Rusijos įvykdyta Krymo okupacija ir tolesnė aneksija daro įtaką maždaug 73 proc. vandenų, į kuriuos Ukraina turi suverenitetą ar suverenias teises. Jūrų teisės galimybes apginti Ukrainos interesus Juodosios ir Azovo jūrų bei Kerčės sąsiaurio vandenyse analizavusi Mykolo Romerio universiteto (MRU) doktorantė Olesia Gorbun teigia, kad, nepaisant iššūkių, kuriuos kelia Ukrainoje vykstantis karas, jūrų teisė išlieka vertinga jūrų ginčų sprendimo priemone regione.
Prasidėjus Rusijos invazijai, O. Gorbun pasijuto tarsi jos indėlis į tarptautinės teisės mokslinius tyrimus staiga būtų tapęs nereikšmingas. Vis dėlto, palaikoma artimųjų, ukrainietė rado savyje motyvacijos tęsti darbą ir tyrinėti jūrų teisės konvencijos galimybes, sprendžiant Krymo okupacijos poveikio Ukrainos jūrinei teritorijai klausimą.
„Blogis klesti, kai geri žmonės tyli“, – sako O. Gorbun, MRU doktorantė.
Ji atsisakė tylėti ir ėmėsi veiksmų, kad prisidėtų prie savo šalies suverenumo. Pagrindinį dėmesį skirdama Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijai (UNCLOS), O. Gorbun analizavo Krymo okupacijos poveikį Ukrainos teisėms ir įsipareigojimams Juodosios ir Azovo jūrų bei Kerčės sąsiaurio vandenyse ir konvencijos galimybes iškilusias problemas spręsti.
2018 metais, kai Krymas jau buvo okupuotas Rusijos, Rusijos pajėgos pirmą kartą atvirai susidūrė su Ukrainos pajėgomis jūroje, užgrobdamos tris ukrainiečių laivus, bandžiusius praplaukti Kerčės sąsiauriu. Tai paskatino O. Gorbun pradėjo rašyti daktaro disertaciją.
Kai 2022 metais Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, ukrainietė suabejojo UNCLOS nuostatose numatyto taikaus ginčų sprendimo reikšme ir tuo pačiu savo disertacijos aktualumu.
Ji prisimena: „Kurį laiką atrodė, kad mano disertacija tėra teksto gabalas knygoje. Atrodė, kad ji prarado savo prasmę ir tikslą, nemačiau jokio praktinio jos pritaikymo ir reikšmės. Kol supratau, kad tai netiesa“.
O. Gorbun disertacijoje nagrinėjama, kokiu mastu ginčai dėl sausumos suvereniteto nepatenka į UNCLOS nuostatų taikymo sritį, ir nustatoma, kokius jūrų teisės klausimus tarp Ukrainos ir Rusijos vis dar gali spręsti teismai ar tribunolai pagal UNCLOS numatytą jurisdikciją Juodosios jūros, Azovo jūros ir Kerčės sąsiaurio vandenyse.
Joje nagrinėjamos galimybės įveikti UNCLOS jurisdikcijos kliūtis, kylančias dėl Krymo okupacijos, siūlomi sprendimai, kaip nustatyti Krymo okupaciją iš įvairių teisinių perspektyvų, ir dėl to pateikiamos įžvalgos dėl jurisdikcijos išlaikymo pagal UNCLOS.
„Karas Ukrainoje kiek pakirto tikėjimą tarptautine teise. Tačiau karas taip pat labai greitai parodė jos svarbą, pavyzdžiui, pabrėždamas būtinybę, kad tarptautinė teisė būtų veiksminga, taikytina ir pritaikoma prie besikeičiančių aplinkybių“, – sako O. Gorbun.
„Nors UNCLOS poveikis yra ribotas, galimybės įsteigti ad hoc arbitražo teismą prieš Rusiją svarstymas man buvo svarbus suvokimo momentas. Mano disertacija nėra tik žodžiai. Tai galingas įrankis, kuris, patekęs į tinkamas rankas, gali būti panaudotas geriems tikslams. Tai kažkas, kuo galiu prisidėti“, – priduria jaunoji MRU mokslininkė.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo Ukraina ir Rusija derėjosi dėl įvairių susitarimų dėl bendrų vandenų aplink Krymą, įskaitant Azovo jūrą ir Kerčės sąsiaurį. 2014 m. Rusijai okupavus Krymą, susitarimai dėl Rusijos Juodosios jūros laivyno buvimo Kryme buvo nutraukti. Rusija paskelbė Krymą savo teritorija ir išplėtė savo teritorijas į aplinkinius Juodosios ir Azovo jūrų vandenis.
„Kaip Jūrų teisės konvencija gali reglamentuoti Ukrainos vandenų, kurie yra de facto okupuoti, teisinį statusą?“, – disertacijoje klausia O. Gorbun. Krymo okupacija ir tolesnė aneksija daro įtaką maždaug 73 proc. vandenų, į kuriuos Ukraina turi suverenias teises.
Nepaisant tebesitęsiančios Rusijos agresijos prieš Ukrainą, O. Gorbun disertacijoje siūlomi būdai, kaip jūrų teisė vis dar gali būti taikoma, pabrėžiant jos taikų pobūdį. Be to, jos tyrime novatoriškai susiejama humanitarinė ir tarptautinė teisė.
UNCLOS yra tarptautinė sutartis, vadinamoji „vandenynų konstitucija“, reglamentuojanti visus vandenyno erdvės aspektus, įskaitant jos naudojimą, išteklius ir aplinkos apsaugą. Joje nustatytos teritorinių jūrų, gretimų zonų, kontinentinio šelfo, išskirtinių ekonominių zonų ir atviros jūros taisyklės.
O. Gorbun teigia, kad nors UNCLOS konkrečiai neaptaria jūrinių zonų, kurias paveikė okupacija, ji vis tiek apima jūrų teisės klausimus, kuriuos reglamentuoja jos nuostatos.
Atsižvelgiant į tai, kad UNCLOS reglamentuoja vandenis, bet ne okupuotą žemę, tai reiškia, kad kai kurios UNCLOS nuostatos vis tiek gali būti taikomos net ir neapibrėžus pakrantės valstybės pavadinimo, ir gali būti taikomos dėl nuostatų, pagal kurias reikalaujama, kad besiribojančios valstybės bendradarbiautų ir sudarytų laikinus susitarimus, saugotų ir tausotų jūros aplinką ir pan.
Apibendrinant galima daryti išvadą apie ribotą UNCLOS numatytos dalykinės jurisdikcijos apimtį ir didelį jurisdikcinį iššūkį, kurį kelia Krymo okupacija. O. Gorbun nagrinėja galimus sprendimus šiems iššūkiams įveikti, analizuoja Krymo okupaciją iš įvairių teisinių perspektyvų ir siūlo strategijas, kaip išlaikyti UNCLOS jurisdikciją.
Pasak O. Gorbun, Ukraina turėtų stengtis gauti teisiškai privalomą ad hoc arbitražo teismo sprendimą arba Tarptautinio Teisingumo Teismo (angl. International Court of Justice, ICJ) patariamąją nuomonę, patvirtinančią, kad Krymas yra okupuotas.
Tokie žingsniai leistų taikyti UNCLOS nuostatas sprendžiant klausimus, susijusius su Ukrainos, kaip pakrantės valstybės, teisėmis. Todėl, teisiškai nustačius Krymo okupacijos faktą, būtų galima išspręsti pretenzijas, kurios anksčiau buvo laikomos nepatenkančiomis į UNCLOS numatytą jurisdikciją.