Dar gyvenant Paryžiaus olimpinių žaidynių nuotaikomis ir sekant Lietuvos paralimpiečių pasirodymus, kviečiame sužinoti, kada ši sporto šventė prasidėjo ir kaip rutuliojosi jos tradicija. Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytojas doc. Eugenijus Saviščevas papasakojo, iš kur galėjo kilti olimpinės žaidynės, kokia buvo jų raida senovėje ir kokie didžiausi skirtumai bei panašumai tarp antikinių ir šiuolaikinių varžytuvių.
Vienareikšmiško atsakymo, kas paskatino rengti sportines varžybas antikinėje Graikijoje, nėra. Istorikas doc. E. Saviščevas pažymi, kad tai tikriausiai yra Mikėnų kultūros, kurios ryškiausias ir geriausiai žinomas šaltinis yra „Iliada“, palikimas. Pasak istoriko, vienas iš pagrindinių eiliuotosios Homero „Iliados“ motyvų yra visų karas su visais.
„Įdomus dalykas, kurį mes žinome iš Homero – kai susitikdavo dvi kariuomenės, dažnai tai būdavo ne armijų susidūrimai, bet geriausių karių dvikova. Buvo išleidžiami kautis ir atstovauti kariuomenei „kiečiausi“ kariai ir taip išvengiama visų karių kautynių. Kas laimėdavo dvikovą, tas laimėdavo visą mūšį, ir tada būdavo aiški dievų valia, kas senovės graikams buvo ypač svarbu. Sunku pasakyti, ar būtent nuo to Olimpijoje ir prasidėjo sportinės varžybos, bet labai panašu, kad ta graikiška rungtyniavimo dvasia buvo paskata pradėti jas rengti“, – pasakoja Istorijos fakulteto dėstytojas.
Sporto šventės gimimas
Istorikas tęsia, kad antikos Graikijoje sustabdyti karus galėjo tik dievai arba olimpiada, todėl, norint palaikyti taiką, Olimpijoje, Peloponeso pusiasalyje, dabar pietvakarių Graikijoje, atsirado šventė.
„Konkreti diena, tarsi gimtadienis, saulėgrįžos laikotarpiu, dabartinių Joninių metu, kada senovės graikai nustodavo kariauti ir vietoje to rungtyniaudavo Olimpijoje. Man atrodo, tai ir buvo mikėniškosios kultūros bruožas, kai santykius išsiaiškindavo ne visi kariaudami, bet greičiau konkretūs žmonės. Ši taikos žinutė išliko iki mūsų dienų. Tačiau, anksčiau tai vyko labiau dėl religinių sumetimų ir buvo skirta dievams. Dėl jų nustodavo lieti kraują, nes dievų valia, graikų manymu, laisvai galėjo pasireikšti ir per sportinį rungtyniavimą“, – aiškina doc. E. Saviščevas.
Istorikas priduria, kad Olimpija, nors jos pavadinimas siejamas su Olimpo kalnu Graikijos šiaurėje, nėra šalia šios legendinės vietos. Tai buvo Arkadijoje įkurtas šventyklos kompleksas. Jame laikui bėgant vykdavo vis daugiau sporto rungtynių, todėl buvo pastatytas stadionas. Mokslininkas pažymi, kad neatsiejama olimpinių žaidynių dalis buvo mugė, į kurią būdavo suvažiuojama iš aplinkinių kraštų. Pirmoji Olimpiada tradiciškai datuojama Homero laikotarpiu – 776 m. pr. Kr., t. y. prieš 2800 metus.
Priežastis, kodėl olimpinės žaidynės vyksta kas ketverius metus, susiklostė jau VIII–VII a. pr. Kr. Klasikinės Graikijos laikais taiką, ar bent paliaubas, nešusios sporto žaidynės vykdavo kasmet. Bet laikui bėgant, be Olimpijos, atsirado kitų šventyklų, kurios irgi siekė susikviesti visos Graikijos atletus. Išgarsėjo žaidynės, vykusios Korinte (Istmo žaidynės), Delfuose (Pitinės žaidynės) ir Nemėjoje (Nemėjos žaidynės). Visų šių žaidynių konkurencija, regis, ir paskatino manyti, kad kas ketverius metus Olimpijoje vykę sportininkų susirinkimai buvo svarbiausi. Ši tradicija persikėlė ir į modernius laikus. Plečiantis žaidynių šventei ilgėdavo jų trukmė, taip pat ir taikos laikas: nuo vienos iki penkių dienų.
Rungtys ir taisyklės
Kalbant apie sporto šakas, istorikas pabrėžia, kad, kaip ir dabar, antikos laikais žaidynės vis pasipildydavo naujomis sporto šakomis. Pačioje pradžioje, VIII a. pr. Kr., pagrindinė rungtis buvo pentatlonas, iš kurio kilo dabartinė penkiakovė. Ją sudarė bėgimas, ir dabar išlikęs penkiakovėje, šuolis į tolį, disko metimas, ieties metimas ir imtynės, kurios dabar įvardijamos kaip klasikinės, graikų-romėnų imtynės.
„Vėliau atsiranda kumštinės, kurias galima laikyti bokso ištakomis. VII a. pr. Kr. atsiranda žirgų sportas, bet tik greitasis jojimas. Penkiakovėje atsiradę konkūrai, arba jojimas per kliūtis, yra jau Pierre’o de Coubertin’o, t. y. XIX a., kūrinys. Dar vėliau pradėtos rengti keturkinkių vežimų lenktynės. Galiausiai vėlesniais amžiais atsirado tokia rungtis kaip hoplitų bėgimas. Šioje rungtyje, priešingai nei pentatlono bėgime, atletai lenktyniaudavo ne nuogi, o su hoplito kario ekipuote – šarvais ir ginklais“, – pasakoja doc. E. Saviščevas.
Svarbus varžybų aspektas yra taisyklės ir teisėjai. Istorikas sako, kad, prieš prasidedant varžyboms, dalyviai ir teisėjas privalėdavo prisiekti, kad nemeluos ir nesukčiaus. Taip pat teisėjai prisiekdavo nekomentuoti savo sprendimų: „Komentavimas buvo blogas tonas. Per teisėjo priimtą sprendimą veikė dievų valia. Todėl teisėjo sprendimas nebepriklausė teisėjui, tai buvo dievų sprendimas.“
Kodėl stebėti žaidynes buvo iššūkis ir kuo jos skyrėsi nuo šiuolaikinės olimpiados
Dabar olimpines varžybas galime žiūrėti patogiai įsitaisę namuose, tačiau stebėti antikines varžytuves buvo ne tik nepatogu, bet ir tikras iššūkis.
„Kadangi varžybos dažniausiai vykdavo saulėgrįžos, dabartinių Joninių, laikotarpiu, nebūdavo patogaus apgyvendinimo ir vyrai rungdavosi nuogi. Olimpijoje archeologų yra aptikta vieta, vadinamoji Leonidiona. Tai tarsi viešbutis, kuriame galėdavo apsistoti apie 40 atletų ir tik atletų. Žaidynių žiūrovai miegodavo po atviru dangumi. Be to, dėl religinių tabu ir baimės susitepti stebėti varžybas, kaip ir jose dalyvauti, galėdavo tik vyrai. Palinkėjimas keliauti ir žiūrėti žaidynes buvo tarsi dabartinis palinkėjimas eiti po velnių“, – juokauja istorikas.
Dar vienas šiuolaikinių ir antikinių olimpinių žaidynių skirtumas – kad antikinėse buvo atskiros jaunuolių ir vyrų amžiaus kategorijos. Skiriasi ir tai, kas ir iš kur galėjo dalyvauti varžytuvėse.
„Šiuolaikinėse olimpinėse žaidynėse dalyvauja viso pasaulio tautos, o antikos laikais žaidynės buvo išskirtinai graikų dalykas, tik kartais daryta išimtis pakviečiant makedonus. Apdovanojimų sistema irgi buvo skirtinga. Priešingai nei dabar, kai apdovanojamos trys pirmos vietos skirtingos vertės medaliais, senovės graikų olimpinėse žaidynėse šlovę ir laurų vainiką, kaip čempiono apdovanojimą, gaudavo tik vienas nugalėtojas“, – pasakoja doc. E. Saviščevas.
Mitų kūrimas vietoje ir pergalės panaudojimas politiniais tikslais bei antikinės olimpiados pabaiga
Graikų mitologija yra kupina pasakojimų apie nepaprastos jėgos pusdievius. Doc. E. Saviščevas sako, kad graikų sąmonė buvo persmelkta mitų ir legendų, dažnai apie tikrus žmones ir tikrus įvykius: „Sportininkus graikai laikė dievų numylėtiniais. Olimpinių žaidynių nugalėtojus apdainuodavo ir kurdavo apie juos legendas. Kai kuriuos sportinius mitus istorikai bandė atkurti ir jie pasirodė tikėtini, lygintini su šiuolaikinių sportininkų pasiekimais. Bet buvo ir tokių, pavyzdžiui, kelias tonas svėrusio disko metimas viena ranka, kurie, aišku, buvo gražus pramanas.“
Nuo tada, kai į varžybas įtrauktos žirgų lenktynės, rungčių nugalėtojai turėdavo ryškų politinį pranašumą. Istorikas šį pranašumą aiškina tuo, kad turtingi kilmingieji ar aukštesnio sluoksnio atstovai rungtynėse jodavo geresniais žirgais. Pasitaikydavo atvejų, kai žaidynių nugalėtojas, naudodamasis savo garsumu ir minia, bandydavo uzurpuoti valdžią, kaip padarė Kilonas VII a. pr. Kr. Būdavo suprantama, kad jis dievų palaimintas, todėl veda teisingu keliu.
Apie VI a. pr. Kr. atletams imta masiškai statyti skulptūras. Tačiau, pasak istoriko, tokią skulptūrą savo lėšomis galėdavo pasistatyti tik tas atletas, kuris sugebėdavo tapti trijų olimpiadų nugalėtoju ir turėdavo tam pinigų.
„Kuo toliau, tuo labiau sportinio rungtyniavimo dvasią išstūmė pinigų teikiamos galimybės. Olimpiada tapo aukštesnio sluoksnio užsiėmimu“, – sako doc. E. Saviščevas.
Antikinės graikų olimpinės žaidynės tęsėsi iki IV a. po Kr. pabaigos. Istorikas paaiškina, kad žaidynių pabaigos, kaip ir jų pradžios, priežastis susijusi su religija.
„Krikščionybei tapus pagrindine Romos imperijos religija, 394 m. imperatorius Teodosijus uždraudė žaidynės. Tai buvo kova su senosiomis šventyklomis ir pagoniškomis šventėmis. Tad daugiau nei tūkstantį metų gyvavusi olimpinių žaidynių tradicija nutrūko ir tik po pusantro tūkstančio metų, 1896-aisiais, jos vėl įvyko Graikijoje, tik šį kartą jau Atėnuose“, – pasakojimą apie antikinių olimpinių žaidynių istoriją užbaigia doc. E. Saviščevas.
