Šių metų pavasarį duris atvėrusi naujoji Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LSVO) salė traukia žiūrovus pasižvalgyti po naująjį interjerą ir išgirsti, kaip erdvėje skamba garsių kompozitorių darbai. Vis tik, retas susimąsto, jog tam, kad orkestras galėtų groti ir skambėti nepriekaištingai, reikia nueiti ilgą biurokratinį kelią. Vienas tokių – muzikos instrumentų įsigijimas viešųjų pirkimų būdu. Kristina Peleckaitė, advokatų kontoros COBALT vyresnioji teisininkė atskleidžia, kokie yra muzikos instrumentų pirkimo užkulisiai ir didžiausi iššūkiai.
Muzikos instrumento kelionė iki profesionalo rankų gali trukti ir pusę metų ar daugiau, sako Stasys Pancekauskas, LVSO vadovas. Tai priklauso nuo jo gamybos būdo, kainos, šalies, iš kurios jis yra perkamas, ir kitų priežasčių.
Visi muzikos instrumentai skirstomi pagal jų naudojimo poreikį: yra skirti pradiniam ugdymui, studentams ir profesionaliems atlikėjams. Pastarųjų gamyba yra itin preciziška ir jie yra patys brangiausi. Didžioji dalis jų į Lietuvą keliauja iš Vokietijos, JAV ir Japonijos.
„Tarkime, pučiamieji instrumentai kainuoja nuo 5 000 eurų iki 60 000 eurų. Dauguma pučiamųjų yra užsakomieji ir gaminami rankiniu būdu, todėl jų gamyba užtrunka ilgai ir yra labai brangi. Tiesa, šiuolaikinėmis technologijomis pagaminti instrumentai nepasižymi ilgaamžiškumu. Styginiai, kurie pagaminti žymių meistrų prieš porą šimtų metų, yra ilgaamžiai – jie nuolatos atnaujinami, restauruojami. Tačiau šiais laikais gaminami mediniai pučiamieji ar styginiai instrumentai intensyviai naudojami gali tarnauti 10-15 metų. Variniai yra atsparesni, tačiau ir jų tarnavimo laikas ne ilgesnis nei 20 metų“, – sako LVSO vadovas.
Instrumentų įsigijimo iššūkiai
Apart visų su kokybe susijusių instrumentų įsigijimo problemų, nemažai keblumų kyla ir su jų viešųjų pirkimų procedūromis. COBALT teisininkė K. Peleckaitė sako, kad dalis klausimų yra susiję su technine specifikacija. Dažnai yra sunku suderinti įstaigos poreikius su tinkamais instrumentais ir jų priedais, ypač jei reikia specializuotų arba labai specifinių elementų. Kyla rizika, ar techninė specifikacija bus suformuota konkrečiam gamintojui ir prekei.
„Techninė specifikacija yra esminis dokumentas, kuris apibrėžia instrumentui keliamus reikalavimus. Jie turėtų skirtis, jei instrumentas yra perkamas pradiniam ugdymui ir, jei – profesionaliam atlikimui. Specifinius ir pagrįstus reikalavimus galima nusimatyti, tačiau reikia turėti savo argumentus, kodėl perkančiajai organizacijai reikia būtent tokių instrumento savybių. Tad, tam tikri reikalavimai gali būti nurodomi ne techninėje specifikacijoje, o ekonominio naudingumo vertinimo kriterijuose, kas leidžia įsigyti aukščiausios kokybės produktą. Tokiu atveju, tiek rengiant techninę specifikaciją, tiek vertinant tiekėjų pasiūlymus, yra būtinos ekspertinės žinios“, – sako teisininkė.
Taip pat, anot jos, muzikos instrumentų įsigijimas viešųjų pirkimų būdu yra keblus ir dėl tiekimo grandinių sutrikimų bei didėjančių kainų. Su šia problema susiduria visos be išimties perkančiosios organizacijos ir subjektai, nepriklausomai nuo to, ar perkamos prekės, ar paslaugos, ar darbai. Todėl vienintelis būdas, kaip tai suvaldyti – sutartyse nusimatyti saugiklius bei aiškiai apsirašyti galimas pasekmes. Taip pat tampa labai svarbus ir planavimo etapas – perkančioji organizacija turi pati kuo objektyviau įsivertinti galimus prekių pristatymo terminus.
„Dėl kainos svarbu paminėti, kad tai yra tiekėjo rizikos laukas, t. y. kiekvienas tiekėjas, teikdamas pasiūlymą turi įsivertinti, už kokią kainą jis ketina parduoti prekę, paslaugas ar darbus. Taip pat ilgesnėse nei 6 mėn. sutartyse būtina nusimatyti kainos perskaičiavimą, kas yra aktualu tiek tiekėjams, tiek perkančiosioms organizacijoms“, – sako K. Peleckaitė.
Kaip instrumentų pirkimus vykdyti „žaliai“?
Perkant instrumentus viešųjų pirkimų būdu yra susiduriama su žaliųjų pirkimų įgyvendinimo klausimu. Nors jie nėra įtraukti į privalomų produktų, kuriems taikomi aplinkos apsaugos reikalavimai, sąrašą, perkančiosios organizacijos vis tiek turi pareigą vykdyti „žaliuosius” pirkimus, sako teisininkė. Tai reiškia, kad tokios perkančiosios organizacijos kaip LVSO, nors ir turi pareigą vykdyti žaliąjį pirkimą, tačiau nėra aišku, kokius ir kuriame etape reikalavimus tiekėjui kelti.
„Tam, kad instrumentų pirkimas būtų laikomas „žaliu” pirkimu, galima kelti reikalavimą, kad tiekėjas būtų įdiegęs aplinkos apsaugos vadybos standartus – tai galėtų būti naudingumo vertinimo kriterijus, kvalifikacijos ar sutarties vykdymo reikalavimas“, – sako K. Peleckaitė.