2024 m. birželio 14 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)
Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen kalba, pasakyta minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti:
Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente Gitanai Nausėda,
Pirmasis atkurtosios valstybės vadove Vytautai Landsbergi,
Ministre Pirmininke Ingrida Šimonyte,
Ekscelencijos ambasadoriai,
Seimo nariai, Nepriklausomybės Akto signatarai,
Politiniai kaliniai, tremtiniai ir jų artimieji,
Mieli susirinkusieji,
Per 34 Lietuvos Nepriklausomybės metus jau susiformavo graži, prasminga tradicija minėti svarbiausias mūsų istorijos datas. Minėjimo tradicijos nusistovėjo ir Lietuvos Respublikos Seime, dar nuo Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) laikų.
Pirmą kartą tragiškos birželio datos, 1940 metų birželio 15-oji ir 1941 metų birželio 14-oji, dabar minimos kaip Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienos, Aukščiausioje Taryboje buvo paminėtos 1990 metais – praėjus penkiems dešimtmečiams nuo Lietuvos okupacijos pradžios ir trims mėnesiams su trupučiu po Nepriklausomybės atkūrimo arba, kaip buvo įprasta tada sakyti, atstatymo.
Tuomet savo kalbą Aukščiausios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis pradėjo žodžiais, kurie taip pat jau virto tradicija. „Prieš pradėdamas kalbėti apie Lietuvą, apie valstybės ir tautos likimą per praėjusius penkiasdešimt metų nuo tos tragiškos lietuvių tautai dienos, aš noriu pakviesti jus prisiminti visus tuos žmones Lietuvoje ir tolimoje Šiaurėje, Rytuose ir Vakarų užsienyje, kurie tikėjosi, laukė, kentėjo ir kovojo už Lietuvos Nepriklausomybę, tačiau nesulaukė šių dienų. Pagerbkime jų atminimą“.
Pagerbkime jų atminimą tylos minute. (...) Dėkoju.
Po metų, 1991-aisiais, Seime buvo paminėta Gedulo ir vilties diena. Nuo to laiko šios dvi datos, įrėminančios mūsų valstybei kone tragiškiausius XX a. metus, minimos drauge.
Šiandien sunku, ypač gimusiems jau Nepriklausomoje Lietuvoje, įsivaizduoti prieš 34 metus Aukščiausioje Taryboje, o ir visoje šalyje tvyrojusią atmosferą.
„Jausmas buvo tarsi pralūžus užtvankai, kai greta pagrindinio srauto, pagavusio visus, nors skirtinga jėga, įvairiomis kryptimis švirkščia, burbuliuoja srovės, srovelės, kyla ir leidžiasi verpetai, sūkuriai“, – apie tą laikmetį rašė neseniai mus palikusi ilgametė Seimo narė, poetė Dalia Teišerskytė.
Tuose laikmečio sūkuriuose atmintis tapo tarsi inkaru, leidžiančiu surasti patikimą atspirties tašką – ir valstybei, ir atskiram žmogui.
Pasikeitus epochai, geopolitinei situacijai – esame laisva demokratinė valstybė, priklausome Europos šalių šeimai, Šiaurės Atlanto organizacijai, ieškome ne tik paramos, bet patys paramą teikiame – tie atminties atspirties taškai vis dar yra svarbūs.
Ir šiandien jie tampa dar svarbesni nerimastingai stebint Rytų pusėje sukamus sūkurius, grasinančius mus vėl įtraukti į kraujo ir purvo verpetą.
Užbaigti norėčiau fragmentu „Kreipimosi į Lietuvos žmones“, rašytojo ir Kovo 11-osios signataro Kazio Sajos perskaityto tame neeiliniame Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. posėdyje, skirtame 1940 m. birželio 15 d. tragiškiems įvykiams Lietuvoje paminėti. Tai laikmečio dvasią susiurbęs tekstas, kurio mintys ir jausmai neprarado aktualumo ir šiandien.
„Minėdami 1940-ujų birželio 15-ąją, prisimindami visus nukankintus kalėjimuose, tremtyje, žuvusius Lietuvos žemėje, visus fiziškai ir dvasiškai suluošintus, nulenkime galvas ir susikaupkime. Pamąstykime, ką turėtume daryti, kad ši Lietuvos gedulo diena patiesintų ir palengvintų mūsų rytojaus kelią.
Tegul visiems laikams būna pasmerkta tarpusavio neapykanta, prievarta, melas, diktatorių valdymas. Kurkime demokratinę visuomenę, kurioje kiekvienas balsas būtų išgirstas ir ramiai išklausytas.
Stiprinkime nepriklausomą Lietuvą ir padarykime viską, kad joje pakaktų vietos visų tautybių ir įvairiausių pažiūrų geros valios žmonėms. Susitelkime ir atsispirkime bet kokiam skaldymui, tarpusavio vaidams. Tarp besikuriančių ir esamų partijų, draugijų ir sąjūdžių pirmiausia ieškokime visus jungiančių, o ne skiriančių idėjų ir tikslų.
Sugrąžinkime Lietuvai žmogų, išsivadavusį iš vakarykščios tamsos, kurio gyvenimas būtų skirtas artimo ir Tėvynės meilei. Pasakykime sau – tasai žmogus būsiu aš“.
Dėkoju už dėmesį.