Spaudos centras
Spaudos centras
Šiandien kaip niekada anksčiau Ukrainos vardas skamba visame pasaulyje – šalis tapo kovos dėl laisvės ir Vakarų civilizacijos vertybių epicentru. Maskvos imperinės ambicijos, nepaisant istorinių pokyčių, niekur nedingo – jos vėl sugrįžo šiurpiame kare prieš Ukrainą. Istorija kartojasi: kaip kadaise Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) ir Lenkijos Karalystė stojo prieš Maskvos agresiją, taip ir šiandien Ukraina gina savo suverenitetą ir laisvę nuo galingo priešo.
Minint Oršos mūšio 510-ąsias metines, Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto istorikė doc. Genutė Kirkienė papasakojo apie didžiulę pergalę ir istorinį didvyrį Konstantiną Ostrogiškį, kuris buvo ne tik talentingas karvedys, bet ir iškilus politinis veikėjas. Jo kilmė ir religinė priklausomybė ne tik atspindi to laikotarpio įvairialypę LDK, bet ir pabrėžia jo unikalumą bei įtaką kovojant už laisvę ir valstybės nepriklausomybę.
Ką galėtumėte pasakyti apie Konstantiną Ostrogiškį, apie jo kilmę ir asmenybę?
Konstantinas Ostrogiškis buvo kilęs iš Ukrainos Voluinės žemių, iš Ostrogo kunigaikščių: genealogiškai pagal tėvo liniją – iš Senosios Kyjivo Rusios dinastinių kunigaikščių palikuonių – iš Riurikaičių, o pagal motinos liniją – iš dinastinės kilmės Gediminaičių. Konstantino motina buvo Bielsko kunigaikštytė, Kijevą valdžiusio Vladimiro Algirdaičio sūnaus Ivano Bielskio dukra. Taigi garsusis karvedys turėjo ir lietuviškos dinastijos kraujo. Konstantino Ostrogiškio motina ir LDK didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis buvo pusbroliai.
Jis pasižymėjo strateginiu mąstymu ir stipria charizma, turėjo karvedžio talentą, įrodytą pergalėmis. Būtent dėl karinės sėkmės kunigaikščiui pavyko laimėti valdovo malonę.
Kokios ilgalaikio konflikto tarp Maskvos ir LDK priežastys, atvedusios į Oršos mūšį?
LDK karų (XV a. pab. – XVI a. pr.) su Maskva kontekste būtina pažymėti, kad Maskvos įtakos didėjimas ypač išryškėjo po 1453 m., kai Osmanų imperija užkariavo Bizantiją. Maskvos kunigaikštis Ivanas III vedė Bizantijos imperatoriaus dukterėčią Sofiją Paleologę ir taip perėmė dalį Bizantijos kultūrinių bei politinių tradicijų. Nusavintas dvigalvis Bizantijos herbo erelis tapo Rusijos herbu. Maskvos kunigaikštystė ėmė laikyti save Bizantijos politinės ir religinės tradicijos paveldėtoja.
Ši idėja tapo Maskvos ideologijos pagrindu – „Trečiosios Romos“ koncepcija. Pasak jos, Maskva tapo naująja pasaulio krikščioniškosios civilizacijos saugotoja, įgijusia teisę globoti visas stačiatikių žemes ir skleisti savo įtaką visame regione.
Kokia Konstantino Ostrogiškio karjeros paslaptis? Kaip jis tapo įtakingu karvedžiu ir politiku?
Maskvos ir LDK karų kontekste prasidėjo Konstantino Ostrogiškio politinė karjera, kuri sėkmingai klostėsi Kazimiero Jogailaičio ir jo sūnų Aleksandro bei Žygimanto Senojo valdymo metais. Dar iki Oršos pergalės jis atrėmė 17 totorių antpuolių Voluinėje ir Podolėje. Jo gyvenimo laikotarpiu vyko keturi LDK karai su Maskvos kunigaikštyste. Pirmajame kare jis įgijo Aleksandro Jogailaičio pasitikėjimą. Stiprėjančią jo įtaką liudija ir jo dalyvavimas valdovo Aleksandro vedybų su Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukra Elena ceremonijoje.
Už sėkmingas karines pergales Konstantinas Ostrogiškis buvo paskirtas pirmuoju didžiuoju LDK etmonu iki gyvos galvos ir pateko į aukščiausią LDK politinį elitą. Kartu su politine įtaka stiprėjo ir jo ekonominė padėtis: jis gavo administracinius postus Podolėje ir Voluinėje, seniūnijas Braclave, Vinycoje ir Zvenigorode. Už nuopelnus valdovas suteikė jam valdų Kijevo žemėse, Voluinėje, taip pat Magdeburgo teisę Dubno miestui. Tai leido miestui savarankiškai tvarkytis, skatino prekybą ir amatus, užtikrindama papildomas pajamas Konstantinui Ostrogiškiui.
Ar būdamas stačiatikis Konstantinas Ostrogiškis nebuvo Maskvos viliojamas išduoti LDK?
Antrojo LDK karo su Maskva metu, 1500 m. liepos 14 d., mūšyje Smolensko žemėje ties Vedroša jis pateko į maskvėnų nelaisvę, kurioje praleido septynerius metus. Per šį laikotarpį Maskvos valdovai – Ivanas III ir vėliau jo sūnus Vasilijus III – bandė jį pervilioti į savo pusę, bet jis nepasidavė vilionėms. Priešingai, pasinaudojęs maskvėnų pasitikėjimu ir apgalvojęs taktinį sprendimą, pabėgo iš nelaisvės.
Šis drąsus veiksmas tapo simboliu parodyti, kur yra jo tikroji tėvynė ir kad Maskvos ir Kyjivo Rusios keliai jau seniai išsiskyrė. Čia lemtingą vaidmenį suvaidino LDK ir Vilnius, kurie prisidėjo prie šių dviejų Rusių istorijų atskyrimo ir padėjo pagrindus savarankiškam Baltarusijos bei Ukrainos istoriniam vaidmeniui ateityje.
Kaip LDK didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis sugebėjo triumfuoti Oršos mūšyje?
Aš čia nekalbėsiu išsamiai apie Oršos mūšio eigą – tai jau karybos specialistų sritis, tačiau 1514 m. buvo pasiekta ypač svarbi pergalė. Išryškinsiu tik svarbiausius momentus, parodančius Konstantino Ostrogiškio, kaip genialaus karvedžio, sprendimus.
Pirmiausia, Oršos mūšis buvo reikšmingas karo meno istorijai: jame pirmą kartą dalyvavo įvairios sąjungininkų kariuomenės rūšys – kavalerija (lengvoji ir sunkioji), pėstininkai, ginkluoti šaunamaisiais ginklais, ir artilerija, leidusios pasiekti pergalę. Konstantinas Ostrogiškis puikiai koordinavo jungtinės kariuomenės padalinių veiksmus. Sklandus ir efektyvus veiksmų derinimas itin svarbus siekiant vieningos ir veiksmingos kovos eigos.
Konstantinas Ostrogiškis buvo patyręs karvedys, puikiai išmanantis tiek savo jungtinės kariuomenės, tiek Maskvos pajėgų galimybes ir silpnybes. Jo žinios ir patirtis leido efektyviai planuoti ir vykdyti mūšio strategijas. Jis parengė išsamų planą, kuris apėmė įvairius galimus scenarijus ir numatė atsakomąsias priemones, leidžiančias tinkamai reaguoti į priešo veiksmus. Šis gebėjimas numatyti ir prisitaikyti buvo esminis veiksnys, prisidėjęs prie pergalės. Konstantinas Ostrogiškis pasirinko tinkamą mūšio lauką ir efektyviai organizavo kariuomenės persikėlimą per Dnieprą: kai kurios kariuomenės dalys surado brastą ir perbrido upę, o kitos pasinaudojo laikinu pontoniniu tiltu, pastatytu iš rąstų ir valčių.
Tuo tarpu Maskvos kariuomenės vadas bojarinas Ivanas Čeliadninas, turėdamas kur kas gausesnes pajėgas, nusprendė laukti, kol visa LDK kariuomenė persikels per Dnieprą, manydamas, kad tai palengvins jo užduotį – sumušti lietuvius ir lenkus vienu galingu smūgiu. Tačiau šis sprendimas pasirodė esąs klaida. Tokia I. Čeliadnino taktika leido Lietuvos karvedžiui pergrupuoti savo pajėgas ir pasiruošti efektyvesnei gynybai.
Rugsėjo 8 d. rytą prasidėjusiame lemiamame mūšyje, trukusiame „nuo antros valandos popiet iki saulės laidos“, LDK ir Lenkijos jungtinė kariuomenė įrodė savo pranašumą, pasitelkusi gudrumą ir taktiką. Konstantinas Ostrogiškis sumaniai panaudojo apgaulingą atsitraukimo manevrą, siekdamas suklaidinti priešą ir įvilioti jį į spąstus: Maskvos kariuomenė pateko į uždarą vietą tarp eglyno ir skardžio, kur buvo paslėpti artilerijos pabūklai. Šis manevras leido jungtinėms LDK ir Lenkijos pajėgoms užpulti ir sutriuškinti Maskvos kariuomenę: daugelis jos karių žuvo kruviname mūšyje, o svarbiausi vadai ir nemažai karių buvo paimti į nelaisvę.
Kokia buvo Oršos pergalės reikšmė to meto LDK ir Europai?
Oršos mūšis tapo reikšmingu LDK ir Lenkijos sąjungos triumfu prieš Maskvos didžiąją kunigaikštystę ir turėjo ilgalaikę įtaką visos Europos geopolitikai. Konstantino Ostrogiškio iškovota Oršos pergalė buvo ypač svarbi: ji kurį laiką sustabdė maskvėnų veržimąsi į LDK gilumą ir į Vakarus, parodydama, kad LDK ir Lenkija yra Vakarų civilizacijos ir katalikybės bastionas rytuose.
Oršos mūšis tapo simboline ideologinių ir geopolitinių susidūrimų kulminacija. Tai buvo ne tik kovos dėl teritorijų ir politinės galios išraiška, bet ir didesnio konflikto tarp skirtingų civilizacinių modelių – katalikiškojo Vakarų pasaulio ir ortodoksiškojo Rytų, atstovaujamo Maskvos – akistata.
Pasiekta šlovinga pergalė suteikė Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam naujas galimybes veikti Vidurio ir Rytų Europos politinėje ir diplomatinėje erdvėje. Ši pergalė leido Jogailaičių dinastijai didinti savo politinį svorį, formuoti sąjungas ir derybų politiką pagal savo interesus, taip užtikrinant ilgalaikį dominavimą ir stabilumą jų valdomose teritorijose.
Ar tiesa, kad Ostrogiškio pergalė turėjo ne tik karinę, bet ir kultūrinę reikšmę?
Būdamas įtakingas stačiatikių tikėjimo šalininkas, Konstantinas Ostrogiškis stiprino savo pozicijas ne tik mūšio lauke, bet ir religinėje LDK erdvėje. Jo autoritetas buvo toks didelis, kad net Vilniuje, kur ilgą laiką buvo draudžiama statyti naujas stačiatikių bažnyčias, jis iš valdovo gavo išskirtinę privilegiją.
Prieš Oršos mūšį Krapivnos lauke Konstantinui Ostrogiškiui buvo pažadėta, kad pergalės atveju jam bus leista pastatyti dvi naujas šventoves: Švč. Trejybės ir šv. Mikalojaus garbei. Ši privilegija leido Vilniaus Civitas Ruthenica pusėje, senosios medinės cerkvės vietoje, pastatyti gotikinio stiliaus Šv. Mikalojaus cerkvę. Kita jo fundacija – Švč. Trejybės cerkvė, kuri išliko iki šių dienų. Dar vienas svarbus Ostrogiškio projektas buvo Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvės (stačiatikių katedros) atstatymas 1511–1522 m.
Taip XVI a. pradžioje, kai aplink Vilniaus Rotušės aikštę dar nebuvo katalikiškų bažnyčių (nei Šv. Kazimiero, nei Šv. Teresės, nei Visų Šventųjų), miesto „vizitine kortele“ tapo būtent Konstantino Ostrogiškio funduotos gotikinio stiliaus stačiatikių cerkvės. Šių cerkvių architektūra – vakarietiškos gotikos ir bizantinės meno tradicijų samplaika – išsiskyrė kaip unikalus LDK meninės kūrybos bruožas. Tai atspindėjo LDK valdovų ir dalies didikų pastangas atitraukti stačiatikius nuo Maskvos kultūrinės ir politinės įtakos. Vis dėlto gotikos elementai cerkvių architektūroje galėjo atsirasti ne tik dėl politinių sumetimų. Šiems procesams įtakos turėjo ir gotikos formų estetinis patrauklumas, stačiatikių noras sekti didžiojo kunigaikščio dvaro meninėmis „madomis“, o gal net bažnytinės unijos aidas.
Pergalės triumfas buvo iškilmingai paminėtas ir Vilniuje – nuo Aušros vartų iki Katedros nusidriekęs pergalės kelias tapo ne tik miesto, bet ir visos Europos dėmesio centru.
Ar mes galime pamatyti tam tikras istorines paraleles tarp Oršos mūšio ir dabartinio karo Ukrainoje?
Nors laikotarpiai ir kontekstai labai skiriasi, kai kurios istorijos tendencijos ir motyvai išlieka panašūs. Tiek praeityje, tiek dabar mažesnės valstybės, pasikliaudamos stipriais sąjungininkais ir vidiniu pasipriešinimo potencialu, sugebėjo ir sugeba kovoti prieš galingesnius priešininkus, siekiančius teritorinio ir politinio dominavimo. Abi šios situacijos – tiek Oršos mūšis, tiek dabartinis Ukrainos karas – tapo svarbiais simboliniais momentais šių tautų istorijoje ir tapatybėje.
Šiandienos Ukrainos pasipriešinimas Maskvos agresijai primena Konstantino Ostrogiškio kovą prieš Maskvos ekspansiją. Abiem atvejais susiduria dvi jėgos: viena – kovojanti už laisvę, suverenitetą ir teisę egzistuoti, kita – siekianti primesti savo valią ir įtvirtinti dominavimą. Kaip ir Ostrogiškis, kuris įkvėpė savo karius drąsai ir ryžtui, šiandienos ukrainiečiai demonstruoja stiprybę gindami ne tik savo šalį, bet ir platesnes vertybes.
Konstantino Ostrogiškio pergalė prie Oršos parodė, kad net ir gausesnis, geriau aprūpintas priešas gali būti įveiktas turint sąjungininkų palaikymą. Sekdami tokių didvyrių kaip Konstantinas Ostrogiškis pavyzdžiu, šiandienos ukrainiečiai, pasikliaudami dideliu Vakarų šalių palaikymu ir gaudami karinę, ekonominę bei politinę paramą, gina ne tik savo suverenitetą, bet ir visos Europos ateitį. Jie kovoja už laisvės, teisingumo ir orumo vertybes, kurios yra Vakarų civilizacijos pagrindas.
