Režisierės Eglės Švedkauskaitės kalba, pasakyta minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti:

Vieną dieną aš įsėsiu į nedidelį baltą laivelį ir išplauksiu į Svajonių vandenyną.

Svajonių vandenynas nebus didelis, kelionė iki jo netruks ilgai, jis bus netoliese.

Kelionė jame gali užtrukti metus.

Ten nesutiksi žvejų, brakonierių, ten nebus kruizinių laivų ir naftos platformų.

Tik nedideli balti ekspedicijų laiveliai.

Nes Svajonių vandenyno dugnas nusėtas kaulais.

Mažais ir dideliais, išplautais iš milžiniško ledinio kapo. Svajonių vandenyno dugne plyti milžiniškas kapinynas. Kadaise vietoje vandenyno gyveno baltosios lapės, todėl kai kurie kaulai apgraužti. Kadaise vietoje vandenyno gyveno žmogaus išvaizdos šautuvai, todėl kai kurios kaukolės turi šūvio skylutę.

Svajonių vandenyno dugnas nusėtas fosilijomis, ne tūkstančio metų senumo.

Maži balti laiveliai suka ratus po Svajonių vandenyną. Iš jų iššoka narai ir naršo gelmėse, tikėdamiesi surasti į visumą susijungiančias detales, daleles, kurios kadaise buvo žmogumi, tam, kad jos vėl taptų ar bent jau primintų tą, kuriuo kadaise buvo, tą, kurio neliko, tą, kurį iš ledo kapo išskalavo ledinis vanduo, tą, kuris laukia, kada jo grįš pasiimti.

Maži balti laiveliai plaukia tam, kad surinktų naująsias fosilijas ir grąžintų jas ant Žemės mums, kurie nesitikėjo jų išvysti.

Mes sudėsime kaulus į skeletą. Mes jį atpažinsime. Mes suvoksime jo tikrumą ir pagarbinsime Svajonių vandenyno dugne kantriai laukusiųjų mirtį.

Mes paguldysime skeletą į žemę, ne į ledo kapą, bet į šiltą žemę, kurioje kaulai tikėjosi sudūlėti.

Mes nestatysime paminklų. Mes nekalsime kryžių.

Mums nebereiks įdėti savo atminties į akmenį ar medį.

Mes papasakosime apie ją, kaip apie paskutinį baltą laivelį, grįžusį į krantą.

Svajonių vandenyno dugnas bus švarus.

Gerbiami šio minėjimo svečiai,

Jūs girdėjote mano tekstą, kuris skamba paskutinėje spektaklio „Fossilia“ scenoje. Esu jo režisierė Eglė Švedkauskaitė. Šį spektaklį sukūriau įkvėpta Dalios Grinkevičiūtės, ne tik jos memuarų, tam tikrų  dėsningų ir atsitiktinių detalių iš jos gyvenimo. Pavyzdžiui to, kad jos rankraštis penkiasdešimtį metų išbuvo užkastas po bijūno krūmu. Šiandien, kai soduose baigia žydėti bijūnai. aš kreipiuosi į jus. Man atrodo, tai gražus sutapimas.

Kurdama šį spektaklį, aš nuolat klausiau savęs, ar turiu teisę pasakoti istoriją žmogaus, kuris buvo pragare, o aš nebuvau. Bet dabar, kai spektaklis jau kurį laiką gyvuoja, aš mąstau, jog mes visi, gyvenantys Lietuvoje, šiek tiek ten buvome. Mūsų visų šeimos yra paliestos Sibiro tremties ir kitų sovietinių represijų. Per senelius, per tėvus, per kaimynus, mokytojus. Per istorijas, kurias girdėjome apie traukinius, baržas, barakus ir duonos trupiniais nužymėtą kelią namo. Todėl mes visi esame Svajonių vandenyno materija. Mūsų atmintis sudaro tą vandenyną, kuriame mes plaukiojame, kai galvojame apie tuos, kurių netekome, kurių ilgimės. Jei aš galėčiau pasiūlyti savo būdą įamžinti mūsų tautos istorinę atmintį, pasirinkčiau banguojantį vandenį, kuriame nugrimzta ir vėl išnyra mūsų prisiminimai.

Esu labai dėkinga, kad galiu kalbėti šiame minėjime ir man didelė garbė būti šioje salėje. Negalvojau, jog mano kūryba mane čia atves. Bet negaliu ir sakyti, kad tai atsitiktinumas. Aš dažnai galvoju, ar egzistuoja likimas, ypač galvodama apie žmones, kurie išgyvena tremtį, karus ar nelaisvę. Ar Daliai Grinkevičiūtei buvo skirta jos dalia? Ar jai buvo lemta tapti tuo, kuo ji tapo?

Nei vienas šiame pasaulyje neatsiradome dėsningai, sava valia, savo pastangomis. Bet sava valia ir savo pastangomis mes jame išliekame.

Sava valia ir pastangomis po dešimties metų tremties Irkutsko srityje į Alytaus rajoną, Burbiškių kaimą grįžo mano senelis Bolius Švedkauskas, bet atsitiktinumas lėmė, kad jis sutiko, pamilo ir vedė Pranutę Kardišauskaitę ir jiems gimė Balys Švedkauskas, mano tėtis. Mano tėtis, kuriam visada šiek tiek šalta, lyg jis savo kūne nešiotųsi tėvo prisiminimus apie Sibirą. Mano tyrimas apie tremtį ruošiantis spektakliui vyko būtent taip. Pastebint detales, kurios keliauja iš kartos į kartą kaip nematerialus palikimas. Pastebint detales, kurios kažkam gali pasirodyti nepakankamai reikšmingos, bet man jos atvėrė temas, iki šiandien lydinčias mūsų tautos patirtis.

Galvojau apie šaltį, liekantį tiek kūne, tiek žmonių santykiuose. Negalėjimą iš savęs ištraukti žodžių apie tai, ką išgyvenai. Gėdos jausmą, nes buvai be kaltės kaltas. Tokią aš matydavau savo tautą. Tylią, susigėdusią, prislėgtą dešimtmečių, kurie buvo skirti mus naikinti, nužmoginti, ištrinti mūsų atmintį. Mačiau lietuvius, kurių nugaros sunkiai išsitiesia, nes stovėti nesikūprinant reiškia parodyti save tokį, koks esi ir leisti tave iš visų pusių apžiūrėti. Žmogui, prieš kurio kūną ir sielą metodiškai smurtaujama, tai ypač sunki užduotis.

Karas Ukrainoje pamažu ėmė keisti mano žvilgsnį. Aš supratau, kad mano pesimizmas ir nemeilė saviems atkeliauja iš ten, kur buvo kasdien sėjamas gėdos ir nevisavertiškumo jausmas. Mano nemeilė atkeliauja iš svetimo naratyvo, iš priešiškos teritorijos, iš tų, kurie deda visas pastangas suardyti mūsų su kiekvienais Nepriklausomybės metais tvirtėjančius tarpusavio ryšius.

Ir aš noriu paleisti tą smerkiantį žvilgsnį į artimą, aš noriu išmokti atjausti tą lietuvį, kuris anksčiau man kėlė nepatogumo jausmą, būdamas mano bendratautis. Nes aš noriu išsitiesti. Ir noriu, kad tokia būtų ir mano tauta. Tiesi. Šviesaus žvilgsnio. Su šypsenos, o ne kančios raukšlėmis veiduose.

Tremtiniai ir jų šeimos yra nenugalėtieji, jie yra tie, kurių pusėje visada buvo tiesa. Todėl šiandien aš kreipiuosi į jus, kviesdama būti tiesoje. Pasirinkti tiesą, pasirinkti meilę, pagaliau pamilti patiems save. Mus ilgus metus mokė, jog turime nekęsti savęs - bet meilė sau nėra nei nuodėmė, nei puikybė. Ji yra priešnuodis tam, ką skleidžia putinizmas, įsakantis sumenkinti ir atiduoti savo gyvybę tam, kad būtų daugiau erdvės lietis neapykantai. Tas, kuris negerbia savęs, ateina į kito namus ir klausia “kas jums sakė, kad nusipelnėte gražiai gyventi?” Gražiai gyventi yra mūsų, laisvos tautos, prigimtinė teisė, tokia yra visų laisvų žmonių prigimtinė teisė. Gyventi oriai, būti mylimam ir mylėti.

Naudodamasi proga, jog esu čia, Lietuvos Respublikos Seime, aš kviečiu jūs, mūsų valdžią, dėti visas pastangas kovai su smurtu, pažeminimu ir neapykanta. Aš kviečiu aiškiai vertybiškai ir įstatymiškai atsiskirti nuo nužmoginančių režimų. Aš kviečiu kovoti už tiesą, už žmogų ir jo orumą. Nes mes, skirtingai nei mūsų tėvai ir seneliai, galime kovoti dienos šviesoje, demokratinėje valstybėje. Naudokimės tuo.

Ačiū už dėmesį.