2024 m. liepos 12 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen kalba Seimo posėdyje, skirtame Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos priesaikai priimti:

 Ekscelencija Respublikos prezidente Gitanai Nausėda ir pirmoji Ponia, Prezidente Valdai Adamkau, Prezidente Dalia Grybauskaite,

Ministre Pirmininke Ingrida Šimonyte, Konstitucinio Teismo pirmininke, Eminencija arkivyskupe,

Ekscelencijos ambasadoriai,

Prezidento inauguracijos iškilmių svečiai, mieli kolegos parlamentarai, ponios ir ponai!

Valstybė neatsiranda akimirksniu. Valstybingumo idėjos turi datas ir autorius, valstybė gi –  ilgo, neretai anonimiško, tačiau nuoseklaus, kryptingo didžiulio būrio politinių subjektų, daugelio žmonių veikimo rezultatas.

Lietuvos valstybingumo idėja buvo deklaruota praėjusio amžiaus pradžioje, 1918 m. vasario 16-ąją, paskui dar kartą amžiaus pabaigoje, 1990-ųjų kovo 11-ąją, tačiau pats deklaravimas kaip svarbus valstybės kūrimo pradžios akcentas automatiškai nesukūrė valstybės kaip visumos valdžios institucijų, per kurią veikia politinė bendruomenė.

1990-aisiais paskelbus Nepriklausomybę ir priėmus Laikinąjį pagrindinį įstatymą prasidėjo atkurtos Lietuvos valstybės konstitucinės raidos procesas.

1992-ųjų spalio 25 d. kartu su Seimo rinkimų pirmuoju turu buvo surengtas konstitucinis referendumas. Priėmus Konstituciją buvo padėtas politinės bendruomenės norminis pagrindas valstybę apibrėžiant kaip bendrąjį gėrį. Konstitucija taip pat įtvirtino ir prezidento arba valstybės vadovo instituciją.

1993-iųjų pradžioje vyko pirmieji Lietuvos prezidento rinkimai. Tų pačių metų rugsėjo 15 d., pradėjus dirbti Konstituciniam Teismui, užsibaigė beveik lygiai pusketvirtų metų trukęs valstybės kaip valdžios institucijų sistemos formavimosi procesas. Praeitais metais galėjome pasidžiaugti visaverčio valstybės institucinio veikimo trisdešimtmečiu.

Per tuos metus Prezidento institucija turinio, veikimo būdo požiūriu taip pat brendo, formavosi, patyrė įvairių sukrėtimų. Turėjome skirtingų, skirtingai veikusių prezidentų, kurių įtaka Lietuvos valstybingumo raidai taip pat buvo skirtinga.

Tai nebuvo lengvas procesas. Iš dalies tai susiję su aplinkybe, kad svarstant Konstitucijos normas ir ieškant kompromisinio varianto tarp prezidentinės ir parlamentinės valstybės valdymo formos buvo įtvirtintas „parlamentinis valdymas su pusiau prezidentinio modelio ypatumais“.

Skirtingai nei kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje, kur prezidentai yra renkami parlamentuose ir turi labiau simbolinius, reprezentacinius įgaliojimus, Lietuvos prezidentas yra renkamas visuotiniuose rinkimuose, kurie paprastai susilaukia didžiausio rinkėjų dėmesio ir aktyvumo.

Tai gerokai sustiprina prezidento statusą, tačiau taip pat sukuria ir tam tikras rizikas. Viena vertus, su prezidento institucija siejami nemaži lūkesčiai, kartais, deja, perdėti, neįvertinant faktinių institucijos pajėgumų.

Antra vertus, atsiranda pagunda ne tik žadėti, bet ir veltis į institucinę konkurenciją siekiant parodyti indėlį ir padidinti svorį ir vertę.

Visa tai įveikiama suvokiant, kad  visi mes, įskaitant ir Prezidentą, esame nariai valstybinės komandos, kurios suderintas veikimas yra visos valstybės sėkmės ir gerovės garantas.

Esu įsitikinusi, kad turime dažniau, ypač turint galvoje tarptautinę aplinką, mąstyti savitarpio pagalbos, paramos, supratimo, komandinio veikimo kategorijomis.

Čia į pirmą planą iškyla politinės kultūros, takto, apskritai, politinės asmenybės reikšmė. Valdžia yra ne tam, kad išspręstų visas mūsų problemas, šio lūkesčio neįmanoma patenkinti, nevertėtų jo ir pernelyg sąmoningai skatinti.

Valdžia yra tam, kad vienytų valstybę ir užtikrintų bendrąją visuomenės gerovę.

Kartais reikalaujama atsisakyti politinių ambicijų esą jas atmetus galima pasiekti bendro sutarimo. Manau, tokios kalbos ir nereikalingos, ir net žalingos. Politikoje ir veikiama siekiant įgyvendinti ambicijas.

Kitas dalykas, kad politikoje ambicijos turi būti kreipiamos valstybingumo linkme neleidžiant joms susmulkėti. Tuomet tikrai pasieksime užsibrėžtų valstybinių tikslų.   

1998 m. vasario 26 d. Valdas Adamkus, laimėjęs prezidento rinkimus ir ką tik gavęs prezidentinius įgaliojimus, čia, Lietuvos Respublikos Seime, šioje salėje, iš šios tribūnos kreipdamasis į Lietuvos žmones, sakė: „Šiandien, jau davęs priesaiką tarnauti Tautai ir Tėvynei, visų pirma prisimenu tuos jausmus, patirtus daugybėje susitikimų su Jumis.

Tuomet supratau, kad vieno žmogaus, net ir Prezidento, galių niekada neužteks padaryti stebuklui, pagrįstam vien tik tikėjimu geresne, teisingesne ateitimi, kurios visi taip nuoširdžiai trokštam.

Per ypač trumpą laiką Lietuva išgyveno daugybę pasikeitimų, blaškydamasi iš vieno kraštutinumo į kitą, dažnai net susipriešindama, bandydama atspėti, kuris kelias būtų tikresnis. Taip buvo, tačiau daugiau taip neturi būti. Į XXI amžių Lietuva turi įžengti pakilusi visaverčiam gyvenimui.

Tam tėra tik vienas kelias – santarvė ir bendros, į vieną tikslą nukreiptos pastangos. Tokia santarvė – tai politiniai ir žmogiški susitarimai, kurių pagrindinis tikslas ir kriterijus – demokratija, žmonių gerovės kilimas ir saugus šalies gyvenimas.“

Lietuva jau senokai įžengusi į XXI amžių, tačiau šie Prezidento V. Adamkaus žodžiai neprarado savo reikšmės. Ir, tikiu, nepraras. Nes valstybė neatsiranda akimirksniu. Tai ilgas ir kartais labai nelengvas kelias, kurį įveiksime žengdami visi kartu.

Sveikinu, Jūsų Ekscelencija Prezidente. Linkiu ištvermės ir išmintingų sprendimų.

Ačiū už dėmesį.