Pranešimas 2024 m. rugsėjo 6 d. Šiluvoje rengtoje konferencijoje „Visuomenė be dorybių – grėsmė nacionaliniam saugumui: Šiluvos deklaraciją apmąstant".
2021 m. rugsėjo 12 d. Šiluvoje buvo paskelbta Deklaracija, kuri iš esmės buvo priminimas tų esminių reikalavimų, kurie laisvoje demokratinėje valstybėje sudaro pamatinius asmens ir visuomenės gėrius. Nors Deklaracija išryškino būtinybę gerbti dabartinei Lietuvai – jos fiziniam ir dvasiniam klestėjimui – svarbius dorinius dalykus, tačiau visuomenėje atitinkamos pozityvios reakcijos nebuvo.
Tad visai dėsninga, kad, praėjus trejiems metams, šiandieninė Šiluvos konferencija, tarp kitų, iškelia nepaprastai svarbų valstybinės reikšmės klausimą: Ar įmanoma saugi, vidinėms ir išorinėms grėsmėms atspari, laisva visuomenė, kurioje nėra puoselėjamos jos narių dorybės?
Šiluvos Deklaracija pirmiausiai ragina gerbti žmogaus gyvybę nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties. Savaime suprantama, kad žmogaus gyvybė yra esminis ir pirminis gėris, sudarantis pagrindą visoms kitoms žmogaus vertėms. Nėra pasaulyje didesnės vertybės už žmogaus gyvybę. Žmogus nėra savo gyvybės pradininkas – jis ją gauna kaip stebuklą, kaip brangiausią Dievo dovaną, kurią privalo labiau už viską branginti ir puoselėti.
Žinome, kad ypatingas žmogaus gyvybės vertinimas atsirado ne su dabartine kultūra ir civilizacija, bet kur kas anksčiau. Dar IV a. pr. Kr. žymusis senovės graikų gydytojas Hipokratas, vadinamas medicinos tėvu, paskelbė Hipokrato vardu vadinamą priesaiką, kuria pasižadama: Gydydamas ligonius, nurodysiu pagal sugebėjimą bei sąžinę atitinkamą gyvenimo būdą ir juos saugosiu nuo bet kokios žalos ir skriaudos. Niekam, nors ir labiausiai prašytų, neduosiu mirtinų nuodų, taip pat panašių jų sumanymų patarimu neparemsiu. Be to, nė vienai moteriai neduosiu priemonės pradėtam gemalui ar vaisiui sunaikinti.
Nuo seniausių laikų žmogaus gyvybės branginimas ir puoselėjimas daugeliui taurių žmonių buvo svarbiausiu rūpesčiu. Šis rūpestis atsispindi didžiosiose pasaulio religijose, jis skelbiamas ir šiuolaikinės Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos pirmuoju straipsniu, morališkai nuspalvindamas visų kitų 30-ties straipsnių turinį: Visi žmonės – skelbia toji Deklaracija - gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems yra suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas su kitu kaip broliai.
Žmogaus gyvybės branginimas yra visų kitų dorybių pagrindas. Netikras yra rūpestis šeima, žmonija, teisingumu, tautos ir politikos laisve, jeigu nesistengiama užtikrinti žmogaus gyvybės nuo pat jos pradėjimo. Tuo pačiu, nesant besąlyginės pagarbos piliečių gyvybei, negali būti saugi, vidinėms ir išorinėms grėsmėms atspari laisva visuomenė.
Tokios mintys verčia atidžiau pažvelgti į Lietuvos gyventojų požiūrį šiuo klausimu. Pastarąjį dešimtmetį atliktos apklausos rodo, kad abortą pateisina apie 84 proc. gyventojų. Tad ar tokia visuomenė yra saugi, atspari vidinėms ir išorinėms grėsmėms, jeigu jos absoliuti dauguma narių nenori ir nesiruošia saugoti ateinančių gyventi, bet dar nesugebančių apsiginti, būsimų mūsų valstybės piliečių? Kartu iškyla svarbus pradinis klausimas: kokiu būdu išsikerojo tokia mūsų visuomenės pasaulėžiūra ir moralė, tokia nepagarba žmogaus gyvybei?
Sovietų okupuotoje Lietuvoje abortas buvo įteisintas 1955 m., paskatinęs intensyvų būsimų kūdikių naikinimą, kuris tebesitęsia ir dabar. Abortų dekriminalizavimą daugelis sovietinių žmonių priėmė kaip sunkaus sovietinio gyvenimo palengvinimą. Nes nepagarba žmogaus gyvybei, kaip ir dvasinėms vertybėms, sparčiai išplito jau per pirmąjį – represinį – sovietinės okupacijos dešimtmetį. Tam negalėjo pasipriešinti nei dvasininkai, nei vienuoliai, nei mokytojai, kurie pirmiausiai buvo tremiami į Rusijos lagerius. Lageriuose kalėjo šimtai aktyviausių Lietuvos kunigų ir beveik visi vyskupai, todėl nebebuvo autoritetingų dvasininkų, galėjusių pasipriešinti prasidėjusiam kūdikių žudymui.
1969 metų vasarą lankydamasis Svėdasuose girdėjau jausmingą tėvo P. Masilionio pamokslą dėl negimusių kūdikių žudymo. Pabaigoje pamokslo jis pritilo, o tada, pakėlęs rankas, grėsmingu balsu užbaigė: „Ir tai vyksta visame krašte!“ Išvadas turėjo padaryti patys klausytojai, tačiau tai buvo tyruose šaukiančiojo balsas...
Žvelgiant krikščionio akimis, kūdikių naikinimas yra grėsmingiausias reiškinys, nes, kaip įspėja Katalikų katekizmas, nekalto kūdikio nužudymas šaukiasi dangaus keršto, o Bažnyčioje iškart įsigalioja ekskomunika, atskirianti kūdikio žudikus nuo Bažnyčios teikiamų malonių. Tūkstančiai šeimų ligi šiol tebepuoselėja šį dvasinės mirties marą, kurio šešėliai daugelį sutuoktinių lydi visą gyvenimą amžinosios mirties link...
Reikia pastebėti, kad katekizme minima „dangaus bausmė“ nebūtinai reiškia kokią nors fizinę bausmę. Pirmiausiai tai dvasinis praradimas ir nelaimė, nes galioja žmogaus dvasinei būsenai, moralinei sveikatai ir amžinajam pomirtiniam gyvenimui. Baisiausia, kad ne sovietiniai atėjūnai, o lietuviškieji sovietinės okupacijos šalininkai tapo aršiausiais ateistinės ideologijos skelbėjais, siekdami paneigti krikščioniškos pasaulėžiūros ir pomirtinio gyvenimo pagrįstumą, tuo norėdami pateisinti savo amoralų elgesį.
Kuomet į Lietuvos Sąjūdį susibūrė žmonės, ištroškę asmens laisvės, pažinimo laisvės ir kūrybos laisvės, susidomėjimas religija buvo tartum naujo pasaulio ir naujo verslo atradimas. Į bažnyčias plūdo net buvę aktyvūs ateistai ir KGB agentai. Kai kurie tapo parapijų aktyvistais, chorų dalyviais ir net... tikybos mokytojais!
Iš šitokių krikščionių susigrupavo politinės partijos, kurių nariai, Seime laisvanoriškai prisiekdami, ligi šiol deklaruoja Dievo vardą. Deja, jų kuriami ir priimami įstatymai dažnai apeina evangelinius principus ir krikščioniškąją moralę, ypač kai iškyla reikalas ginti kūdikių gyvybę, globoti šeimas bei užtikrinti moralinį jaunimo ugdymą ir švietimą. Kodėl taip vyksta? Kaip atsirado toks prieštaravimas tarp politinio pozavimo ir realaus gyvenimo? Taip yra todėl, kad sovietinio ateizmo aršumas sumažėjo, bet jo esmė niekur nedingo. Nors po 30-ties laisvės ir nepriklausomybės metų, net 83 proc. Lietuvos piliečių apklausų metu save įvardina krikščionimis, bet apie 40 proc. neigia pomirtinį gyvenimą bei prisikėlimą po mirties, o apie 30 proc. netiki Dievu nei Kristaus realumu. Jiems krikščioniškas gyvenimo būdas yra nemadingas, nepelningas, nenaudingas ir neįdomus. Savo susikurtoje miglotoje religijoje jie kartais praktikuoja kiaušinių dažymą, eglučių puošimą ar išgalvoto senio šalčio pagerbimą, bet nemato prasmės praktikuoti tikras dorybes: artimo meilę, maldą, santūrumą, santuokinę ištikimybę, labdarą, kantrybę ir t.t. Tad nėra ko stebėtis, kad tokie tariamieji krikščionys nepalaiko Šiluvos deklaracijos ir net piktinasi dėl tradicinio krikščioniško požiūrio į santuoką. Ne tik piktinasi, bet ir buriasi į politines grupes, kurios brandina tikslą išstumti krikščionybę, jos moralę ir kultūrą už įstatymo ribų, o kartu ir iš europinio gyvenimo.
Visa tai matant, belieka Šiluvos Deklaracijos autoriams, šalininkams ir gerbėjams aktyviau ir glaudžiau bendrauti su tais 10 proc. Lietuvos krikščionių, kurie gyvenime dar vadovaujasi Dievo ir Bažnyčios įsakymais. Jiems geriausiu pavyzdžiu buvo ir dar bus nukirsdintasis Jonas Krikštytojas, nors prie Europos Parlamento durų jau nekantriai trepsena feministinės Erodiados su dubenimis...