Ekskursija „Žingsnis į istoriją“ vyksta Energetikos ir technikos muziejaus stogo terasoje. Jos metu apžvelgiame nuo čia atsiveriantį Senamiestį, Naujamiestį, Šnipiškes ir Žirmūnus, miesto kūrimosi istoriją, reikšmingiausius, vilniečių gyvenimą keitusius išradimus ir techniškai pažangių miesto objektų – Vilniaus koncertų ir sporto rūmų, Vilniaus televizijos bokšto, trijų Neries tiltų ir kitų – atsiradimo bei statybų istoriją. 

Sujungti upės krantai

Užlipus į terasą atsiveria įspūdinga miesto panorama. Gidas kviečia žvilgsniu užkliudyti Žaliąjį tiltą. Šioje vietoje tiltas pirmą kartą buvo pažymėtas dar 1386 metais, vėliau jau 16 amžiuje Vilniaus vaivada Albertas Goštautas pradėjo mūryti tiltą su dengtomis pastogėmis ir krautuvėlėmis abiejose pusėse. Jis buvo vadinamas Didžiuoju tiltu arba, tiesiog, Vilniaus tiltu. Tiltas priminė Italijoje, ypač Venecijoje, vyravusias to meto architektūros madas. Deja, vėliau kelis kartus degė, todėl buvo vis atstatomas ar restauruojamas, atsižvelgiant į kiekvieno amžiaus padiktuotas statybos tendencijas. Dabartinis tilto projektas buvo įgyvendintas 1952 m.   

Greta jo, vos už kelių šimtų metrų, yra dabar Mindaugo vardu vadinamas tiltas. Jis šioje vietoje buvo pastatytas išmontavus pontoninį tiltą. Pontoninis tiltas kiekvieną pavasarį buvo kariškių greitai įrengiamas iš atskirų, tarpusavyje sujungtų pontonų, o atėjus žiemai – išardomas. Statinio ilgis sudarė apie 65 m, plotis buvo 4–6 m, aukštis virš vandens – apie 2 m. Tačiau 1975 metų balandžio 13 dieną tiltas įlūžo neišlaikęs 250 žmonių svorio, kurie iš koncerto patraukė tiesiai per jį į kitą Neries pusę. Oficialiai tą dieną žuvo keturi asmenys, 31 – buvo sužeistas. Po šio tragiško įvykio pontoninis tiltas buvo išmontuotas, o jo vietoje pastatytas Mindaugo tiltas.

Už žymųjį Big Beną senesnis Vilniaus katedros laikrodis

Ekskursijos dalyvių akys nukrypsta į Vilniaus katedros bokštą, kuriame 1672 metais buvo įkeltas Vokietijoje pagamintas didžiulis dantračių mechanizmas, net 187 metais senesnis už tikriausiai labiausiai fotografuojamą bokšto laikrodį pasaulyje – Big Beną.

Vilniaus katedros aikštėje esantis viešasis laikrodis – seniausias Lietuvoje. Ilgus metus Katedros varpinės laikrodis buvo valdomas mechaniškai. Pačiame bokšto viršuje laiką patikslina du varpai. Didysis nulietas 1673 metais garsiausio Lietuvos liejimo meistro Jono Delamarso, mažasis sukurtas 1754-aisiais žymaus liejiko Gustavo Miorko. Plaktukėlis į mažąjį varpą smūgiuoja kas 15 minučių: mušant 15 min. girdėti vienas dūžis, 30 min. – du, 45 min. – trys, o keičiantis valandoms nuaidi keturi dūžiai. Po trumpos pauzės darbo imasi didesnio varpo plaktukas. Jis suduoda tiek smūgių, kiek yra valandų.

Bėgant metams keitėsi laikrodžio ciferblatai. Dabar Vilniaus katedros bokštą puošia žalvario skardos ciferblatai su žibančiomis paauksuotomis rodyklėmis ir skaičiais. Tačiau viduje iki šių dienų likusi, dabar jau sustabdyta, šimtmečius patikimai plakusi mechaninė vokiška laikrodžio širdis. O neįprastą laikrodžio rodyklės uodegą puošia Mėnulio simbolis. Tai – istorinis reliktas, kai laikrodžiai rodydavo ir Mėnulio fazes.

Raduškevičiaus rūmai

Elektrinės terasoje galima pamatyti ir Raduškevičiaus rūmus – neogotikinį pastatą Šnipiškėse. Pastatą 1897 m. pasistatydino gydytojas, Vilniaus miesto dūmos narys Hilarijus Raduškevičius. Po H. Raduškevičiaus mirties pastatą ilgai valdė jo giminaičiai. Kadaise čia veikė avalynės fabrikas, vėliau įsikūrė stiklių įmonės administracija, dar vėliau – sovietų karinis dalinys. Galiausiai – studentų bendrabutis, greitosios pagalbos stotis. 1962–1963 m. buvo nugriautas vakarinis korpusas ir šiaurinio korpuso vakarinė dalis.

Karalienė „Elektra“

1906 metais ant Elektrinės administracinio pastato bokštelio pastatyta skulptoriaus Boleslovo Balzukevičiaus (lenk. Bolesław Bałzukiewicz) skulptūra „Elektra“ – moteris su laurų vainiku ant galvos, dešinėje rankoje laikanti žibintą su elektros lempute, o iškelta kairioji – skelbia naujos šviesos eros pradžią. Prie jos kojų parkritęs elektros šviesos apakintas vyras – kairiąja ranka prisidengęs akis, o dešiniąja numeta gęstantį fakelą. Sukurtos „Elektros“ skulptūros žibintas gali šviesti ir mūsų dienomis.