Vis dar tabu: translyčių žmonių patirtys Lietuvoje

Lietuvos gyventojų apklausa rodo, kad sužinoję apie vaiko translytiškumą, jam palaikymą išreikštų vos ketvirtadalis respondentų. Specialistai tvirtina, kad nepalaikančioje aplinkoje augantys vaikai patiria didelę psichologinę žalą, o jau suaugę jie įsivelia į sudėtingas teisines procedūras.

Stigmatizuojantis turinys

Šiemet Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba atliko dvejų metų žiniasklaidos turinio analizę. Buvo siekiama nustatyti, kaip joje reprezentuojami translyčiai žmonės. Paaiškėjo, kad Lietuvos žiniasklaidoje per dvejus metus fiksuota per 4 tūkst. paminėjimų, susijusių su translytiškumu ar lytine tapatybe. „Visgi pačių translyčių žmonių balsas girdėti vos 2 proc. publikacijų, – sako Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vyresnioji patarėja Ieva Laugalytė. – Duomenys rodo, jog ne tik trūksta translyčių žmonių reprezentavimo, bet ir kad esamas turinys dažnai būna stigmatizuojantis, o komentarai viešumoje – menkinantys šiuos žmones, temą verčiant skandalu ir net skleidžiant melagingą informaciją. Trūksta pagarbos, faktais paremtos informacijos.“

Kodėl taip yra, priežasčių, anot pašnekovės, daug: „Dažnai vis dar tikima klaidingomis žinutėmis apie tai, kas yra translyčiai žmonės, vadovaujamasi įsisenėjusiais stereotipais. Be to, valstybė vis dar nerodo teigiamo pavyzdžio užtikrindama translyčių žmonių teises ir nepasirūpina šios piliečių grupės orumu. Tai irgi daro tam tikrą įtaką tam, koks požiūris susiformuoja visuomenėje.“

Susiduria su diskriminacija

Statistika rodo, kad tiek ieškodami darbo, tiek lankydamiesi kavinėse, kirpyklose ir kitose kasdienių paslaugų vietose translyčiai žmonės susiduria su diskriminacija. „ES pagrindinių teisių agentūros duomenimis, 65 proc. apklaustų translyčių asmenų Lietuvoje per pastaruosius metus susidūrė su diskriminacija bent vienoje iš gyvenimo sričių, įskaitant darbo rinką, švietimą ir sveikatos priežiūrą“, – patvirtina I.Laugalytė.

Problemų kyla su dokumentais ir juose nurodoma žmogaus lytimi, kuri neatitinka asmens tapatybės: administracine tvarka translyčiams žmonėms dokumentuose šiuo metu galima pasikeisti tik asmenvardžius, o asmens kodo ir lyties žymos keitimo reikia keliauti į teismą. „Tai nemažai kainuoja, todėl daug kas lieka su dokumentais, kurie neatitinka žmogaus lytinės tapatybės. Tai sukelia keblumų oro uosto patikrose, poliklinikose ir kitur“, – aiškina specialistė.

„Iš tiesų, tai yra paprastos, gyvenimiškos situacijos, dėl kurių dažniausiai net nesusimąstome, tačiau translyčiams žmonėms tai sukelia daug sunkumų, – sako I.Laugalytė. – Pavyzdžiui, jei santuokoje gyvenantis žmogus teismo keliu nori gauti leidimą pasikeisti asmens dokumentus į tokius, kurie atitiktų jo lytinę tapatybę, jam privaloma nutraukti santuoką. Net jei sutuoktinis ar sutuoktinė tame nemato problemos ir nori likti susituokę… Kita sudėtinga sritis – būsto nuoma. Mūsų užsakymu atlikta Lietuvos gyventojų apklausa parodė, kad tik mažiau nei pusė respondentų sutiktų išnuomoti būstą translyčiam asmeniui.“

Specialistė atkreipia dėmesį, kad itin daug iššūkių kyla artimiausioje aplinkoje: „Daugybę translyčių žmonių atstumia šeima, jauni žmonės išvejami iš namų. Apklausa parodė, kad sužinoję apie vaiko translytiškumą, jam palaikymą išreikštų vos 25 proc. apklausos dalyvių.“

Vaikų patirtys – tik neigiamos

Nacionalinės lesbiečių, gėjų, biseksualių ir translyčių asmenų teisių organizacijos LGL komunikacijos vadovė Eglė Kuktoraitė aiškina, kad translytiškumas nėra seksualinė orientacija, kaip neretai klaidingai mano visuomenė. Tai yra lytinė tapatybė, su kuria gimstama. „Lytinė tapatybė pasireiškia kiekvienam žmogui dar būnant visai mažu vaiku. Kartais nutinka, kad lytinė tapatybė neatitinka tos lyties, kuri buvo priskirta žmogui gimus. Bėda ta, kad ir tėvai, ir mokytojai turi ribotą kiekį žinių šia tema. Iš to kyla daug problemų, nesupratimo, baimių. Dažniausiai vaiko niekas nepalaiko, tik skatina diskriminaciją, lyties disforiją, nepasitenkinimą savo kūnu“, – sako E.Kuktoraitė.

Dėl stigmatizuoto ir gėdinančio visuomenės požiūrio vaikai dažnai patiria didelį psichologinį sukrėtimą. „Problemos ypač paūmėja paauglystėje: vaikai maištauja ir nesutaria su tėvais, neranda sąryšio ir nesusikalba. Kyla šeimyninės dramos, neigiamai veikiančios vaiko emocinę sveikatą. Apskritai translyčių vaikų patirtys Lietuvoje – šimtu procentų neigiamos. Iškilus problemų, į mus dažnai kreipiasi patarimų tėvai. Pokalbių metu pastebime, kaip jie nenori priimti savo vaiko. Jie nori, kad šis būtų kaip visi, kad neišsišoktų, kaltina vaiką dėl kitoniškumo. O taip ir gimsta problemos: patyčios bei kitas nepriimtinas elgesys“, – sako E.Kuktoraitė.

Vaikams „pasimatuoti“ kitą lytį apskritai nėra nieko keisto – vaidmenų žaidimai jiems patinka, teigia LGL atstovė: „Jei berniukas žaidžia su lėlėmis ar apsimauna sesės sijoną, nereiškia, kad jis identifikuojamas kaip mergaitė. Rimta yra tada, kai vaikas pasako, kad aš esu tokios lyties, prašo kreiptis tos lyties įvardžiais, vadinti kitu vardu.“

Tėvus ji ragina reaguoti ramiai, priimti vaiką, domėtis juo ir bendrauti su vaiko aplinka, kalbėtis su mokytojais. „Savo vaikams svarbu užtikrinti tiek emociškai, tiek fiziškai saugią gyvenimo ir mokymosi aplinką.“

Patirtis

Translyčių bendruomenės narė Ieva:

- Iš patirties galiu pasakyti, jog yra baisu, skausminga ir nemalonu būti atstumtai žmonių, kuriuos ilgą laiką laikei artimaisiais. Pati niekada nesilyginau su berniukais, praktiškai niekada tarp jų nepritapau. Sunku girdėti neapykantos kalbą. Ir kai tai vyksta kone kasdien... Baisiausia, kad su šia baisia retorika reikia arba sutikti, arba tylėti, nes kitu atveju kyla rizika nukentėti emociškai arba fiziškai. Kai kurie jaunuoliai gali būti itin agresyvūs, sužinoję, jog esi translytis arba „krypsti į tą pusę“.

Esu atsiskleidusi tik artimiems draugams. Daugumos jų buvau šiltai priimta. Tačiau iki atsiskleidžiant tarsi skenavau aplinką, norėjau būti tikra, kad atsiskleidimas neturės man neigiamų pasekmių. Tėvams vis dar neatsiskleidžiau. Kol kas jų stipriai bijau.

Tranzicijos procedūros – vardo keitimas, hormonų terapija, operacijos – nėra pats svarbiausias dalykas. Tai nėra kaip pirkinių krepšelio sąrašas, kai išbraukęs visus punktus, gali sakyti: viskas, dabar aš tikrai baigiau tranziciją. Juk lytis nėra nusakyta lytiniu organu ar net išvaizda. Todėl ir tranzicija neturi konkrečios pradžios ar pabaigos. Svarbiausia, kad artimųjų būčiau priimama ir matoma kaip moteris, nepaisant mano išvaizdos ir (ar) fizinių ypatumų.