Sidabrinės visuomenės forumas: kaip Lietuva pasitinka globalias senėjimo tendencijas?

Senėjanti visuomenė – viena ryškiausių nūdienos socialinių tendencijų. Remiantis „Eurostat“ populiacijos raidos prognozėmis, 2040 m. amžiaus mediana Lietuvoje bus ketvirta pagal dydį Europos Sąjungoje, kitaip tariant, būsime ketvirta seniausia visuomenė ES. Kaip ruoštis šiai situacijai ir ar galima joje įžvelgti ne tik iššūkius, bet ir galimybes?

Spalį minint Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną, Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto psichologijos ir socialinės politikos mokslininkų grupė surengė antrąjį Sidabrinės visuomenės forumą. Jame apie senėjimo iššūkius ir galimybes diskutavo VU, Kauno technologijos universiteto, Lietuvos socialinių mokslų centro ir Vytauto Didžiojo universiteto tyrėjai, visi drauge dalyvaujantys tarptautiniame SHARE tyrime (angl. Survey of Health, Aging and Retirement in Europe – Europos sveikatos, senėjimo ir išėjimo į pensiją tyrimas). Sprendimą skirti paramą šio tyrimo infrastruktūrai priėmė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Sidabrinės visuomenės forume dalyvavo ne tik mokslininkai, bet ir viešosios politikos formuotojai, praktikai ir plačioji visuomenė, į diskusijas aktyviai įsitraukė visuomeninės senjorų organizacijos. Renginio atidaryme socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Justina Jakštienė sakė: „Sidabrinė visuomenė yra aktualus šios dienos klausimas, tačiau svarbu kalbėti ne tik apie iššūkius, bet ir apie galimybes bei apie tai, kokį poveikį sidabrinė visuomenė daro mums visiems.“ Anot viceministrės, telkiant dėmesį į galimybes, dedami pagrindai visuomenės įtraukumui, tvarumui ir solidarumui.

Vienas iš tarptautinį senėjimo tyrimą Lietuvoje koordinuojančių mokslininkų, VU Filosofijos fakulteto psichologijos profesorius Antanas Kairys pabrėžė dialogo ir bendradarbiavimo su politikos formuotojais svarbą, mat tyrimų duomenys atskleidžia realią situaciją Lietuvoje.

 Pozityvaus senėjimo koncepcija

VU Filosofijos fakulteto socialinės politikos docentė Jekaterina Navickė Sidabrinės visuomenės forume skaitė pranešimą „Pozityvus senėjimas Lietuvoje: kaip senėsime ir kaip tai matuosime?“. Ji pristatė naują VU mokslininkų vykdomą projektą, pagal kurio rezultatus bus analizuojami senėjančios visuomenės iššūkiai ir galimybės. Ji atkreipė dėmesį į tai, kad svarbu kritiškai vertinti ir ieškoti alternatyvų ES paplitusiai aktyvaus senėjimo sąvokai, labiau akcentuojant pozityvų senėjimą.

ES taikoma aktyvaus senėjimo koncepcija apima keturis rodiklius: užimtumą darbo rinkoje (skirtingose amžiaus grupėse iki 74 metų amžiaus), dalyvavimą visuomenėje (savanoriška veikla, rūpinimasis vaikais, anūkais, artimaisiais), sveiką ir saugų gyvenimą, senėjimui palankią aplinką. Pasak doc. J. Navickės, Lietuvoje pagal pirmąjį rodiklį – užimtumą – prilygstame Vokietijai ir Skandinavijos šalims, tačiau pagal kitus esame žemiau vidurkio. Ką tai reiškia?

„Kitaip nei Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse, mūsų senjorus į darbo rinką varo skurdas ir materialinis nepriteklius, – sako doc. J. Navickė. – Aktyvaus senėjimo koncepcija savotiškai diskriminuoja tuos, kurie senėja „pasyviai“, t. y. neįsitraukia į darbo rinką ar kitokią neformalią neapmokamą produktyvią veiklą.“

Doc. J. Navickė teigia, kad aktyvaus senėjimo koncepcija per mažai dėmesio skiria tam faktui, kad žmonės, visą gyvenimą dirbę ir mokėję socialinio draudimo įmokas, turi teisę į tinkamą socialinę apsaugą senatvėje, orias pensijas. Savanoriška neatlygintina veikla Lietuvoje daugiausia susijusi su artimųjų priežiūra, tačiau neaišku, ar ją lemia žmonių pasirinkimas, ar žemas ilgalaikės priežiūros paslaugų prieinamumas ir spragos vaikų priežiūros sistemoje. Be to, aktyvaus senėjimo koncepcija neatsižvelgia į tai, kaip patys vyresnio amžiaus žmonės vertina savo situaciją, į jų subjektyvią gerovę. Todėl prasmingiau būtų matuoti ne aktyvų, bet pozityvų senėjimą. Kaip tą daryti?

Kaip vieną iš pavyzdžių galima pasitelkti optimalaus senėjimo indeksą, kuris apima tris dimensijas: sveikatą (sveiko gyvenimo trukmę), gyvenimo kokybę ir prasmę (autonomiją, kontrolę, savirealizaciją, malonumą), ekonominį atsparumą. Preliminarūs skaičiavimai, atlikti remiantis SHARE 2021–2022 m. surinktais duomenimis, rodo, kad Lietuva senėja neoptimaliai. „Su bulgarais, kroatais ir Kipru esame tarp penktos ir devintos vietos ES nuo galo“, – sako doc. J. Navickė.

Žemi yra sveikatos rodikliai ir bendra tikėtina gyvenimo trukmė. Ypač žemi gyvenimo kokybės ir prasmės rodikliai. Doc J. Navickę papildęs prof. A. Kairys pažymėjo, kad tarp 50–64 metų žmonių pasitenkinimo gyvenimu rodiklis buvo dar žemesnis negu 65+ metų grupėje. „Mes buvome paskutiniai tarp SHARE šalių pagal 50–64 metų žmonių pasitenkinimą gyvenimu“, – sakė prof. A. Kairys.

Vis dėlto ekonominio atsparumo rodiklis yra geresnis nei minėti du rodikliai, nors ir nesiekia ES vidurkio dėl aukšto skurdo rizikos lygio tarp vyresnio amžiaus žmonių ir žemų pajamų. Pasak doc. J. Navickės, Lietuva yra tarp šalių, kur vyresnio amžiaus žmonės yra mažai įsiskolinę. „Žmonės yra labai taupūs. Mūsų būstai dažnai yra nuosavi dar iš ankstesnių laikų. Per krizę buvo įrodymų, kad mūsų žmonės ruošiasi ne tik senatvei, bet ir įvairioms krizėms. Jie neįsiskolina tiek, kad vėliau bet kuris ekonominis šokas būtų katastrofa“, – kalbėjo doc. J. Navickė.

Vyresnieji – pati įvairiausia visuomenės grupė

Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkė dr. Dovilė Daugėlienė pranešime „Amžizmas sveikatos ir socialinių paslaugų srityse: ar galime jį įveikti?“ (pranešimo bendraautorė – dr. I. Gaižauskaitė) paaiškino, kas yra amžizmas. Tai – stereotipai, išankstinis nusistatymas ir diskriminacinis elgesys su žmonių grupe dėl jų chronologinio amžiaus, manymas, kad ką nors daryti arba kuo nors būti žmogus yra per jaunas arba per senas.

Esminiai mitai ir stereotipai, susiję su senais žmonėmis ir senėjimu – kad visi jie yra prastos sveikatos, niūrūs, užsidarę, turi atminties problemų, vieniši, aseksualūs, irzlūs. Arba atvirkščiai – labai šviesūs, išmintingi, religingi. Iš tiesų, sakė dr. D. Daugėlienė, vyresnio amžiaus žmonės yra pati įvairiausia visuomenės grupė. Amžizmas yra kompleksinis reiškinys. Jis gali būti institucinis, įtvirtinamas per įstatymus, politiką, socialines normas, ir tarpasmeninis, ne visada pastebimas ir neretai nuleidžiamas juokais. Amžizmas gali būti nukreiptas ir į save.

Anot dr. D. Daugėlienės, amžizmo apraiškų aptinkama visur, tačiau dažniausiai – socialinių paslaugų, sveikatos priežiūros, darbo, švietimo, medijų, technologijų srityse. Jo pasekmės yra neigiamos tiek sveikatai – fizinei, emocinei, psichikos, tiek gyvenimo kokybei, pasitenkinimui gyvenimu, jis gali lemti mažesnę savigarbą, vienišumo jausmą. „Labiausiai šokiruojanti pasekmė yra ta, kad dėl amžizmo žmogus gali gyventi trumpiau vidutiniškai pusaštuntų metų“, – sakė dr. D. Daugėlienė.

Dėl amžistinių nuostatų vyresnio amžiaus žmonėms yra sudėtinga pasinaudoti kokybiškomis sveikatos priežiūros ir socialinėmis paslaugomis, tai tiesiogiai susiję su vyresnio amžiaus asmenų nepriežiūra. Pasak dr. D. Daugėlienės, sveikatos apsaugos sistemoje amžizmas, deja, yra kasdienė praktika: „Vyresnieji nėra išklausomi, jų skundai gali būti ignoruojami tiek bendraujant su gydytojais ar slaugytojais, tiek organizacijos lygmeniu, kai skiriant gydymą teikiama pirmenybė jaunesnio amžiaus pacientams. Vyresni pacientai neretai vertinami kaip našta, jie patiria jausmą, kad yra atstumtieji, pagalbą teikiantys specialistai nemaloniai, atžagariai bendrauja, neskiriamos medicininės procedūros motyvuojant, kad vis tiek nepadės. Prasta sveikata senatvėje suvokiama kaip norma.“

Susidūrus su tokiu elgesiu gana dažna yra normalizacija: „Ilgainiui išsiugdomas įsivaizdavimas apie senatvę kaip apie ligų, negalios laikotarpį“, – teigia dr. D. Daugėlienė. Neretai vyresnio amžiaus žmogus bando sau paaiškinti, kad gydytojas buvo nenusiteikęs su juo bendrauti, nes „galbūt aš per dažnai landžioju“, „jam buvo sunki pamaina“. Galima ir konfrontacija, kai asmuo suvokia, kad toks elgesys su juo yra netinkamas, tačiau dažniausia reakcija – atsitraukimas. Vengdamas žeminančių patirčių žmogus, pasak dr. D. Daugėlienės, „konsultuojasi su vaistininkais arba „Google“, gydosi kaimynės vaistais“.

Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) paskelbė rekomendacijas, kaip užkardyti amžizmą. PSO rekomendacijose pabrėžiamas visuomenės ir vyresnio amžiaus asmenų sąmoningumo kėlimas, būtinybė stiprinti solidarumą tarp kartų. Svarbu skatinti žiniasklaidos atsakomybę, kalbant apie vyresnio amžiaus žmones išlaikyti pusiausvyrą, tendencingai nesikoncentruoti tik į neigiamus aspektus.

„Ką kiekvienas gali padaryti – atsakingai vartoti kalbą. Tarkime, komplimentas „tu labai jaunatviškai atrodai savo amžiui“ nėra tinkamas, pasakymas „atrodai labai susenęs“ nėra geras būdas paklausti apie prastą savijautą“, – sakė dr. D. Daugėlienė.

Skaitmeninė įtrauktis

Vis daugiau paslaugų ir pramogų keliantis į virtualią erdvę, skaitmeninio raštingumo stoka taip pat padidina vyresnių žmonių atskirtį, daliai jų šios paslaugos pasidaro neprieinamos. Lietuvos socialinių mokslų centro tyrėja dr. Gražina Rapolienė Sidabrinės visuomenės forume pristatė skaitmeninės įtraukties didinimo rekomendacijas („Kaip paskatinti vyresnių žmonių skaitmeninę įtrauktį?“, pranešimo bendraautorės dr. M. Gedvilaitė-Kordušienė, V. Tretjakova, G. M. Steponavičiūtė). Pasak jos, skaitmeninė vyresniųjų atskirtis yra didelė: prieškovidiniu laikotarpiu 65–74 metų amžiaus žmonių, per pastaruosius metus nesinaudojusių internetu, Lietuvoje buvo 53 proc. Nors kovido laikotarpis šį procentą sumažino, tačiau esame dar labai toli nuo Šiaurės ir Vakarų Europos šalių, kur internetu nesinaudoja tik 2–15 proc. vyresnio amžiaus asmenų.

Skaitmeninis raštingumas yra vyresniųjų privilegijuotumo požymis. Anot dr. G. Rapolienės, „iš esmės pasitvirtina tezė, kad turtingi turtingėja: tie, kurie turi daug resursų, kurių padėtis visuomenėje gera, yra pajėgūs išmokti naudotis technologijomis ir jas įsigyti. O tie, kurie yra vyresni, prastesnio išsimokslinimo, silpnesnės sveikatos, gyvena mažesniuose miesteliuose ar kaime, nebedalyvauja darbo rinkoje, taip pat ir šiuo aspektu atskiriami nuo visuomenės gyvenimo.“

Pasak jos, situaciją pagerintų sąmoningumo visuomenėje didinimas, pozityvių technologijų naudojimo pavyzdžių viešumoje rodymas. Nors jau 10 metų organizuojami naudojimosi internetu mokymai, jie mažai veiksmingi, nes nelabai pritaikyti vyresnio amžiaus žmonių poreikiams. Čia svarbus ir įrangos prieinamumas, kuris didmiesčiuose ir mažuose miesteliuose bei kaimuose skiriasi, taip pat – asmeninės pagalbos, asistavimo parodant poreikis. Be to, anot dr. G. Rapolienės, yra ir bus žmonių, kurie nesinaudoja ir neketina arba negali naudotis internetu. Todėl labai svarbu išlaikyti fizinį paslaugų prieinamumą, nepaisant didelio skaitmenizavimo tempo. „Kitaip ši žmonių grupė atsiduria absoliučioje atskirtyje“, – sakė mokslininkė.

Tarp kitų kliūčių skaitmeninei įtraukčiai – kalbos barjeras (techninė anglų kalba) ir psichologiniai veiksniai: baimė, nesaugumas, gėda nemokėti arba klausti, nemaloni savo ribotumo patirtis. Pasak dr. G. Rapolienės, individualiam skaitmeninio raštingumo didinimui koją kiša ir tarpgeneracinio solidarumo normos. „Vyresnieji didžiuojasi, kai jų vaikai už juos viską padaro: vadinasi, jie užaugino gerus vaikus, kurie jais tinkamai pasirūpina. Kai to nėra, linkę nutylėti“, – teigė mokslininkė.

SHARE tyrimas leis toliau išsamiai tyrinėti senėjančios visuomenės tendencijas ir teikti duomenimis grįstas rekomendacijas Lietuvos socialinės politikos formuotojams.