2024 m. birželio 14 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

 Kauno IX forto muziejaus direktoriaus Mariaus Pečiulio kalba, pasakyta minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti:

Jūsų Ekscelencija Prezidente, pirmasis atkurtos valstybės vadove, Seimo Pirmininke, premjere, mieli tremtiniai, Seimo nariai, kolegos, visi susirinkusieji.

Šiandien minime Gedulo ir vilties dieną. Prieš 83 metus sovietinės jėgos struktūros pirmąjį vasaros mėnesį pavertė gedulo mėnesiu. Okupacija tęsėsi jau metus ir jeigu kas dar abejojo, kokios spalvos saulė atkeliavo iš rytų, tai po 1941 m. birželio 14 dienos nesupratusių nebeliko arba ta pati represinė mašina juos ir pasiglemžė. Netrukus sovietus pakeitė naciai, įsukę mūsų visuomenę į tragiškus Holokausto verpetus ir parodę dar vieno totalitarinio režimo brutalius įrankius prieš taikius gyventojus. Po kelerių metų vėl sugrįžę sovietai pratęsė tai, ką pradėjo per pirmąją okupaciją, – volo principu bandė išlyginti viską ir visus kurdami naująjį sovietinį žmogų.

Žvelgdami į XX a. vidurio skausmingas patirtis neretai pirmajame plane išvystame statistinį aspektą, skaičiuojame nukentėjusiuosius: kiek nužudyta, ištremta, įkalinta. Vargu ar, kada nors šį skaičiavimą užbaigsime. Tačiau giliausi okupacinių režimų skirtingais pjūviais bei skerspjūviais pjaustomos laisvos valstybės istorinės raidos randai yra ne fiziniai. Ši trauma buvo įrašyta į kolektyvinę žmonių sąmonę ir perduota iš kartos į kartą. Vieni ją paslėpė giliai savyje apsimesdami, kad nieko nebuvo, kiti gi kalbėjo, o nenorintiems girdėti – šaukė bandydami perpasakoti patirtą siaubą.

Atstovauju muziejų laukui, įstaigoms, dirbančioms istorinės atminties išsaugojimo ir pristatymo srityje. Kauno IX forto muziejuje perteikiame tragišką autentiškos vietos istoriją. 1941 m. sovietai čia laikinai įkalindavo Lietuvos politinius kalinius prieš išveždami juos į Gulago lagerius. Vėliau naciai greta forto esantį lauką naudojo kaip masinių žudynių vietą. Kalbame, kokius padarinius sukėlė totalitariniai sovietinis ir nacistinis režimai – veikę skirtingomis formomis, tačiau akivaizdžiai užpildyti tuo pačiu turiniu. Muziejinio darbo esmė – ne tik kaupti praeities artefaktus, tačiau ir papasakoti istoriją visuomenei. Ir čia ypatingai svarbiu tampa kalbėjimas. Kaip mes pristatome istoriją. Muziejininkai jau seniai suprato, kad jeigu nori būti suprastas, nėra vienodo pasakojimo būdo visiems, nes kiekviena tikslinė grupė turi jai suprantamą kalbą. Ją atrasdami atvedame į muziejų žmones, ugdome, skatiname sąmonėjimą, nesvarbu, apie kurią socialinę, tautinę ar amžiaus grupę kalbėsime. Statistika būtina istorijos mokslui, tačiau ji mažai vertinga stengiantis pažadinti empatiją žmoguje. Susitelkdami į skaičius devalvuojame jausmą. Priešnuodis – kiekviena konkretaus žmogaus išgyventa istorija. Muziejuje lankytoją pastatome į akistatą su praeities žmogumi, taip panaikindami mus skiriantį 80 metų atstumą. Atsiranda jausmas, kuris įgalina mąstyti, domėtis. Kodėl to reikia? Šiandien netoli Lietuvos, Ukrainoje, vyksta plataus masto karas. Su kolegomis ukrainiečiais dirbdami prie naujo istorinės atminties projekto, pasakojančio laiko atžvilgiu čia pat esančią istoriją – Bachmuto tragediją, matome tą patį okupacinį režimą, veikiantį ta pačia forma ir tuo pačiu turiniu. Niekas nepasikeitė.

Stebint tokią situaciją tenka išgirsti abejonę, tai kam dirbame, kam nuolat peršame frazę „niekada daugiau“, jeigu praeitis kartojasi. Į šį klausimą galima atsakyti kitu klausimu – nejaugi prarado prasmę mūsų žmonių skausmingos patirtys? Jos mumyse, jos leido mums dar iki karo pradžios geriau suprasti, su kuo susidūrėme. Mes dirbame, kad kalbančiųjų ir veikiančiųjų būtų daugiau, kad neužsidarytume, kad kalbėjimas sklistų už Lietuvos ribų, nes tai nuodai tiems, kas pamynė laisvę.