„Dar mokydamasi mokykloje, 8 ar 9 klasėje, iš savo gimtojo miesto bibliotekos namo nešdavausi ne grožinę literatūrą, o psichologines knygas, susijusias su socialiniu darbu. Pradėjusi studijuoti, supratau, kad su visa dėstytojų nurodyta mokomąją literatūra jau esu susipažinusi, – šypsosi Vilniaus miesto socialinių paslaugų centro atvejo vadybininkė Modesta Krasauskienė.
Vaikystėje susidomėjusi pagalba kitiems ir mamos paskatinta studijuoti socialinį darbą Modesta tikina – šioje profesijoje kiekviena diena vis kitokia. Čia netrūksta su problemomis susidūrusių žmonių bei jas spręsti padedančių darbuotojų išgyvenimų.
„Savo darbe nenustojame ieškoti pozityvių dalykų. Kasdien bendraujant su šeimomis ir gilinantis į joms rūpimus klausimus, siekiame padėti ir nukreipti jas tinkama linkme. Tad kiekviena gera naujiena įvykusi šeimoje mums yra didžiulis džiaugsmas. Žinoma, būna visko. Pasitaiko atvejų, kai žmonės labai stipriai priešinasi siūlomai pagalbai ar nukreipimui į jų atvejui reikalingą specialistą“.
Visuomenėje iki šiol gaji stigma, kad socialiniai darbuotojai lankosi tik rimtų problemų su alkoholio vartojimu turinčiose šeimose.
„Dažnai atvykę pas šeimą girdime pasakymus, kad „mums viskas gerai, eikite pas tuos, kurie vartoja alkoholį“. Visgi labiausiai skaudina žmonių įsitikinimas, kad mes pro duris įžengiame tik tam, kad paimtume iš šeimos vaikus. Tai melas, – apie socialinių darbuotojų realybę pasakoja M. Krasauskienė. – Labai svarbu suprasti, kad dirbame su krizinėmis situacijomis šeimose. O jos, kaip žinia, gali būti įvairios: skyrybos, mokyklos nelankantys vaikai, su psichoaktyviomis medžiagomis eksperimentuojantys paaugliai, pasikartojantys buitiniai konfliktai ar nesutarimai, neigiamai veikiantys šeimos narius.
Visi esame žmonės ir visai nesvarbu, ar esi medikas, ar advokatas, ar mokytojas – kiekvieną šeimą gali ištikti vienokia ar kitokia krizė. Nuo jų, deja, bet nesame apsaugotas nė vienas. Socialinių darbuotojų pagrindinis tikslas yra išsiaiškinti problemą ir sudaryti pagalbos planą, nukreipti į reikiamus specialistus tam, kad situacija dar labiau nepablogėtų. Darome viską, kad šeima kuo greičiau galėtų grįžti į įprasto gyvenimo vėžes ir toliau sėkmingai gyventi“.
Pyktį keičia džiaugsmo ašaros
Pasak Vilniaus miesto socialinių paslaugų centro atvejo vadybininkės, sunkiose situacijose į priekį veda tikėjimas, kad pavyks surasti tinkamą būdą padėti šeimai. Suteikti efektyvią pagalbą galima profesines žinias derinant su empatija ir racionalumu.
„Yra tekę kartu su socialine darbuotoja sėdėti susiėmus galvas, nes sunkaus ir intensyvaus bendro darbo metu išsiaiškinome bent penkias tuo metu šeimoje vyravusias problemas. Atrodė, kad atvėrėme Pandoros skrynią, kurią uždaryti galiausiai padėjo tinkamai parinkti profesionalūs specialistai. O, svarbiausia, šeima pasikliovė mūsų rekomendacijomis ir bendromis jėgomis susitvarkėme, – pasakoja Modesta. – Kiekvienas užbaigtas atvejis mums, darbuotojams, yra sėkmės atvejis, nes šeima priėmė pagalbą ir stengėsi keisti situaciją į kurią pateko. Vienas gražiausių ir daugiausia emocijų sukėlęs atvejis buvo susijęs su nepilnamečiu, vartojusiu narkotines medžiagas. Šeimoje išgyventas visas emocijų spektras: nuo neigimo, nepripažinimo iki susitaikymo. Ilgam įsiminė paskutinis mūsų posėdis, kuriame šeima dėkojo už profesionalumą ir bendravimą be teisimo, smerkimo. Apsikabinę jie verkė – labai jautri akimirka.“
Dirbtinis intelektas nepajėgus pakeisti socialinį darbuotoją
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, Lietuvoje socialinių darbuotojų skaičius siekia 5 tūkst. Kasmet socialinio darbo studijas aukštosiose mokyklose baigia apie 200 absolventų. Nors skaičius ganėtinai nedidelis, socialinio darbuotojo profesija išliks aktuali ir ateityje.
Atvejo vadybininkė Modesta Krasauskienė sako, kad dėl senėjančios visuomenės, augančio socialinių problemų skaičiaus ir psichikos sveikatos svarbos veiklos socialiniams darbuotojams netrūks.
„Daugelis šalių, įskaitant ir Lietuvą, senėja, todėl socialinių paslaugų, susijusių su vyresnio amžiaus žmonių priežiūra, poreikis kasmet sparčiai auga. Kartu atsiranda ir naujų socialinių problemų, daugėja dėmesio psichikos sveikatai ir gerovei. Socialiniai darbuotojai dažnai dirba su žmonėmis, turinčiais psichikos sveikatos problemų ir padeda jiems rasti tinkamą pagalbą bei išteklius.
Neapleidžiamos ir marginalizuotos grupės, pavyzdžiui, imigrantai, pabėgėliai ar negalią turintys asmenys. Specialistai siekia užtikrinti jų teises bei galimybes pilnavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. O kur dar teisinės ir politinės reformos bei globalinės krizės ar iššūkiai“.
Anot specialistės, sparčiai tobulėjančios technologijos, pavyzdžiui, dirbtinis intelektas, bent jau šiuo metu negali pakeisti žmogiškojo tarpusavio ryšio, pagrįsto nuoširdumu ir pasitikėjimu.
Svajoja parašyti knygą
„Profesija ne iš lengvųjų ir meluočiau, jeigu sakyčiau, kad visuomet pavyksta neparsinešti slogių emocijų namo, – atvirauja Modesta. – Kaip ten bebūtų, esu toks pat žmogus, todėl tikriausiai neįmanoma užrakinus kabineto durų jame palikti ir visus tą dieną susikaupusius išgyvenimus. Per tiek darbo metų išmokau, kaip tų emocijų savyje neužlaikyti, tad su jomis kurį laiką pabuvus, jas paleidžiu.“
Socialinis darbas pakeitė jauną moterį. Ji sako, kad veikla išmokė būti kantria ir atsakinga, o sprendimus priimti tik pilnai įsigilinus į situaciją.
„Vienas svarbiausių dalykų, kurių išmokau, tai dar geriau girdėti ir matyti kitą. Net ir tada, kai žmogus rėkia, neprisileidžia, pamatyti, kas už šios emocijos slypi. Visuomet žinau, kad jis nori kažką pasakyti, tik galbūt tai daro kitiems nesuprantamais ir nepriimtinais būdais. Už pykčio visuomet yra kažkas labai svarbaus būtent tam žmogui“.
Modesta prasitaria svajojanti savo patirtį suguldyti į knygą. Sako norinti parodyti, kad socialinių darbuotojų kasdienybė sukasi ne tik apie problemas.
„Knygoje aprašyčiau gražiausius socialinio darbo epizodus. Kolegų patirtis, juokingus pasisakymus ir nutikimus. Šiuo metu visuomenėje dažniausiai girdime tik apie rezonansinius įvykius, o štai apie socialinių darbuotojų pasiekimus ir jų pastangas spręsti problemas kalbama mažai arba išvis nekalbama. Tad mano knygoje galėtų atsirasti ir praktiniai profesionalų patarimai bei pasidalinimai, kuriais buvo pasiekti teigiami pokyčiai“.
