Savaitgalį tūkstančiai žmonių plūs į kapines, taip pagerbdami ir prisimindami išėjusius artimuosius. Vis tik, nedaugelis kapinių lankytojų susimąsto, kad kapinės – savotiškas istorijos, visuomenės ir papročių pokyčių atspindys. Pasak VILNIUS TECH Architektūros fakulteto tyrėjos dr. Eglės Bazaraitės, keičiantis laikams, keičiasi ir laidojimo, mirusiųjų atminimo įamžinimo tradicijos. Kokios tendencijos vyrauja šiuo metu ir kaip tai veikia gyvąją atmintį?
Dr. Eglė Bazaraitė kapines tyrinėja jau daug metų – nuo magistrantūros Vilniaus Gedimino technikos universitete laikų. 2023 m. ji išleido knygą „Kapinės už miesto, miške. Katalikų laidojimo kraštovaizdžiai XIX a. Vilniuje“, o šiuo metu atlieka tyrimą – „Trumpam numirus, gyventi amžinai: atsikuriantys atminties kraštovaizdžiai ir tvarus laidojimas“.
Su VILNIUS TECH Architektūros fakulteto tyrėja kalbame apie senąsias ir naująsias Lietuvos didmiesčių ir miestelių kapines, besikeičiančias tradicijas ir šiuolaikines kapinių tendencijas.
Kapinės žmonėms kelia prieštaringus jausmus: vieniems – smalsumą, kitiems – nostalgiją, tretiems padeda pajusti ryšį su išėjusiais artimaisiais, tad lankymasis ten gali būti ir skausmingas, ir jaukus. Ko gero, tikrai yra ir tų, kurie kapinėse pasijaučia nejaukiai. Kokius jausmus kapinės sukelia jums?
Įvairiose kapinėse lankausi nuo vaikystės, galbūt dėl to jos niekada neglumino, nekėlė nepatogių jausmų. Tai buvo ir tebėra ir susitikimų, bendrystės vieta, nes čia, o ypač mažose kaimo kapinėse, visada sutiksi pažįstamų, artimų ir tolimų giminių. Be to, kapinės man yra kelionė laiku ir galimybė suprasti, kas kapines įkūrusiems ir jose palaidotiems žmonėms buvo svarbu. Sukrečia ir kartu įkvepia čia tvyrantis noras nepamiršti ir nebūti pamirštiems.
Esate minėjusi, kad retos kapinės Lietuvoje yra įkurtos anksčiau nei XIX a., taigi, palyginus jos yra gana „jaunos“. Vis dėlto, dabar kapinės dažnai skirstomos į „senąsias“ ir „naująsias“. Kokios yra esminės šių kapinių charakteristikos ir skirtumai?
Senosiomis įprasta vadinti kapines, įkurtas XIX a., naujas – XX-XXI a. Ryškiausias skirtumas tarp senųjų ir naujųjų kapinių yra pastarųjų racionalus planavimas, paremtas tiesiomis linijomis. Dėl to jos yra itin vienodos – vienodo dydžio kapai, įrengti vienas šalia kito, suformuoja vienodas eiles, o kapinių teritoriją kerta tiesūs takai. Iš paukščio skrydžio jos neretai atrodo kaip racionaliai išplanuotos pramonės teritorijos ar automobilių stovėjimo aikštelės, o ne kapinių sodai, kaip amžinojo poilsio vietas idealizavo XVIII—XIX a. kapinių kūrėjai. Deja, tiek senosiose Vilniaus katalikų, tiek miestelių kapinėse lieka vis mažiau medžių, kurie savo šešėliais ir šnaresiu prisidėtų kuriant švelnesnę, malonesnę atmosferą kapinėse. Tokios atmosferos itin trūksta naujosiose kapinėse.
Savo darbuose tyrinėjote Vilniaus katalikų kapines – Rasų, Bernardinų, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios (Saulės). Kaip galėtumėte jas apibūdinti? Kuo jos panašios į kitų Europos šalių kapines, o kuo išsiskiria?
XIX a. pradžioje įkurtos kapinės atspindi to laikmečio požiūrį, kad kapinės turi būti už miesto – būtent tada pradėta uždarinėti kapines, buvusias bažnyčių šventoriuose. Šimtmečio pabaigoje kapinėse atsiranda šeimos laidojimo koplyčių, mauzoliejų – tokį laidojimo būdą rinkdavosi kilmingi ir pasiturintys asmenys. Tai rodo, kad jie nebesiekė laidotis kuo arčiau, ar net pačiose bažnyčiose, jų rūsiuose, o kapinės už miesto tapo priimtina laidojimo vieta.
Tokie pat procesai vyko ir Vakarų Europos šalių kapinėse, tačiau Prancūzijoje, Italijoje ir aplinkiniuose kraštuose laidojimo atsakomybę iš Bažnyčios perėmė miestų savivaldybės. Kuriant didžiules kapines, buvo rengiami projektai, diskutuojama, kaip jos galėtų atrodyti. Nuošalėje nepalikti ir simboliniai klausimai. Esminis skirtumas yra tai, kad katalikų kapinėmis Vilniuje ir toliau rūpinosi religinės institucijos, jos išliko monokonfesinės (išskyrus Antakalnio kapines), o pati kapinių erdvė vystyta užlaidojant jas pagal reljefą. Atitinkamai išsivystė ir kapinių takai.
Šiuo metu vykdote podoktorantūros tyrimus, kuriais mėginate suprasti Lietuvoje vykstančią kapinių plėtrą ir transformaciją. Kas lemia šiuos pokyčius ir kokios mirusiųjų atminimo įamžinimo tendencijos šiuo metu vyrauja?
Kapinių plėtrą bene labiausiai lemia pasikeitusios antkapių mados. Anksčiau kapinėse dominavo mediniai paminklai, kurie neišlieka taip ilgai, kaip akmeniniai. Pagerėjus finansinėms galimybėms ir pagausėjus akmens importui, tapo įprasta statyti akmeninius paminklus, o neretai – ir uždengti kapus akmeniu. Be to, per pastaruosius dešimtmečius daugybė Lietuvos gyventojų pakeitė gyvenamąją vietą, tad žmonės vis rečiau laidojami tuose pačiuose kapuose, kur palaidoti jų tėvai ar seneliai. Nuolat kuriami nauji kapai, kurie, uždengus akmeniu, išlieka gerokai ilgiau. Taip programuojama nuolatinė kapinių plėtra.
Antkapių pasirinkimui įtakos turi ir išaugę migracijos mastai. Užsienyje gyvenantys žmonės ne visada turi galimybę dažnai lankyti artimųjų kapus Lietuvoje, o pagal vietos kultūrą nėra priimtina kapus apleisti, palikti apaugti neprižiūrėtais augalais ir nepastatyti jokio ilgalaikio antkapio. Dauguma dėl to jaučia gėdą ir kaltę. Neturint galimybių ar noro nuolat rūpintis kapais, pasirenkama juos uždengti akmeniu, plytelėmis ir skaldele.
Noras pasirūpinti mirusiųjų atminimu suprantamas, tačiau gaila, kad dabar populiarios aplinkai nedraugiškos priemonės. Be to, dėl tipinių sprendinių, kuriuos siūlo paminklų gamintojai, antkapiai dar labiau suvienodėjo. Nors kapinėse nuo seno matome daug masinės gamybos antkapių, dėl skirtingų augalų ir jų kompozicijų jose dar būta daugiau individualumo. Dabar, net jei ir tenka retkarčiais paminklą nušveisti, nebesirūpinama, kokius augalus sodinti ir kuo, praėjus žydėjimo laikotarpiui, juos pakeisti.
Kadangi daugybė žmonių artimųjų kapus uždengia plokštėmis ar plytelėmis, sumažėja būtinybė juos dažnai lankyti, prižiūrėti. Ar tai – racionalus sprendimas, neturintis įtakos gyvajai atminčiai, ar tai gali turėti reikšmės ilgalaikėje perspektyvoje?
Gyvoji atmintis remiasi gyvąja praktika. Žymius žmones prisimename ir po jų mirties – vertiname jų nuveiktus darbus, įsikvepiame jų idėjomis, tad jie ir toliau „gyvena“. Visgi, mus visus yra dėl ko atsiminti, tačiau vienus prisimena daugiau žmonių, kitus – mažiau. Įvairios šeimos ir giminės taip pat skirtingai rūpinasi kapais ir atmintimi. Vieni rūpinasi ir tais protėviais, kurių niekuomet nesutiko, kurie išliko gyvi tik pasakojimuose, o galbūt – tik antkapio įraše. Kiti rūpinasi tik tų artimųjų kapais, kuriuos pažinojo ar tiesiog pačiais svarbiausiais. Apskritai, XX-XXI a. gyvenę žmonės po savęs paliko gerokai daugiau artefaktų negu anksčiau – nuotraukų, vaizdo įrašų, daiktų. Šie objektai neretai yra „gyvesni“ nei antkapis kapinėse – tuomet kapo priežiūra atrodo kaip nuobodi pareiga, stengiamasi ją kuo racionaliau išspręsti.
Vertinant iš architektūrinės perspektyvos, tikėtina, kad kapu besirūpinantys artimieji ir sukežusį medinį kryžių pakeis kitu, ir rūpinsis akmeniniu antkapiu, jį lankys, prižiūrės, nes jis jiems bus svarbus, reikalingas. Tuo tarpu yra žmonių, akmeniniame antkapyje matančių atmintį, kuria nereikia rūpintis. Jie atlieka pareigą, tačiau gyvojoje atmintyje tokie kapai neišlieka, tad laikui bėgant jie apleidžiami, jais rūpintis ima kapines prižiūrinti institucija.
Nors šiuo metu suprantama, kad antkapį dera pastatyti kiekvienam, net jei artimiesiems tai yra našta, o ne galimybė pratęsti ryšį su mirusiuoju, manau, kad tokiais atvejais antkapio vieta yra beprasmiška. Vis tik, tokios praktikos keičiasi itin lėtai, todėl reikia padiskutuoti apie savo poreikius ir ilgainiui sąmoningiau pasirinkti, kaip įamžinsime mirusiuosius.
Dažnai, vaikščiodami po kapines, žmonės atkreipia dėmesį į išskirtinius antkapius, koplyčias ir kitus įdomius objektus, tačiau, ko gero, retai vertina kapines kaip visumą, apjungiančią ir kraštovaizdį, ir meninius, istorinius paminklus. Į ką jūs paragintumėte atkreipti dėmesį?
Naujosiose kapinėse kviečiu savęs paklausti – kokius jausmus kelia šios vietos? Nepaisant netekties skausmo, ar apsilankymas jose mane ramina? Kokia galėtų būti raminanti kapinių aplinka?
Senosiose kapinėse kviečiu pamatyti sodą ar miško parką, kuriame išryškėja paminklų įvairovė. Čia, nepaisant jas keičiančių procesų, vis dar išlikusi elegiška atminties vietų atmosfera, kurią papildo medžiai. Tai – atminties kraštovaizdis, kuriame ilsisi daugybė žmonių, nors jų paminklai ir neišliko. Jie taip pat kūrė miestus, miestelius ir kaimus, kuriuose gyvename, prižiūrėjo laukus, augino gyvulius, statė pastatus, tiesė gatves, taip pat ir nematerialiai, savo mintimis ir idėjomis prisidėjo prie vietos gyvenimo kokybės. Tokios vietos mums primena ir apie mūsų pačių trumpalaikiškumą, mūsų laiko šioje planetoje vertę.
Eglė Bazaraitė šiuo metu atlieka tyrimą „Trumpam numirus, gyventi amžinai: atsikuriantys atminties kraštovaizdžiai ir tvarus laidojimas“ kurį finansuoja Europos Sąjunga (projekto Nr. S-PD-22-108) pagal sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMTLT).
Tekstą parengė Giedrė Gedeikytė.