2024 m. liepos 25 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)
Daug apie tai kalbėta, ieškota iešmininkų, kaltininkų ir sąmokslo teorijų, virkauta, kad Lietuva nusisuko nuo savo milijoninės tautiečių pasaulyje diasporos, vėl išdavė juos. Ar tikrai? Kategoriškai su tuo nesutinku. Dvi pastarąsias kadencijas parlamente dirbau Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (LRS ir PLB) komisijoje, mačiau, dalyvavau, rėmiau 2019 ir 2024 metais vykusių referendumų vyksmą, kartu su PLB lyderiais, vienijančiais per 55 pasaulio lietuvių bendruomenes visuose kontinentuose, dėjome didžiules pastangas (per kadenciją priimtos net 8 rezoliucijos), kad referendumai pavyktų.
2019 m. „Už“ balsavo 956 000 balsavusiųjų piliečių (72,3 proc.), „Prieš“ – 337 000. 2024 m. „Už“ buvo 1 043 265 (gerokai per milijonas) balsavusiųjų (74 proc.), „Prieš“ – 358 000. Labai nedaug trūko tada, labai nedaug trūko ir šiais metais – apie 150 000 balsų. Pažymėtina, kad pirmajame referendume, kurį organizavo LVŽS Vyriausybė (kuri pasirūpino, kad atsirastų Pasaulio lietuvių atskira rinkimų į Seimą apygarda, kad 2019-ieji būtų paskelbti Pasaulio lietuvių metais) buvo išleista daug mažiau valstybės lėšų. Šįkart kartu su Prezidento rinkimais 2024 m. vykusiam referendumui organizuoti buvo mestas žymiai didesnis Vyriausybės finansavimas. Prie to prisidėjo ir PLB (pirmininkė Dalia Henkė), LRS ir PLB komisijos aktyvumas.
Šiandien nesikartosiu, nekalbėsiu apie referendumo reikšmę ir biuletenyje pateiktos formuluotės niuansus, abejones, neaiškumus, dviprasmybes. Nesiaiškinsiu, ar korektiška į Lietuvos pilietybę pretenduoti tik europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės piliečiams, neklausiu, kodėl lietuviai „rūšiuojami“ pagal gyvenamąją šalį. Juk, pavyzdžiui, šimtai Sibiro tremtinių palikuonių, likę gyventi Rusijoje, nė svajoti nebegali apie Lietuvos pilietybę. Panaši situacija Baltarusijos lietuvių salelėse, kur gyvena lietuvių palikuonys, ne ištremti, bet politikų valia po pasaulio perdalijimų atsidūrusių svetima tapusioje valstybėje. Panaši situacija su puikiaisiais Lenkijos Punsko, kitų vietų lietuviais, kurie ne savo valia liko atkirsti nuo Lietuvos ir nuolat turi aiškintis, įrodinėti esantys Lietuvos patriotai.
Nekalbėsiu ir apie nuolatinį bandymą „lįsti“ į pagrindinį Tautos dokumentą – Konstituciją, norą ją keisti. Tiesa, čia teisė ir teisingumas kartais kertasi, apsimetama, kad niekas nepasikeitė nuo 1990 metų, kai Lietuvoje gyveno apie 700 000 piliečių daugiau negu dabar, tad ir referendumo „žaidimo taisyklės“ buvo kitokios, vien tai, kad iš Lietuvos nebuvo išvesta Rusijos kariuomenė, vertė tą kartelę kilstelėti. Tada privalu buvo turėti ir daugiau saugiklių negu dabar. Šiandien Lietuvos demografinė situacija tokia, kad referendumo kartelės skaičiai sunkiai realizuojami, nebent įvyktų toks kolosalus įvykis valstybėje, kad balsuoti ateitų 99 proc. piliečių.
Neseniai rašytoja, vertėja, eseistė, aktyvi PLB narė Dalia Staponkutė, gyvenanti tarp Lietuvos ir Kipro, priminė žodžio „referendumas“ reikšmę: „žodis kilęs iš graikiško ir lotyniško „fero“, reiškia „atnešti“ ir „sugrąžinti“; atnešti kažką svarbaus žmonėms.“ Skamba tikrai prometėjiškai, romantiškai ir pakiliai. To neneigia ir pati D. Staponkutė: „Referendumas nuteikia iškilmingai, juk tai didysis piliečių valios išreiškimas dėl Konstitucijos, kurią sukuria ir, atėjus laikui, perkuria ne kas kitas, o patys piliečiai. Konstitucija yra daugybės galvų išminties Raštas, ji stipri kaip tautos širdis. Ji erdvi, nes talpina teisingus žodžius įvairiausio likimo piliečiams. Ji – nebaigtinas, tačiau ištobulintas žmonių kūrinys, nors žmonės – nei tobuli, nei dėl savo prigimties gali tokie būti. Tegu netobuli ir neprilygstantys konstituciniam Raštui, žmonės gali jį keisti. Referendumas dėl Konstitucijos pakaitos vardan pilietybės išsaugojimo skamba didingai ir net sukuria tautinio pakilimo nuotaiką, nes šalies žmonės apsispręs dėl savo ateities.“
Ką liudija skaičiai?
Sakoma, kad skaičiai nemeluoja – jie parodo objektyvią situaciją. Tad kokie tie skaičiai, kurie, deja, galbūt nelabai patiks Lietuvos diasporos atstovams?
Iš viso referendumas vyko net 52 diplomatinėse atstovybėse pasaulyje. Kalbame, kad plačiajame pasaulyje gyvena apie milijoną lietuvių ar lietuvių kilmės asmenų. Aišku, ne visi iš jų turi balsavimo teisę, bet galėjusių balsuoti buvo gal apie 300 000. Deja, minėtose 52 diplomatinėse atstovybėse (tautiečių balsavimo apylinkėse) rinkėjų sąraše buvo įsiregistravę balsuoti 65 665, o rinkimuose dalyvavo tik 54 078 rinkėjų. Kur prapuolė apie 10 000 piliečių? Negalvoju, kad visiems sutrukdė netvarkingas atskirų valstybių pašto darbas, šventės (Italijos atvejai), darbuotojų streikai, didžiuliai atstumai (Australija) ar kiti reikalai. Tiesiog prapuolė, pritrūko atsakomybės, noro, pasiryžimo, motyvacijos. Beje, minėtina, kad tarp tų užsienyje balsavusiųjų ir keli tūkstančiai Lietuvos piliečių, tuo metu buvusių išvykose, komandiruotėse svetur.
Kokie rezultatai? Už pritarimą pakeisti Konstitucijos 12 straipsnį (iš tikrųjų – tik „žalios“ šviesos uždegimą leisti keisti konstitucinį įstatymą, leidžiantį nustatyti pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką. Įstatymo projektas taip ir liko gulėti nepateiktas Seimo stalčiuose iki kito referendumo organizavimo) 2024 m. referendume diplomatinėse atstovybėse pasisakė 50 315 asmenų (93 proc. nuo galiojančių biuletenių). „Ne“ tokiai formuluotei tarė 3494 asmenys (per 6 proc.).
Iš diplomatinėse atstovybėse balsavusiųjų užsienyje daugiausia „Už“ pasisakė Generaliniame konsulate Niujorke (98 proc. iš 2027 dalyvavusių), Ambasadoje Jungtinėje Karalystėje – 94,59 proc. iš 24 302 balsavusiųjų. Regis, daug, bet Jungtinėje Karalystėje laukiau bent 60 000 balsavusiųjų...
Natūralu, kad mažiausiai balsų „Už“ sulaukta ambasadoje Rusijos Federacijoje – 66,67 proc. iš 137, Generaliniame konsulate Kaliningrade – 75 proc. iš 71 balsavusiųjų. Kiek nustebino žemas procentas konsulate Seinuose (Lenkija) – 64,58 proc. iš 51 dalyvavusio. Bet čia jau būtų kalba apie Lenkijos lietuvių orumą ir savigarbą.
Kodėl referendumas (ne)pavyko?
Grįžtu prie komentaro pavadinimo formuluotės. Kodėl referendumas pavyko? Todėl, kad Lietuvoje dalyvavo didžiulis procentas Lietuvos piliečių – net 1 429 382 (59,51 proc.). Esu įsitikinęs, kad prie referendumo aktyvumo prisidėjo ir sudėtinga dabartinė geopolitinė situacija. Deja, tenka pripažinti, kad gyventojams trūko išsamesnės informacijos, aiškinimų, kilo klausimų dėl neaiškios formuluotės, daugelis galvojo (bijojo?), kad referendume buvo kalbama apie galimybę pretenduoti į Lietuvos pilietybę ir tiems naujiesiems atvykėliams į Lietuvą iš Ukrainos, Baltarusijos, Kazachstano, Uzbekijos ir kt. valstybių, kurių šiandien mūsų šalyje gerokai per 220 000.
Kodėl referendumas nepavyko? Todėl, kad labai neaktyvūs (menka paguoda, kad kiekvienuose rinkimuose, referendumuose dalyvauja vis daugiau tautiečių) buvo svetur gyvenantys lietuviai, kurių balsai galėjo lemti, kad referendumas būtų laimėtas. Juk tetrūko apie 150 000 balsų. Deja, tokia yra realybė, verčianti galvoti, ką ir kaip reikia padaryti, kad balsuotų ne 54 000, o bent 120 000−150 000 tautiečių užsienyje. Ir tada nereikės kaltinti vieniems kitų (galvoju, kad šįkart „kalti“ tikrai ne Lietuvoje gyvenantys) išdavystėmis, nenoru suteikti pilietybę ar kitais nebūtais dalykais.
Dar svarbiau – nereikia kaip į dilgėles pulti ir teikti skubotų pasiūlymų įstatymų pataisoms Seime (tokių bandymų jau būta, jie gali prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijai), kaip palengvinti tą procedūrą, įtikti praradusiems Lietuvos pilietybę, įvesti moratoriumą pilietybės atėmimams ir pan.
Reikia ramiai, apgalvotai spręsti pilietybės suteikimo, atėmimo, grąžinimo klausimus, nepamiršti, kad kalbame ne apie apskritai Lietuvos pilietybės suteikimo klausimą, o apie gimimu įgytos pilietybės reikalą. O spręsti reikia, juk nenormalu, kai Čikagoje gyvenanti šeima valgo vakarienę ir prie stalo diskutuoja, kodėl vienam sūnui suteikta Lietuvos pilietybė, o kitam, dar geriau už brolį kalbančiam lietuviškai, – nesuteikiama (lemia, kad atvyko į JAV). Kita vertus, lengviausias kelias yra „žeminti“ referendumo kartelę, tai pavojinga, nes šių dienų geopolitiniai iššūkiai, vis gausėjančios pasaulyje radikalios, nedraugiškos mums jėgos verčia būti budrius ir neleisti priešinti vieningos tautos. Ir tada nereikės klausyti teiginių, kad yra „plyšys tarp diasporos ir Valstybės“.