„Parolimpinės žaidynės parodė, kad žmonės, turintys sunkias fizines negalias, gali gyventi ne tik visavertį gyvenimą, bet ir dalyvauti sporto varžybose“, – sako psichologas psichoterapeutas prof. dr. Gediminas Navaitis. Kad tai įvyktų, anot jo, pastariesiems visų pirma teko apsispręsti, kad nori iš naujo kurti save, aplinką, santykius su kitais. Mat tyrimai rodo, kad žmogus, praradęs tam tikras fizines savybes, jei nepasirenka pozityvių įpročių sukūrimo, rieda priklausomybių keliu.
Gavo galimybę veikti kitaip
Lemtingas įvykis jauną vyrą ištiko kelyje ant motociklo. Lūžęs stuburas, kaklo slanksteliai, šonkauliai, kiti daugybiniai lūžiai, pažeistos galvos smegenys, amputuota koja, koma.
„Niekad neturėjau potraukio motociklams, ant jo esu sėdėjęs vos kelis kartus. Tąkart draugas pasiūlė pavėžėti iki parduotuvės. Nieko pavojingo neįžvelgiau, todėl net nesvarstydamas sėdau. Draugas, matyt, norėjo parodyti, koks galingas jo motociklas – paspaudė ir įvyko, kas įvyko“, – istoriją pradeda pasakoti kaunietis Dainius, šiandien likimui dėkojantis, jog liko gyvas. Draugas žuvo vietoje.
„Ačiū Dievui, kad gavau galimybę išmokti šią pamoką. Turiu galimybę atsistoti ant kojų ir pradėti veikti kitaip. Gavau dovaną – gyvenimo tęsinį“, – sako Dainius.
Jaunuolis pasakojo, kad kelerius metus gyveno ir dirbo Švedijoje, į Lietuvą grįžo tęsti mokslų ir pradėti naują gyvenimo etapą.
„Nė nenumačiau, kad tas etapas bus toks. Bet galiu pasakyti, kad gyventi tapo įdomiau. Dabar kiekviena diena – kaip dovana, kasdien mokausi naujų dalykų ir tikiu, kad tai – tik kelio pradžia. Ne be reikalo gyvenime įvyksta tokie sukrėtimai“, – apie fatališkus gyvenimo pokyčius kalba Dainius.
Psichologiniu ramsčiu tapo gydytojai
Išgyvenęs aibę operacijų ir skausmo, šiandien istorijos herojus reabilitacijos centre pratinasi vaikščioti iš naujo. Amputavus beveik visą koją, jam pritaikytas ją kompensuojantis protezas. Aukščiausią meistrystę čia pademonstravo ortopedijos technikos įmonės „Pirmas žingsnis“ specialistai.
„Iš pradžių nemaniau, kad galėsiu vaikščioti. Save įsivaizdavau tik neįgaliojo vežimėlyje, o kai pritaikė specialų kojos protezą, po kelių dienų jau vaikščiojau. Man sako: stok, einam. Pats nepatikėjau, kad atsistojau. Tai, kas čia vyksta reabilitacijoje, yra stebuklai“, – tikina pašnekovas, besipratindamas prie naujų judesių.
Pasak pašnekovo, akistaton su nauja realybe stoti jam padėjęs būrys medikų bei kitų specialistų komanda tapo ir tvirtu ramsčiu.
„Neįtikėtina, kiek atsidavusių darbui žmonių sutikau. Dar kai gulėjau ligoninėje, pas mane į palatą pasikalbėti atėjo UAB „Pirmas žingsnis“ direktorius. Jis pirmas atsiliepė į mano pagalbos paieškas. Nuramino, kad nepulčiau panikuoti, papasakojo apie protezavimo galimybes ir tai, kad ne man reikės prisitaikyti prie protezo, bet protezas „prisitaikys“ prie manęs, o aš vaikščiosiu, gal ir bėgiosiu. Tai nuteikė optimistiškai.
Vėliau apsilankė ir įmonės ortopedas, kuris išsamiai išanalizavo, kokia mano fizinė ir net emocinė būklė. Jie, tikrąja to žodžio prasme, rūpinasi manimi: nuolat skambina pasiteirauti, kaip jaučiuosi, kaip sekasi vaikščioti ar kur spaudžia. Ateina patikrinti, ar nereikia ko nors pataisyti, pakeisti, pakonsultuoja. Jau kone mano draugais tapo. Padeda net kitais rūpimais klausimais, pavyzdžiui, kaip teises persilaikyti, ar kitus niuansus susitvarkyti iš esmės pasikeitus gyvenimo aplinkybėms. Šie žmonės yra mano vedliai“, – gerų žodžių sunkiame gyvenimo etape lydintiems specialistams negailėjo Dainius.
Visa tai, Dainius sako, vainikavo reabilitacijos centras, kuriame dirba ne mažiau tam atsidavę medikai: „Toks jausmas, kad jie dirba man. Net nuliūdau sužinojęs, kad tik dvidešimt keturios dienos man čia paskirtos.“
Užduotis – susiformuoti įprotį
Psichologas psichoterapeutas prof. dr. Gediminas Navaitis įsitikinęs: skaudžios tikrovės priėmimas po nelaimingo įvykio priklauso nuo žmogaus nusiteikimo. Tiesa, pirmiausiai jis praeina klasikinę susitaikymo su situacija kelionę.
„Patyrę skaudžią traumą – galūnės po autoįvykio netekimą, artimojo mirtį, žinią apie onkologinę ligą – iš pradžių susiduriame su neigimu. Nors sveikas protas suvokia, kad paprastai tokiomis temomis nejuokaujama ir vargu ar galima apsirikti pranešant tokią skaudžią žinią, pirmiausia stengiamasi išsiaiškinti, ar tai – tiesa. Protas mėgina neigti“, – kaip pirmiausiai į skaudžią netektį reaguoja smegenys, aiškina profesorius. Toliau, anot jo, vyksta vidinis derėjimasis: bandoma eiti į bažnyčią, daryti gerus darbus aplinkiniams – manoma, kad aukštesnės jėgos praradimą turėtų atšaukti. Galiausiai ateina pripažinimo ir susitaikymo su įvykusia trauma etapas. Laikas, kai tenka apsispręsti, kaip save pozicionuoti.
„Neseniai parolimpinės žaidynės parodė, kad žmonės, turintys ir sunkias fizines traumas, gali gyventi ne tik visavertį gyvenimą, bet ir dalyvauti sporto varžybose. Kad tai įvyktų, jiems visų pirma teko apsispręsti, jog nori iš naujo kurti save, savo aplinką, santykius su kitais“, – kaip vyksta virsmas, aiškina G.Navaitis.
Žmogui, praradusiam galūnę, reikia išmokti iš naujo vaikščioti. Jis galėtų to ir nedaryti – sėsti į neįgaliojo vežimėlį. Bet gali pasirinkti pasiekti dar daugiau – dalyvauti bėgimo varžybose. Taigi esminis klausimas – kodėl vieni sugeba tai pasiekti, o kiti ne?
„Kurti gražius planus mokame visi: mokykloje daug kas norėjome gerai mokytis, sportuoti, išmokti užsienio kalbą. Vieniems pasisekė, kitiems – ne. Svarbu atskirti tikslus nuo fantazijos. Tikslas numato kelią jo link – kokių įgūdžių ar įpročių jam pasiekti derėtų įgyti, – aiškina G.Navaitis. – Čia tiktų pasaka apie paliegusį berniuką, kuris turėjo svajonę vieną dieną būti stipriausias kaime. Tam tikslui jis kasdien nešė į antrą aukštą vos gimusį jautuką. Po poros metų berniukas į antrą aukštą jau nešė didžiulį jautį, ko negalėjo padaryti nė vienas kaimo gyventojas. Taip vaikas tapo stipriausiu kaime“, – pasakoja psichologas, kaip įprotis padeda pasiekti tikslą ir įveikti traumas. Mat būtent įprotis, anot pašnekovo, yra pasirinkimas, kokiu žmogumi norime būti.
Psichologas pateikia įdomų mokslinį tyrimą apie rūkymo atsisakymą: „Rūkymo atsisakymo programoje dalyvaujantiems žmonėms eksperimentatorius pasiūlo cigaretę. Dalis jų paima, dalis – ne, teikdami, kad nerūko, kita dalis – kad dalyvauja rūkymo įveikos programoje, todėl rūkyti negalintys. Sakantieji „aš nerūkau“ metė rūkyti kone tris kartus dažniau, negu tie, kurie dalyvavo įveikos programoje. Sakantys „aš nerūkau“ save apibrėžia kaip nerūkantį, o sakantys, kad dalyvauja programoje save apibrėžia, kaip kovojančius su kenksmingu įpročiu. Jei kovoji ir pasirengęs toliau kovoti, didelė tikimybė, kad gali ir pralaimėti. O jei teigi, kad esi nerūkantis, pradėti rūkyti galbūt ir nėra priežasčių. Įprotis, tampantis raktu traumoms įveikti, apibrėžia žmogų.“
G.Navaitis pataria mintyse pabūti kelias minutes tuo, kuo norite būti. Asmenybe, kokia norite tapti. Jis aiškina, kad psichologinė psichoterapinė pagalba žmonėms veikia skirtingai: vieniems jos reikia nuolatos, kuri tampa kaip elementas, kitiems psichologinė pagalba tampa galimybe gyventi savarankiškai ją pasinaudojus tik kartą. To užtenka, kad žmogus imtų kurti save iš naujo.
„Dažniausiai pastarieji ir įveikia traumas. Tuo tarpu tiems, kuriems pagalbos reikia nuolatos – tampa aukštos kvalifikacijos pacientais. Siekiantiems ne tapti „aukštos kvalifikacijos“ pacientais, o pasveikti ir įveikti traumą, priklauso kaip formuluosime įpročius.“
Anot psichoterapeuto, žmonės, patyrę traumas, arba pasirenka kelią susikurti naują gyvenimą įgydami naujų įgūdžių ir įpročių, arba nusirita į psichologinę bedugnę. Mat dažnai susiduria su aplinkinių požiūriu, esą iš jo jau nieko negalima tikėtis.
„Taip, jie patys nustoja iš savęs ko nors norėti, griebiasi svaigalų, įpranta prie slopinamųjų medžiagų, įgyja priklausomybes. Tyrimai rodo, kad žmogus, praradęs tam tikras fizines savybes, jei nepasirenka pozityvių įpročių sukūrimo kelio, lengvai nurieda į priklausomybes“, – apie opią problemą, kuri atsiranda patyrus negalią lėmusią traumą, kalba G.Navaitis
Įkart
„Patyrę skaudžią traumą – galūnės po autoįvykio netekimą, artimojo mirtį, žinią apie onkologinę ligą – iš pradžių susiduriame su neigimu. Nors sveikas protas suvokia, kad paprastai tokiomis temomis nejuokaujama ir vargu ar galima apsirikti pranešant tokią skaudžią žinią, pirmiausia stengiamasi išsiaiškinti, ar tai – tiesa. Protas mėgina neigti“, – kaip pirmiausiai į skaudžią netektį reaguoja smegenys, aiškina profesorius Gediminas Navaitis.
