Spaudos centras
Spaudos centras
Liepos 16-ąją yra minima Agronomų diena. Šiandien daugelis žmonių turi galimybę mėgautis sveiku ir kokybišku maistu, tačiau ne visi susimąsto, kaip jis atkeliauja ant mūsų stalų.
Agronomai yra tie žmonės, kurie savo žiniomis ir patirtimi padeda ūkiams įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Tačiau jų darbas dažnai lieka šešėlyje, šiuolaikinis miesto žmogus nelabai ir žino, ką veikia šios srities specialistai.
Daugiau nei 30-ties metų darbo patirtį turinti įmonės „Agrokoncernas“ agronomė, Regiono pardavimų grupės vadovė (vyr. vadybininkė) Snieguolė Krivickienė šypsosi: „Agronomai yra kaip gydytojai, tačiau gydo ne žmones, o augalus“.
Patyrusi specialistė sutiko papasakoti apie šio darbo kasdienybę, iššūkius ir tai, kaip keitėsi žemės ūkio sektorius per jos ilgus karjeros metus.
– Snieguole, kodėl pasirinkote šią profesiją?
Nuo pat vaikystės man labai patiko laukai, varvindavau seiles stebėdama juose dirbančius kombainus. Taip pat mėgdavau bėgti į kukurūzų lauką ir ten iš burbuolių gaminti lėles. Negyvenome skurdžiai, turėjau užtektinai ir žaislų, ir lėlių, bet augalai man visada patiko labiau.
Mano dėdė dirbo ūkyje agronomu. Kai buvau paauglė, jis mane pasiimdavo padirbėti prie svarstyklių, sverdavau žolę, grūdus. Mokykloje gerai sekėsi gamtos mokslai – biologija, chemija, todėl jau aštuntoje klasėje žinojau, kad noriu būti agronome. Neseniai radau seną mokyklos albumą. Tuo metu buvo populiaru piešti ir dovanoti pusatestačius su šaržais. Jau tada mane klasiokai vaizdavo kaip mergelę su skarele ir kviečiu rankoje.
– Koks buvo Jūsų karjeros kelias?
– Baigusi aštuonias klases išvažiavau mokytis į tuometinį Rietavo technikumą. Ten turėjau labai gerus dėstytojus, kurie padėjo stiprius agronominių žinių pagrindus. Paskui įstojau į Žemės ūkio akademiją, o baigusi studijas dešimt metų dirbau Lietuvos žemdirbystės institute. Mane supo savo sričių profesionalai, kurie išmokė žemės dirbimo, pažinti piktžoles, kaip efektyviai naudoti augalų apsaugos priemones. Ten auginau tiek savo žinias, tiek pati augau kaip asmenybė.
Paskui visas sukauptas žinias galėjau patikrinti praktikoje, kai įsidarbinau „Šiaulių agrocentre“. Žemės ūkio universiteto Instituto skelbimų lentoje pamačiau skelbimą, kad ieškomas agronomas. Į atranką mūsų atėjo apie trisdešimt, atsirinko tris, o galiausiai, po ilgo ir sunkaus pokalbio su dviem direktoriais, manęs paklausė ar sutinku važiuoti į ūkį. Pasiūlymą priėmiau, taip prasidėjo dar vienas naujas etapas.
– Baigę mokyklą jauni žmonės turi pasirinkti karjeros kelią. Kam, jūsų nuomone, tinka agronomo profesija?
– Savo darbe nuolat esu apsupta jaunų žmonių, studentų, praktikantų. Ir labai greitai galiu pasakyti, kurie iš jų dirbs agronomo darbą, o kuriems – tai tik pirma stotelė.
Agronomai labai daug laiko leidžia laukuose, todėl ši profesija tinka žmonėms, kurie mėgsta gamtą. Taip pat jie turi būti smalsūs ir žingeidūs. Agronomo darbas turi labai daug sezoniškumo. Kai, pavyzdžiui, mokytojai vasarą ilsisi – mums tai yra pats darbymetis. Išeiname į laukus anksti pavasarį su pirmaisiais saulės spinduliais ir pareiname rudenį, kai jau viskas nušąla.
Dirbant šį darbą reikia išmokti susigyventi su nežinomybe. Gali visus metus stengtis, daryti ką gali geriausio, bet rezultatas didele dalimi priklauso nuo gamtos sąlygų. Kad ir šiandien – agronomai ir ūkininkai užgniaužę kvapą tikrina orų prognozes ir tikisi, kad audra su kruša aplenks jų laukus. Viena gamtos išdaiga ir viskas – visas įdirbis gali būti sunaikintas.
– Agronome dirbate daugiau nei trisdešimt metų, ar per juos labai pasikeitė gamta, klimatas?
– Kiekvienais metais būna visko – niekada nebūna vienodų sezonų. Vasaros yra šiek tiek karštesnės, žiemos – šiltesnės, bet tikrai pamenu visko: ir vasaros škvalus, kurie pridarydavo daug nuostolių ir žiemas, kai augalai iššaldavo. Kiekvienais metais nežinai ko laukti, gali tik viltis ir tikėtis, kad viskas bus gerai.
– O kaip keitėsi pati agronomo profesija, darbo rutina, įrankiai?
– Per tuos trisdešimt metų įvyko tikrai labai reikšmingi pokyčiai. Technologinė pažanga dabar leidžia dirbti greičiau, našiau, efektyviau. Pamenu, kai atvykau dirbti į „Šiaulių agrocentrą“, ten buvo auginami cukriniai runkeliai, kurie būdavo vežami į Pavenčių cukraus fabriką.
Važiuoja lauke dvi šluotos, viena lapus skina, kita šaknis rauna ir dar dvi žmonių brigados šalia eina. Kažkuris vienas padargas sugenda – visa brigada stovi, laukia. Dabar vienas kombainas važiuoja, sparta visai kita.
Pavyzdžiui, nežinojome, prie kokios drėgmės kulti rapsą, visko mokomės patys dirbdami, stebėdami, mokydamiesi iš savo klaidų. Aš džiaugiuosi, kad mano darbovietės vadovybė pasitikėjo ir leido savarankiškai daryti tyrimus. „Šiaulių agrocentre“ turėjau net trylika skirtingų purškimo herbicidais bandymų, nes norėjau rasti geriausią būdą, kaip išsaugoti švarius pasėlius.
Dabar, jeigu tik turi noro ir smalsumo, agronomas gali rasti daugybę informacijos, kuri yra lengvai prieinama. „Agrokoncernas“ turi savo nuosavą mokslinį padalinį, kuris atlieka daugybę tyrimų, bandymų ir kuriais dalijasi su agronomais, ūkininkais.
Šiuolaikinis agronomas savo darbe naudoja pažangias technologijas – dronus laukų monitoringui, jutiklius, dirbtinio intelekto įrankius duomenų analizei ir kitus. Tačiau aš vis tiek manau, kad technologijos, nors ir labai padeda, palengvina darbą, žmogaus nepakeis. Vis tiek reikės agronominių žinių, praktikos, kaip aš sakau – žmogaus akies.
– Dažnai tenka girdėti posakį, kad batsiuvys – ne batų. Ar namuose praverčia agronomijos žinios?
– Augalai yra ir mano darbas, ir mano laisvalaikis. Mėgstu dekoratyvinius medžius ir krūmus, auginu daug gėlių. Jeigu tik pamatau naujesnį daigelį – negailiu pinigų. Mano vyras kiekvieną pavasarį juokiasi, kad tai, kas buvo susodinta nebetinka ir klausia, kur ir ką reikės perkelti.
Augalus saugau, mėgstu juos prikelti kitam gyvenimui. Mūsų kieme yra tokių augalų, kurie auga nuo pat įsikūrimo name pradžios, daugiau nei 20 metų.
Iš pradžių pirkdavau vienodas augalų eilutes, dabar niekada neperku dviejų vienodų. Ir su pomidorais tas pats – perku skirtingų veislių, paskui ragaujame, lyginame. Augalų priežiūra yra mano meditacija. Gaila tik, kad vasarą pats darbymetis, todėl dažnai pritrūksta laiko viskuo pasidžiaugti.
Kai gražus oras – agronomai dirba. Laisvesni esame, tik kai oro sąlygos prastos. Ūkininkai juokauja, kad kai lyja – auksas iš dangaus krenta. Bet kai to aukso per daug – irgi negerai. Ne žmogaus jėgoms kovoti su gamta, galime tik jai padėti, tada ir ji būna atlaidesnė.
– Visuomenėje gausu stereotipų ir neigiamų nuomonių apie tai, kad esą ūkininkai naudoja per daug chemijos, auginamas derlius gali būti nesaugus ir panašūs priekaištai. Ar jums tenka susidurti su tokiu požiūriu?
– Aš visą laiką sakau, kad nei vienas ūkininkas, kuris augina derlių, pinigų neleis veltui. Ūkininkai yra verslininkai ir jie skaičiuoja, kaip ekonomiškai efektyviausiai leisti pinigus. Be to jie yra sąmoningi žmonės, kurie supranta, kad visi sėdime vienoje valtyje. Jie konsultuojasi su agronomais, važinėja į seminarus, konferencijas, lauko dienas, daug mokosi.
Be to žemės ūkio sektorius, kaip ir bet kuri kita sritis, yra labai stipriai reglamentuojama. Ūkininkas turi pildyti daugybę dokumentų, jo veikla yra prižiūrima. Nėra taip, kad sugalvojau ir darau ką noriu – tokie laikai jau seniai praeityje.
Saugumo ir kokybės kontrolė užtikrina, kad būtų laikomasi visų reikalavimų. O ir patys agronomai aktyviai prisideda prie tvaraus žemės ūkio praktikos diegimo. Ieškome būdų, kaip sumažinti neigiamą poveikį aplinkai, išsaugoti biologinę įvairovę, pagerinti žemės derlingumą. Turime būti atsakinti ir sąmoningi, nes žemę turime tik vieną.
– Ko palinkėtumėte kolegoms agronomams jų profesinės dienos proga?
– Linkiu, kad agronomijos žinios, atsidavimas ir sunkus darbas būtų įvertintas ir atneštų gerus rezultatus bei pilnus aruodus. Ir kad gamta padėtų, o mes visi turėtumėme sveiko ir kokybiško maisto ant savo stalų.