Lietuva baltarusiškajam Europos humanitariniam universitetui (toliau – EHU) davė tiek, kad daugiau iš jos prašyti neįmanoma, teigia EHU įkūrėjas ir ilgametis rektorius prof. Anatolijus Michailovas.

„Prašyti dar kažko iš Lietuvos būtų neteisinga. Mes suprantame, kad Lietuva turi savų problemų, todėl mes esame labai dėkingi už jūsų svetingumą“, – teigia žymus baltarusių akademikas. 

Rugsėjo 27–28 dienomis EHU tarptautinėje konferencijoje „Quo vadis European Humanities University?“ su žymiais kolegomis iš viso pasaulio savo mintimis besidalijantis mokslininkas teigia, kad nors humanitariniai mokslai patiria krizę, jie vis dar nepraranda svarbos, nes leidžia kritiškai pažvelgti į supančią aplinką ir mus pačius, skiepija kritinį mąstymą ir puoselėja humanistinius idealus.

Buvo išvarytas dėl vakarietiškų vertybių

EHU buvo įkurtas 1992 metais Minske. Tai buvo pirmasis universitetas Baltarusijoje, kuris sekė vakarietiškų universitetų ir koledžų pavyzdžiu. Steigėjai turėjo idėją įkurti nepriklausomą universitetą, kuris siektų europinės civilizacijos vertybių atgimimo šaliai pereinant iš totalitarizmo į demokratiją.

„Kodėl aš taip norėjau sukurti universitetą? Tuo metu man pasidarė aišku, kad intelektualiai mes nesame pasirengę post-totalitarinei transformacijai. Man buvo aišku, kad savikritiškas požiūris turi būti nukreiptas ne į kažką kitą, o į mus pačius. Jei mes teigiame, kad tampame europiniu humanitariniu universitetu, mes privalome turėti omenyje, kad mums būtinas įsitraukimas į esmines europinės civilizacijos vertybes“, – apie universiteto pradžią pasakoja A. Michailovas.

Universitetas Minske veikė 12 metų. Visgi 2004 metais, valdžios institucijoms ėmus riboti EHU akademinę laisvę ir autonomiją, jis buvo priverstas pasitraukti iš Baltarusijos.

„Buvo nerealistiška galvoti, kad per labai trumpą laiką mūsų universitetas galės kažką pasiekti, kad nugalės komunistų ideologijos tradicijos dominavimą. Mes daugelį dešimtmečių buvome atskirti nuo kažko, kas buvo seniau, XIX amžiuje, kuomet, mano nuomone, Rusija, Baltarusija buvo dialoge su vakarietiška kultūra. Paskui tai buvo nutraukta, ir tikėtis, kad mažas universitetas galės tuos iššūkius įveikti... Tai beveik neįmanoma“, – prisiminimais dalinasi ilgametis rektorius.

Anot jo, EHU pradėtas identifikuoti kaip priešiškas. Įdomu tai, kad net universiteto gyvavimo pradžioje kai kurie A. Michailovo kolegos žiūrėjo į EHU kreivai, esą savikritiškai pažvelgti į save kaip tautą buvo labai skausminga.

Akademikas pasakojo, kad sprendimą uždaryti universitetą priėmė pats autoritarinis Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka.

„A. Lukašenka sakė, kad EHU bando šviesti elitą, kad šie atvestų Baltarusiją į Vakarus, ir esą mums nereikia tokio universiteto, mes turėtume patys mokyti savo elitą. Jis nėra itin protingas, bet jis vis tiek sugebėjo suprasti universiteto idėją“, – aiškina A. Michailovas.

Prieglobstį rado Vilniuje

2005 metais universitetas vėlei atvėrė duris, tik šįkart Vilniuje. Pasak įkūrėjo, to meto Lietuvos politikai net nesuprato, kaip bus sunku EHU priimti į Lietuvą, esą europinis biurokratinis aparatas neturėjo pakankamai instrumentų, kad toks darinys, kaip ištremtas universitetas, būtų priimtas į kitą valstybę.

Visgi pastarieji 20 metų šiai aukštajai mokyklai atnešė nemažai pergalių, esą baigusieji EHU gyvena tiek JAV, tiek Vokietijoje, tiek kitose šalyse. Visgi grįžti į Baltarusiją universiteto absolventams, pasak A. Michailovo, yra sudėtinga ir nesaugu, nors pasitaiko net tokių atvejų, kuomet šioje aukštojoje mokykloje nuotoliu mokosi Baltarusijoje gyvenantys studentai.

Profesorius prisipažino, kad tiek jis, tiek universiteto bendruomenė jaučia Baltarusijos valdžios institucijų spaudimą, o darbas tremtyje sukelia nemažai sunkumų.

Svarbu yra ne tik duoti išsilavinimą, bet ir ugdyti, auklėti

Kalbėdamas apie EHU ateitį A. Michailovas pažymi, kad nors klaidų buvo padaryta, kol kas jis nemato projekto, kuris galėtų pakeisti šią aukštąją mokyklą.

„Būnant nuošaly, visada lengva būti kritiškam. Šiuo atveju vienintelė kritika, kurią aš pateisinčiau, būtų tokia, su kuria būtų siūlomas kitas projektas. Jei bus kitas projektas, aš tai priimsiu“, – dėsto ilgametis EHU vadovas.

Pašnekovas pabrėžė besitikintis, kad mūsų regione atsiras dar viena, į EHU panaši institucija, leisianti išeivijos jaunimui plėsti savo žinias.

„Aš tikiuosi, kad žmonės supranta, kad dirbti ištremtiems yra labai sudėtinga, tačiau tai nereiškia, kad mokymo kokybės reikalavimai mums neturėtų būti taikomi. Mes turime nepasiduoti mokymo rutinai. Juk neskyrus pakankamai pastangų ir energijos naujo kritinio raumens treniravimui, kitaip mąstančiai ir veikiančiai jaunajai kartai, ateities neturi ne tik Baltarusija, bet ir Lietuva, Ukraina, Rusija bei visas regionas“, – savo nuomone dalinasi A. Michailovas.

Jis pabrėžia, kad humanitariniai mokslai nepraranda svarbos net šiais laikais, nes jie padeda vystyti kritinį mąstymą, nepriimti žinių iš anksto, o jas analizuoti ir bandyti suvokti.

Kalbėdamas apie savo, kaip dėstytojo ir akademiko patirtį, A. Michailovas pabrėžia didžiulį skirtumą tarp išsilavinimo, kuris yra suteikiamas pernelyg lengvai, ir ugdymo, kuris išties keičia ir turtina besimokančiųjų protus.

„Ugdymas yra itin svarbus. Jei to nėra, yra tik brutalumas. XX amžiaus įvykiai tai įrodė, nes tuo metu nuostabi Europos kultūra sugebėjo prieiti prie šio brutalumo. Išsilavinimas turėtų apimti auklėjimą, keisti protą ir elgesį, net jei tai daryti yra skausminga, o tie, ant kurių pečių mes užmetame tą kančią, priešinasi”, – pabrėžė mokslininkas.

Visas dėmesys – humanitarinių mokslų ateičiai

Šiuos ir kitus sudėtingus klausimas A. Michailovas drauge su akademikų, politikų ir visuomenininkų elitu iš Lietuvos ir viso pasaulio aptaria rugsėjo 27–28 dienomis Vilniuje EHU vykstančioje tarptautinėje konferencijoje „Quo vadis European Humanities University?“.

Konferencijoje dalyvauja buvęs LCC tarptautinio universiteto Klaipėdoje dekanas J. D. Miningeris, šiuo metu einantis Amerikos universiteto Bulgarijos sostinėje Sofijoje dekano pareigas, Bostono koledžo Filosofijos profesorius Johnas Sallisas, Amjeno universiteto Prancūzijoje Filosofijos profesorius emeritas Jeffrey Andrew Barashas, buvęs Europos integracijų studijų centro vadovas, Bonos universiteto Vokietijoje Politikos mokslų ir sociologijos instituto profesorius emeritas Ludgeris Kühnhardtas.

Tarp garbingų svečių – ir žinomi politikai bei valstybės tarnautojai: Seimo nariai Raimundas Lopata ir Emanuelis Zingeris, Lietuvos ambasadorius prie NATO Deividas Matulionis ir kiti.

Konferencijos metu aptartas humanitarinių mokslų misijos ir vaidmens šių laikų visuomenėje klausimas bei šios srities mokslų ateitis dinamiškai besikeičiančioje aplinkoje, bei EHU 20-mečio Lietuvoje veikla ir pasiekimai.