Rugsėjo 14 dieną Šv. Juozapo bažnyčioje Vilniuje prasideda XIV tarptautinis Šv. Jokūbo festivalis. Iki spalio pabaigos truksiančioje jo programoje bus gausu žinomų ir mažiau girdėtų sakralinės muzikos opusų. Tačiau svarbiausiu Šv. Jokūbo festivalio programos akcentu taps jo atidarymas ir pasaulinė premjera. Valstybinio choro „Vilnius“ ir festivalio užsakymu skambės kompozitorės Zitos Bružaitės kūrinys „Buen Camino!“
„Gero kelio!“ – šis piligrimų pasisveikinimas tapo ne tik Jūsų kūrinio pavadinimu, bet ir įkvėpimu. Koks tas kūrinio gimimo kelias?
Noriu pasidžiaugti Šv. Jokūbo festivalio pozicija lietuvių autorių atžvilgiu. Kiek stebiu šį festivalį, jo programų turinį, tai akivaizdžiai matau, kad kiekvienais metais yra įtraukiama lietuvių autoriaus premjera. Tame matau labai prasmingą valstybinio choro „Vilnius“ vadovų – Vlado Bagdono ir Artūro Dambrausko veiklą – nuoseklų dėmesį nacionalinei muzikai. Choras „Vilnius“ ne tik užsako naują kūrinį festivaliui, atlieka jį, bet ir kaupia lietuviško repertuaro bagažą, vėliau tuos kūrinius atlieka kituose koncertuose, suteikia lietuvių autorių kūrybai sklaidą.
Su valstybiniu choru „Vilnius“ jus sieja ilgametė ir vaisinga draugystė
Taip, choras yra mano kūrybinis bičiulis, daug mano muzikos atlikęs ir anksčiau. 2018 m. Šv. Jurgio meno sezone jis atliko mano kūrinį „Fides nostra“ (vėliau, 2022 m. įrašė ir CD). Anksčiau mano sukurtą „Requiem“ ir atliktą Kauno valstybinio choro su Kauno miesto simfoniniu orkestru, šiemet choras „Vilnius“ pakartojo su Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestru, solistais, o 2022 m. tas pats kūrinys nuskambėjo su valstybiniu choru „Vilnius“ ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojant choro „Vilnius“ meno vadovui ir dirigentui Artūrui Dambrauskui. Būta ir daugiau gražių bendradarbiavimo akimirkų.
Kai buvote pakviesta sukurti naują kūrinį šių metų festivaliui, kokia pirma mintis aplankė?
Anksčiausiai atėjusi mintis buvo vizuali – Šventas Jokūbas, Apaštalo kapas, Santjago de Kompostelos kelias (Camino de Santiago). Iš tiesų labai sunku žodžiais apsakyti kūrinio gimimo momentą, kokia yra ta kūrinio gimimo pradžia, kaip ir kur prasideda kūryba...
Pirmasis atspirties taškas buvo pokalbis, susitikimas, tai tarsi blykstė tarp autoriaus ir užsakovo, šiuo atveju valstybinio choro „Vilnius“. Ta pirminė kibirkštis dažniausiai yra spontaniška, bet jai sušvitus galvoje jau pradeda augti savotiškas kūrybinių minčių voratinklis. Mintys sukosi greitai – kas yra Švento Jokūbo keliai, kurie jungia šalis, miestus, turi skirtingus pavadinimus ir tradicijas Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje... Pradėjau skaityti daug piligrimystės aprašymų. Tuomet sugalvojau – sukursiu kūrinį, kuris bus maždaug devyniomis kalbomis ir panaudosiu jame įvairių tautybių piligrimų patirtas istorijas – juokingas, graudžias, dramatiškas. Galvojau, kaip bus įdomu kai skambės, lenkų, lietuvių, vokiečių, anglų, ispanų kalbos. Tačiau nuo šios minties nutolau perskaičius Nariaus Kairio knygą „Toliau nei vandenynas“- dienoraščio forma aprašytą piligriminę kelionę. Joje herojus keliauja autostopu, viską palikęs, patirdamas pačias įvairiausias gyvenimiškas istorijas. Tačiau vėliau ir to atsisakiau, nusprendusi, kad nebūtina nuosekliai sekti visais privalomais piligrimystės ženklais ir prisirišti prie jų. Supratau, kad į piligriminį kelią žmonės išeina tiesiog ieškodami atsakymo, ieškodami Dievo, ieškodami savęs. Galbūt kartu jie nešasi savo akmenukų, savo nuodėmių, savo patyrimų. Tada ir išsikristalizavo dvi svarbiausios temos – kelias ir ieškojimas, kuris einamas su malda lūpose. Tada apsisprendžiau likti prie liturginio teksto, taip pat panaudojau savąjį. Palikau ispanišką pasisveikinimą – „Buen Camino!“. „Gero kelio!“, kuriuo tarsi kviečiama rasti tai ko ieškai, patirti atradimų džiaugsmą. Kūrinys yra 5 dalių, kiekvienoje po 3 numerius – 15 muzikinių numerių. Ir tai yra ir soliniai, ir choriniai ir instrumentiniai numeriai. Taip iš lėto vėrėsi šio kūrinio langas...
Kiek netikėta kūrinio atlikėjų sudėtis: sopranas, bosas, obojus, fliugelhornas, perkusija, vargonai, styginių kvartetas ir choras...
Man buvo duota visiška kūrybinė laisvė ir tai kiekvienam autoriui yra labai brangi dovana. Kūrinio tembrinė partitūra susidėliojo nuosekliai, bet keli akcentai čia yra svarbūs. Labai svarbus choras, nes jis yra pagrindinės minties nešėjas. Solistų – soprano ir boso, t.y. Guntos Gelgotės ir Žygimanto Galinio vaidmuo – iš chorinio skambesio išnyra kaip gaivūs purslai ir vėl panyra į choro tūrį. Toks arijos, arioso, lamento vokalo tipas kartojasi ir kituose mano kūriniuose. Obojaus ir fliugelhorno grojamos partijos – lyg barokinio skambesio atšvaitai, vargonai, arba varpai, varpeliai – tai instrumentai, kuriuos irgi galime išgirsti po bažnyčių skliautais. Gal netikėtas šiame kontekste yra styginių kvarteto skambesys. Kūrinyje jam suteikiu akomponuojančio, bet kartu ir švelniai glostančio, sujungiančio visus kitus tembro vaidmenį. Pučiamieji man yra tarsi nebylūs solistai – melodijos atlikėjai, tuo tarpu vargonų tembras, solistai, choras yra minties gylis ir skvarbumas.
Artėja premjera, ką jaučiate - palengvėjimą ar gimimo nerimą?
Didelės apimties kūrinį sukurti trunka ilgai. Tu galvoji apie jį pusantrų ar daugiau metų. Vėliau kai idėja ir sumanymas sugula mintyse, pats komponavimas jau užima mažiau laiko. Galvoju apie šį kūrinį, apie jo ateitį. Žanriškai matau jį ir kaip chorinę siuitą, kas leistų ateityje kiekvienai kūrinio daliai gyventi savarankiškai. Panašiai yra su baroko muzika, kur atskiri kantatų numeriai sėkmingai gyvuoja savarankiškai, įskaitant jų versijas, pritaikymus kitoms instrumentų grupėms. Kartais atlikti visą pilną kūrinį būna sudėtinga dėl įvairių priežasčių, o atskiras jo numeris gali sėkmingai gyvuoti koncertinėse erdvėse.
Užvertus paskutinį „Buen Camino!“ lapą ir parašius Fine, supratau vieną dalyką. Kad šis kūrinys yra anksčiau sukurto kūrinio „Piligrimai“ minties tęsėjas. Tai buvo 1999 metais, Pažaislio muzikos festivaliui sukurtas opusas saksofonui (grojo Petras Vyšniauskas) ir fagotų chorui. Grojo dvidešimt vienas fagotas, grojo lietuvių, latvių, estų fagotininkai, nes Lietuvoje tiek jų gal ir nebuvo. Tuomet galvojau, kad toks kūrinys niekada daugiau nenuskambės. Bet – pasišventusio ir šį kūrinį pamilusio fagotininko Šarūno Kačiono dėka jis nuskambėjo ne kartą ir ne tik Lietuvoje.
Taigi, piligrimystės tema kartojasi – aš į ją sugrįžau po 25 metų. Ir tikiu, kad ji kaip ir tie piligrimai, turės savąją kelionę.
Pasaulinė Z. Bružaitės kūrinio „Buen Camino!“ premjera įvyks rugsėjo 14 d., 18.00, Šv. Juozapo bažnyčioje Vilniuje. Ją atliks Valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas), Čiurlionio kvartetas, Gunta Gelgotė (sopranas), Žygimantas Galinis (bosas), Robertas Beinaris (obojus), Giedrius Labanauskas (fliugelhornas), Tomas Kulikauskas (perkusija), Vincenzo De Martino (vargonai), diriguos Artūras Dambrauskas.
Valstybinio choro „Vilnius“ informacija