2024 m. liepos 12 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)
Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kalba Seimo posėdyje, skirtame Respublikos Prezidento priesaikai priimti:
Brangūs Lietuvos žmonės,
Gerbiama Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke,
Gerbiami Prezidentai, Seimo nariai,
Mieli svečiai,
Lietuvos žmonių aiškiai išreikšta valia antrą kartą ištariau Prezidento priesaikos žodžius. Antrą kartą įsipareigojau Tautai saugoti ir stiprinti Lietuvą, tarnauti Tėvynei, demokratijai ir Lietuvos žmonių gerovei.
Per penkerius metus, skiriančius pirmąją ir antrąją priesaikas, visi kartu padarėme tikrai daug. Sustiprinome valstybę. Per visas krizes ir sukrėtimus ne tik išsaugojome jos ekonomiką, bet ir ištiesėme pagalbos ranką žmonėms, saugodami jų darbo vietas bei pajamas. Mažinome atskirtį. Kūrėme Lietuvą, kuri rūpinasi tais, kuriems rūpesčio ir pagalbos šiandien reikia labiausiai.
Tegul neretai ginčydamiesi, bet kūrėme stipresnę, teisingesnę, žalesnę, inovatyvesnę Lietuvą.
Deja, per tuos penkerius metus pasaulis pasislinko arčiau bedugnės. Pasislinko greičiau, toliau ir pavojingiau, nei kuris mūsų galėjome tikėtis. Tai, kas 2019 metais atrodė neįmanoma, tapo nauja realybe.
Žmonija, kurdama tokias technologijas kaip dirbtinis intelektas, šiandien stovi ant didžiulio technologinio lūžio slenksčio. Lūžio, kuris pakeis mokslą ir pramonę, darbo rinką ir žmonių bendravimą.
Tuo pat metu žmonija stovi ant susinaikinimo slenksčio. Klimato kaita, pandemija, karas – per pastaruosius penkerius metus mes patyrėme daugybę realių scenarijų žmonijai ištrinti save arba grįžti į tamsiuosius viduramžius, kur teisus tas, kuris stipresnis, o istoriją rašo tas, kuris žiauresnis.
Šiandienos pasaulyje Lietuva nėra saugus ir ramus užutėkis.
Vos už 600 kilometrų nuo Vilniaus – Ukraina, kur trečius metus vyksta karas, kokio Europa nematė 80 metų.
Vos už keliasdešimties kilometrų nuo čia – nesaugi Astravo branduolinė elektrinė.
Mūsų valstybė, kurios teritorinį vientisumą ir nepriklausomybę esame prisiekę saugoti, ribojasi su dviem pavojingiausiomis Europos valstybėmis.
Bet mes turime mūsų žmonių drąsą ir ryžtą, mūsų draugų galią ir Ukrainos mums visiems iškovotą brangiausią išteklių – laiką, kad deramai pasirengtume.
Todėl šiuo egzistencinio pavojaus Lietuvai metu valstybės saugumas bus viena svarbiausių mano, kaip valstybės vadovo, užduočių. Nes jei nebus valstybės, nebus nieko.
Gerbiamieji,
šiandien žvelgiu į 2029 metus ir matau Lietuvą, kuri bus gynybos stiprinimo pavyzdys visai NATO. Gynybos finansavimas, ne vienus metus viršijęs 3,5 proc. ir artėjantis prie 4 proc. BVP, leidžia įgyvendinti ilgojo nuotolio oro gynybos planus. Baltijos jūros krantą saugo raketų skydas, o sausumos sienas – inžineriniai įtvirtinimai.
2029 metais Lietuva ne tik baigia vystyti pagrindinius divizijos pajėgumus, bet ir organizuoja pratybas drauge su mūsų šalyje dislokuota Vokietijos brigada ir JAV batalionu. Naujoji divizija ginkluota tolimąja HIMARS artilerija, naujausiais tankais, pėstininkų kovos mašinomis, Lietuvoje pagamintais dronais.
Tradicinėmis tapusiose „Perkūno bastiono“ pratybose nuolat dalyvauja ir valstybei svarbias funkcijas – nuo maisto gamybos iki logistikos – užtikrinančios įmonės, naujai suformuoti ir apmokyti komendantiniai pasipriešinimo vienetai. Nes 2029 metais Lietuvos žmonės supranta: valstybę turime tik vieną, todėl kiekvienas privalome būti pasiruošęs ją ginti.
Šia kryptimi dirbti turime jau šiandien. Pirmieji labai svarbūs žingsniai žengti, tačiau galutinis rezultatas priklausys nuo mūsų veiksmų spartos.
Saugi ir stipri Lietuvos valstybė – tai ne tik tankai ir raketos, kovos mašinos ir dronai. Mes stiprūs tiek, kiek turime ryžto ir kaip juo sugebame uždegti, kiek įkvepiame draugus ir sąjungininkus. Artimiausiu metu tam turėsime skirti dar daugiau pastangų. Mums reikės atkaklios, nuoseklios ir tęstinės užsienio politikos.
Mums visiems reikalinga laisva ir demokratinė Europa, sauganti istorinę atmintį, kovojanti su dezinformacija ir bandymais perrašyti istoriją.
Aukščiausios strateginės svarbos prioritetas Lietuvai visuomet bus ir ryšiai su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.
Be Jungtinių Valstijų įsitraukimo Europa negali išlikti nei vieninga, nei saugi. Europos saugumas pirmiausia priklauso nuo transatlantinio ryšio tvirtumo. Lietuva buvo ir bus stiprių transatlantinių saitų ir jų nepakeičiamumo rėmėja. Padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso, kad Jungtinių Valstijų dėmesys Lietuvai ir mūsų regionui nemažėtų. Nepertraukiamas Jungtinių Valstijų karinių pajėgų buvimas Lietuvoje išliks stipriausias ir patikimiausias atgrasymo faktorius.
Per pastaruosius penkerius metus kūriau pagarba, pasitikėjimu ir neretai asmenine draugyste paremtus santykius su daugelio valstybių ir organizacijų lyderiais.
Santykiai su Lenkija, drįstu sakyti, yra geriausi per pastaruosius 15 metų. Tikiu, kad ir toliau tokie išliks. Kartu dirbame Trijų jūrų iniciatyvoje ir stiprindami NATO rytinį flangą.
Gavęs antrąjį Tautos mandatą, nuosekliai tęsiu pradėtus darbus ir plėtodamas dvišalius santykius su sąjungininkais bei partneriais, ir gindamas Lietuvos interesus daugiašaliuose NATO ir Europos Sąjungos forumuose. Lietuvos ir viso Baltijos regiono saugumo bei gynybos sustiprinimas ir toliau bus mano dėmesio centre.
Gerbiamieji,
kad ir kokio dydžio turėtume Lietuvos kariuomenę, kad ir kiek turėtume draugų ir sąjungininkų, stiprūs būsime tiek, kiek vienybės sutelksime čia, Lietuvoje. Todėl man gerovės valstybės kūrimas ir visų rūšių atskirties mažinimas šiandien yra ne tik teisingumo, bet ir nacionalinio saugumo klausimas.
Pasigirsta sakančių, kad kova su atskirtimi esą jau pabodo, ar kad neva niekur neveda. Pabandykite tai į akis pasakyti Lietuvos žmonėms! Žiauru būtų taip kalbėti su tais, kam skauda ir kas šiandien bando pakilti iš skurdo arba į jį nenuslysti. Mūsų senjorai, žmonės su negalia, vaikus auginančios šeimos, ypač vieniši tėvai, kaime gyvenantys žmonės to tikrai nenusipelno.
Šiandien visiškai aišku, kad atskirties ir nelygybės mažinimo politika negali būti paliekama savieigai. Rinkos jėgų automatizmas, atvirkščiai, atskirtį tik didina.
Atskirties mažinimas ne tik užtikrina orų ištisų visuomenės grupių gyvenimą, bet ir skatina naujoves bei kūrybiškumą, nes žmonės gali ugdyti savo talentus ir įgyvendinti savo idėjas. Atskirties mažinimas gerina visuomenės sveikatą, nes žmonės lengviau pasiekia sveikatos priežiūros, švietimo bei kitas esmines paslaugas ir ilgiau išlieka darbingi. Atskirties mažinimas taip pat prisideda prie politinio stabilumo, sklaidydamas socialinę įtampą. Atskirties mažinimas kuria tvaresnę mūsų visų ateitį, nes užtikrinama visų žmonių galimybė ugdytis ir prisidėti prie visuomenės gerovės.
Amžėjančioje visuomenėje daug lems mūsų gebėjimas užtikrinti orų gyvenimą vyriausiems mūsų visuomenės nariams. Turime geriau apibrėžti senjorų teises, remti juos viešosiomis paslaugomis, plėsti sveikatos priežiūros ir sveikatinimosi, mokymosi visą gyvenimą, ilgalaikės priežiūros galimybes. Pats inicijuosiu ir remsiu kitų pasiūlymus, kad senjorų pajamos ir toliau kasmet augtų – bent iki Europos Sąjungos vidurkio.
Tik fragmentišką dėmesį iki šiol skyrėme šeimų poreikiams. Turime pereiti nuo dabar padrikai valdomos iki sąmoningos, gerai koordinuotos ir kompleksiškos šeimų politikos, orientuotos į ambicingą tikslą – tapti šeimoms draugiškiausia šalimi Europoje. Todėl ieškosiu sprendimų priėmėjų sutarimo dėl palankesnių mokestinių sąlygų, viešųjų paslaugų, ypač ikimokyklinio ugdymo, prieinamumo vaikus auginančioms šeimoms. Sieksiu plėsti neformaliojo vaikų švietimo programas – taip palengvinsime dirbančių tėvų rūpestį dėl vaikų užimtumo, taip pat spręsime vaikų fizinės ir emocinės sveikatos, narkotinių medžiagų vartojimo ir kitas, į nusikalstamą veiklą vedančias, problemas. Turime ne tuščiu kalbėjimu, o darbais spręsti ir būsto prieinamumo problemą.
Mes taip pat neturime teisės fiziškai atskirti Lietuvos žmonių. Jokia forma. Negalime taikstytis nei su neįveikiamais stačiais laiptais ar nepasiekiama viešąja informacija, nei su griūvančiais tiltais, duobėtais žvyrkeliais ar kas kelias dienas pro šalį pravažiuojančiais autobusais.
Šiandien susisiekimas Lietuvoje, ypač regionuose, yra rimta problema. Todėl per ateinančius penkerius metus turėsime pakelti investicijų į šalies transporto infrastruktūrą lygį. Nuosekliai ir tvariai didinti finansavimą bei stabilizuoti ir pagerinti šalies kelių būklę. Užtikrinti viešojo transporto maršrutus regionuose. Pagaliau turime pabaigti integruotis į europinį geležinkelių tinklą ir tapti normalia Europos Sąjungos valstybe su veikiančiais ir visuomenei naudą nešančiais geležinkeliais.
Apskritai turime iš naujo pergalvoti, ką reiškia ir ką Lietuvai atneša žodis optimizacija. Optimizavome transportą ir mokyklas, optimizuojame teismus ir viešąsias paslaugas, po savęs palikdami tuščius pastatus ir nereikalingumo jausmą žmonėms.
Pasikartosiu – į regionų politiką turime žiūrėti kaip į investicinę galimybę, o ne administracinę finansinę naštą. Ekonomiškai patrauklios darbo vietos regionuose neįmanomos be kokybiškų viešųjų paslaugų, o viešosios paslaugos – be gyventojų, kurie jomis naudotųsi. Pakeisti ilgus dešimtmečius vykstantį centralizavimo ciklą nebus paprasta, bet, neabejoju, įmanoma. Reikia tik supratimo ir politinės valios.
Kai pasieksime ryškių permainų mažindami įvairių rūšių atskirtį, šalyje padaugės to, kas neįkainojama, bet didžiai vertinga. Turėsime daugiau teisingumo jausmo. Turėsime dar daugiau paskatų piliečiams tikėti, pasitikėti ir ginti valstybę.
Prie to jau dabar gali prisidėti pastangos užtikrinti valstybės institucijų, pareigūnų ir tarnautojų realią atsakomybę visuomenei.
Teismams vykdant teisingumą, turi būti sudarytos tokios įstatyminės, finansinės, procesinės sąlygos, kad teisėjų profesionalumas ir nepriklausomumas nekeltų nė mažiausių abejonių, o kiekvienas susiduriantis su teismais pasitikėtų jų priimtais sprendimais. Teismai privalo tapti atviresni visuomenei ir siekti geriau paaiškinti savo sprendimus bei argumentus. Tai yra ne tik žmonių, bet ir pačių teismų interesas. Dirbti teisėjais turi ne tik pagal savo žinias labiausiai šiam darbui tinkami, bet ir turintys reikalingų asmeninių savybių bei vidinę motyvaciją teisininkai.
Teisė turi būti lygi visiems. Tai užtikrinti galime tik panaikindami privilegijas atskiroms grupėms ir neleisdami reikalauti išskirtinės padėties sau prisidengiant menamais išskirtinumais ar nuopelnais.
Gerbiamieji,
galvodami apie savo valstybės ateitį, žvilgsnį neišvengiamai turėsime kreipti ir į globalaus masto problemas.
Klimato kaita anksčiau ar vėliau pasibels į kiekvieno mūsų duris. Jau beldžiasi viską pakeliui nuplaunančiomis liūtimis ir nepakeliamu karščiu, audromis ir uraganais. Žmonijai beveik neliko laiko šiems negrįžtamiems procesams sustabdyti.
Nedidelė – savo teritorija, populiacija, globalinio atšilimo pėdsaku – Lietuva žmonijos ateities nepakeis. Bet mes turime daryti viską, kad rodytume pavyzdį kitoms valstybėms. Tą turime daryti ir dėl mūsų pačių. Juk žalia ir švari Lietuva kiekvienam yra vertybė.
Klimato politikos srityje iki 2030 metų Lietuvos ambicijos mažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį – ženkliai didesnės nei Europos Sąjungos. Įgyvendinkime jas, kartu išlaikydami ir stiprindami pramonės konkurencingumą bei inovatyvumą, sparčiau nei kiti pereidami prie žiedinių gamybos ir vartojimų sistemų. Sumažinkime besaikį plastiko naudojimą – nuo parduotuvių iki namų ūkių.
Per pastaruosius penkerius metus Lietuva, atsisakiusi rusiško iškastinio kuro, jau tapo tokiu pavyzdžiu Europai energetikos srityje. Mes ne tik rodome, kad tai įmanoma, bet ir padedame kitiems pasiekti energetinę nepriklausomybę.
Dabar negalime sustoti. Ateinantys penkeri metai bus ypač svarbūs realiai, o ne žodžiais įgyvendinant tikslą transformuoti energetikos sektorių ir užtikrinti energetinį saugumą. Kitų metų vasarį vyksianti Lietuvos elektros sistemos sinchronizacija ir integracija su Europos Sąjungos tinklais žymės esminį lūžį Lietuvos energetikoje. Tačiau tai bus tik naujo kelio pradžia. Turėsime išmokti juo eiti, nepaversdami reformų didesnėmis elektros energijos sąskaitomis žmonėms.
Iki 2029 metų norėdami tapti savarankiškai elektra apsirūpinančia šalimi, turime ir toliau nuosekliai investuoti į atsinaujinančių išteklių energetiką. Tam reikės ne tik ekonomines realijas atspindinčio reguliavimo, bet ir dermės tarp žaliųjų projektų plėtotojų, vietos bendruomenių ir likusių vartotojų.
Gerbiamieji,
pasaulis kinta sparčiau, nei mes prisitikome prie jo pokyčių. Dirbtinis intelektas pakeis tai, ką ir kaip mes darome. Technologiniai pokyčiai jau dabar keičia viską – mokslą, pramonę, net karybą.
Stipri ir saugi bus tik ta valstybė, kuri spės prisitaikyti. Turime būti pasiruošę ateities neapibrėžtumui. Mokėti keistis ir prisitaikyti. Nuolat tobulėti.
Lietuva neturi daug naudingųjų iškasenų. Čia nerasi retųjų metalų. Bet mes turime žmones. Darbščius, norinčius tobulėti, dirbti, kurti žmones. Tai – vertingiausias Lietuvos turtas.
Todėl dėmesys ir investicijos į švietimą, studijas ir mokslą privalo būti mūsų valstybės prioritetu. Nereikia skambių žodžių, nereikia didingų pažadų. Reikia tiesiog valstybės pasitikėjimo mokytojais ir mokyklomis, didesnio savivaldybių savarankiškumo priimant sprendimus, investicijų į mokytojų atlyginimus ir palankesnes darbo sąlygas. Matyti kiekvieną vaiką ir sudaryti jam sąžiningas bei kokybiškas sąlygas ugdytis.
Švietimo sistema 2029 metų Lietuvoje turi būti darni, tvari ir adaptyvi. Būtina dermė tarp ugdymo pakopų ir įvairių švietimo įstaigų tipų. Pradedant nuo visuotinio kokybiško ikimokyklinio ugdymo, kuris duoda svarbų pagrindą vaiko brandai, ir baigiant trečiojo amžiaus universitetais. Iki to laiko privalome padėti tašką ties chaotišku reformų reformavimu.
Gerbiamieji,
iššūkis, su kuriuo susiduria kiekviena valstybė, – ekonomikos augimas. Jis pildo viešuosius finansus, lemia sąlygas mažinti socialinę ir regioninę nelygybę, padeda pamatą viešųjų paslaugų gerinimui kiekvienam šalies piliečiui, o kartu valstybės saugumui.
Būsimi 5 metai ekonomikai nebus lengvi, o vienas žodis taps išties kritinės svarbos. Tai – našumas. Būtent Lietuvos sėkmė didinant našumą lems, kokiu greičiu ekonomika plėtosis toliau.
Todėl sieksiu, kad artimiausius metus nuosekliai gerintume verslo prieigą prie finansavimo. Tai – viena iš didžiausių struktūrinių problemų, kurią spręsdami jau pasistūmėjome per dvi ar daugiau stotelių. Sukūrėme Nacionalinį plėtros banką ir priėmėme svarbų sprendimą palankiomis sąlygomis iš Europos Komisijos skolintis 1 mlrd. eurų verslo investicijoms. Tačiau tai buvo tik kelio pradžia.
Kita užduotis – reikšmingai pagausinti Nacionalinio plėtros banko finansinius išteklius ir ekonomikos kreditavimo pajėgumą.
Išsprendę struktūrines verslo kreditavimo problemas, mažesniais energijos kaštais padidinę konkurencingumą, visą polėkį galėsime nukreipti į inovacijas.
Gyvename dirbtinio intelekto eroje. Tos valstybės ar jų grupės, kurios drąsiai pasitelks dirbtinį intelektą pažangai ir suvaldys kylančią riziką, bus ilgametės ekonomikos lyderės.
Lietuva jau daug kartų įrodė – nors esame maži gyventojų skaičiumi, bet esame nepaprastai dideli savo protais. Mūsų technologijų bendrovės – puikiai žinomos ir veikia globaliai. Lietuvos lazeriai, gyvybės mokslų produktai, žaliosios technologijos, finansų inžinerija, šiuolaikinės gynybos technologijos – pripažintos Lietuvos sėkmės istorijos.
Ar galime sukurti dar vieną, manau, lemtingą sėkmės istoriją dirbtinio intelekto eroje? Tikrai taip. Ne tik galime. Privalome.
Žodžiais to nepasieksime – reikės dar daugiau investicijų į pažangiausius mokslo atradimus, daugiau investicijų į darbuotojų kvalifikacijos pokyčius, reikės peržiūrėti mokesčių ir kitas finansines paskatas, sparčiau skaitmenizuoti šalies pramonę, skatinti užsienio kapitalo atėjimą.
Gerbiamieji,
gyvename sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Su tuo sunku apsiprasti. Tam sudėtinga pasiruošti. Nuolat kintančioje aplinkoje kiekvienas ieškome ko nors stabilaus, į ką galėtume atsiremti. Man ta svarbiausia ir stipriausia atrama yra Lietuvos istorija ir kultūra.
Esu įsitikinęs – šalis stipri tiek, kiek remiasi savo istorija, pažįsta savąjį kultūros ritmą ir palikimą bei jais gyvena. Tiek, kiek sudaro sąlygas laisvos kūrybos raiškai ir plėtrai. Tiek, kiek suteikia erdvės savo kūrinius pristatyti naujoms kartoms. Tiek, kiek sugeba socialinę, ekonominę, teritorinę atskirtį mažinti kultūra. Vienas iš tokio kultūros paveldo puoselėjimo ir inovatyvumo dermės pavydžių man yra Suomija.
Privalome nepasiduoti optimizacijos virusui ir kultūros galią, jos organizacijų tinklą bei infrastruktūrą vertinti ne ekonominiais, o prasmingumo rodikliais. Tam būtina sąmoninga valstybės veikla. Savivaldos, ypač didžiųjų miestų savivaldybių, įsitraukimas čia yra esminis.
Vos prieš savaitę visa Lietuva ir viso pasaulio lietuviai šoko ir dainavo šimtmečio Dainų šventėje. Tai yra puikus metas pradėti kitaip dėlioti prioritetus.
Skatindami geriau pažinti, mylėti, branginti ir saugoti Lietuvą, plėskime ne tik automobilių, bet ir kultūros kelių tinklą. Dar plačiau atverkime muziejus, dvarus, kitas kultūros įstaigas šeimoms, socialinę atskirtį patiriantiems bendrapiliečiams, žmonėms su negalia, sudarykime sąlygas pačioms bendruomenėms kurti tinklus, įprasminančius regionų kultūrinį ir istorinį palikimą. Man regis, dar iki galo nesuvokiame, kiek daug jo turime ir kaip jis galėtų užauginti mūsų patrauklumą turizmui.
Siekiau ir sieksiu, kad suvoktume kultūros galią. Kad kultūra alsuotume. Kad su pasididžiavimu ją pasitelktume, garsindami Lietuvos vardą pasaulyje. Kalbėdamas apie kultūrą, turiu galvoje ir mūsų sportą. Dėmesys jam neturi apsiriboti kalendorinėmis savaitėmis prieš ir po olimpinių žaidynių ar svarbių čempionatų!
Gerbiamieji,
pasaulis ir Lietuva stovi ant egzistencinių lūžių slenksčio. Šiandien kyla klausimų, ar sugebėsime neperžengti to lemiamo taško, už kurio geopolitiniai procesai, klimato kaita ar mums dar nežinomi iššūkiai taps nebesuvaldomi.
Eiti atsakingas valstybės vadovo pareigas tokiu metu – jokia privilegija. Tai – sunkus kasdienis darbas ir išbandymas.
Milžiniška asmeninė atsakomybė mane įpareigojusiai Tautai. Ir misija mums visiems likti teisingoje istorijos pusėje.
Šiandien aš prisiekiau tai daryti.
Ir tepadeda man Dievas.