Algirdas Jeronimas Landsbergis (1924–2004) – kūrybinga ir veikli asmenybė, nors iki šiol plačiajai visuomenei menkai pažįstama. Šis rašytojas, dramaturgas, literatūros ir teatro kritikas, žurnalistas ir redaktorius ilgus metus vadovavo PEN klubui – organizacijai, kuri vienija poetus, eseistus ir prozininkus iš viso pasaulio. Jo indėlis į kultūrą ir literatūrą yra gausus ir įvairialypis, tačiau Lietuvoje dar mažokai akcentuotas, laukia išsamesnių tyrimų.
Mokslinių šaltinių, skirtų A. Landsbergiui, nišą lietuvių literatūros moksliniame diskurse pildo Vilniaus universiteto (VU) Kauno fakulteto mokslininkės prof. Gabija Bankauskaitė ir dokt. Domantė Vaišvylaitė. Kartu su nepriklausoma tyrėja dr. Laimute Adomavičiene jos parengė naują mokslinį šaltinį – Algirdo Landsbergio raštų rinktinę „Kritika, jungianti pasaulius“. Šis leidinys spalio 29 d. bus pristatytas Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kur A. Landsbergio tekstai taps prieinami platesnei auditorijai ir atskleis autoriaus meninį bei kritinį žvilgsnį.
Algirdo Landsbergio kelias į Lietuvą
1989 m. į Lietuvą iš JAV dr. Virginija Babonaitė-Paplauskienė parvežė vis dar pildomą rašytojo archyvą. Dr. L. Adomavičienė, kuri gilinosi į A. Landsbergio kūrybinius ryšius, nuo 2008 m. tikslingai ėmė rinkti medžiagą, bendravo su autorių pažinojusiais asmenimis ir planavo išleisti kritikos rinktinę. Rinktinės sudarytojas sudomino gausus mažai nagrinėto autoriaus šeimos sukauptas archyvas ir įspūdinga biografija. Vis dėlto kritikos rinktinei pasaulį išvysti lemta buvo tik 2024-aisiais, minint garbaus autoriaus gimimo ir mirties metines. Mokslininkių teigimu, rinktinė sudaryta siekiant atminti kritišką A. Landsbergio žvilgsnį į pasaulį ir buvimą jo dalimi, kuris skleidžiasi ypatinga žodžio raiškos dovana ir dėmesingumu visumos detalėms.
A. Landsbergio tekstų rinktinę „Kritika, jungianti pasaulius“ sudaro 1946–2004 m. rašyti kritikos straipsniai, knygų recenzijos, publicistiniai tekstai, apžvalgos, interviu. Leidinį įvertinio Vytauto Didžiojo universiteto profesorė dr. Dalia Kuizinienė ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkė dr. Neringa Markevičienė. Rinktinė liudija ne tik penkiasdešimt aštuonerius A. Landsbergio kritinės produkcijos metus, bet ir šešiolika medžiagos rinkimo metų.
Karo realybė suteikė progą tapti reikšmingu balsu
Algirdas Jeronimas Landsbergis gimė Kybartuose. Į mokslus išėjo Kaune, mokėsi Jėzuitų gimnazijoje, vėliau ėmė studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą Vytauto Didžiojo universitete. 1944 m., artinantis sovietų kariuomenei, Landsbergių šeima emigravo į užsienį, kur dvidešimtmetis Algirdas buvo vokiečių paimtas į nelaisvę ir įdarbintas karo aviacijos fabrike. Po karo, kaip ir apie 60 000 lietuvių, atsidūrė vienoje iš perkeltųjų asmenų stovyklų Vokietijoje, ten aktyviai studijavo, rašė, kūrė, vertė, mokytojavo lietuvių gimnazijose. Tai vienas talentingųjų išeivių kūrėjų, vienodai laisvai rašiusių lietuvių ir anglų kalbomis.
Manoma, kad jau tada jis pajuto rašytinio žodžio reikšmę siekiant Lietuvos kaip šalies pripažinimo, jos kultūros išsaugojimo pasauliniame kontekste ir būtinybę ugdyti tautiečių pilietiškumą.
A. Landsbergio produkcijos itin gausu pasaulinio meninio judėjimo „Fluxus“ pradžia Europoje tapusiame 1946–1948 m. Vysbadene ir Kaselyje rotaprintu daugintame neperiodiniame avangardiniame-modernistiniame kultūros žurnale „Žvilgsniai“. Leidinį redagavo Jonas Mekas, jam talkino brolis Adolfas Mekas, A. Landsbergis ir Leonas Lėtas. Žurnale vyravo iš užsienio leidinių versti straipsniai ir į lietuvių kalbą versta pasaulinė grožinė literatūra. Rinktinės autorės teigia, kad žurnalo kritikos skiltyje siekta modernesnės raiškos, kuriai A. Landsbergis skyrė ypatingą dėmesį. Daugiausia A. Landsbergio tekstų gimė jam palikus Vokietiją ir 1949 m. persikėlus į JAV.
Autoritetą liudija pasaulinio lygio įtaka
VU Kauno fakulteto mokslininkės prof. G. Bankauskaitės teigimu, 1954-aisiais lietuvių literatūros istoriją A. Landsbergis praturtino Amerikoje išleista debiutine knyga „Kelionė“. Jis laikytinas pirmojo modernaus romano pokarinėje lietuvių literatūroje autoriumi. Tačiau jo palikimas žymiai gausesnis, ypač kritikos, publicistikos – jis rašė apie prozą, poeziją, dramą, teatrą, kiną, kultūrą, istoriją, taip pat politinės reikšmės įvykius. Taip galbūt susiklostė dėl rašytojo ir profesoriaus siekio kurti tik aukščiausio lygio produkciją.
A. Landsbergio kaip kritiko autoritetą liudija tai, kad 1973 m. jis buvo pakviestas pagelbėti Švedijos akademijos Nobelio premijos komitetui pasiūlant kandidatą Nobelio literatūrinei premijai. Be to, pasaulinei dramos enciklopedijai „Encyclopedia of World Drama“ (1972) parašė daugiau kaip 80 straipsnių, buvo vienas jos redaktorių.
Daug literatūros tyrinėtojų dėmesio susilaukė 2019 m. Lietuvoje išleista „Kelionė“ (1954) ir dvi novelių knygos „Ilgoji naktis“ (1956) ir „Muzika įžengiant į neregėtus miestus“ (1979). Rašytojas taip pat sukūrė pjesių, komedijų, dramų lietuvių ir anglų kalbomis. Už nuopelnus Lietuvai prof. A. Landsbergis 1999 m. apdovanotas penktojo laipsnio Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu (Riterio kryžiumi), skiriamu asmenų, pasižymėjusių ypač uoliu ir sąžiningu darbu, visuomenine veikla, nuopelnams Lietuvai pažymėti.
Stebina tekstų intelektualumas ir gelmė
Kritikos ir publicistikos straipsnių rinktinėje sutelkti A. Landsbergio tekstai apima 1946–2004 m., itin platų ir sudėtingą laikotarpį, kurio pradžią žymi leidinyje „Mintis“ išspausdintas tekstas apie 1946 m. populiarius filmus „Atviras miestas“ ir „Paskutinė proga“, o pabaigą – tuoj po A. Landsbergio mirties leidinio „Draugas“ kultūros priede publikuotas straipsnis apie lietuviškų novelių rinktinę prancūzų kalba.
„Rinktinės tekstai liudija penkiasdešimt aštuonerius metus įvairių meno, kultūros, teatro, kino, literatūros sričių vertinimo. Jie leidžia aiškiai sekti istorines, kultūrines ir literatūrines realijas įvairiuose kraštuose, padeda pažinti ir emigracinio laikotarpio tarpkultūrinius, socialinius reiškinius, paties autoriaus kaip kritiko brendimą per vis platėjantį interesų lauką“, – aiškina VU Kauno fakulteto doktorantė D. Vaišvylaitė.
Mokslininkės atkreipia dėmesį, kad knygoje yra surinkti tekstai, pasirašyti skirtingais vardais ir skaitytojui įminti patikėtomis slapyvardėmis: „Jeronimas Alpis“, „Scrib.“, „Spectator“, „Jonas Papartis“, „J. Žemkalnis“, „Jeronimas Žemkalnis“, „Al. L.“, „A. J. Ž.“ ir kt.
„Surinkti tekstai atveria išties daugialypę asmenybę, gebančią intelektualiai ir įžvalgiai diskutuoti apie kultūrą, literatūrą, politiką, o kartais – tiesiog apie teisybę ir moralę“, – sako VU Kauno fakulteto mokslininkė dokt. D. Vaišvylaitė.
Sudarant A. Landsbergio kritikos tekstų rinktinę siekta atskirų žanrų aptartį pateikti ne tik chronologiškai, bet ir kaip atitinkamų knygų, spektaklių, filmų, kultūrinių ar literatūrinių kategorijų, autorių pasirodymo linijos liudijimą. Rinktinėje, komentaruose po kiekvienu tekstu pateikti išsamūs tų metų Vakarų Europos ir sovietinės Lietuvos kontekstai, aprašyti tekstuose minimi asmenys, pakomentuoti literatūriniai kūriniai, istoriniai įvykiai, išversti kitų kalbų intarpai.
