Jūsų Ekscelencijos ambasadoriai,
Garbusis Collège de France vadove profesoriau Thomas Römer,
Jūsų Magnificencija Vilniaus universiteto rektoriau,
Gerbiami profesoriai Daniel Petit ir Luigi Rizzi,
Garbūs akademikai, profesoriai, mokslo bendruomenės atstovai,
Mieli konferencijos dalyviai ir svečiai,
šiandien turiu garbę kreiptis į akademinę Europos vakarietiškosios civilizacijos minties kalvę. Į nemirtingą išmintingiausių akademikų formuojamą Prancūzijos ir pasaulio mąstytojų elitą. Į žmones, statančius savo Valstybę ir jos kultūrą ant svarbių laisvės, lygybės ir brolybės principų. „Liberté, Égalité, Fraternité“.
Lietuva visuomet buvo ir yra atvira kultūrų polilogui. Daugiau nei prieš septynis šimtmečius Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose Europos miestams ir visam Vakarų krikščioniškajam pasauliui sostinė Vilnius iškilo kaip unikali civilizacijų dialogo erdvė. Lietuvos vakarietiška istorinė būtis Europos rytų pasienyje subrandino išskirtinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bruožą – joje sugyveno įvairių tautų, kultūrų ir konfesijų žmonės. Daugiakalbystė buvo Lietuvos diplomatinių ryšių tarptautinės komunikacijos savybė. O kalbų polifonija – taikaus sambūvio ir kultūrinės sąveikos šalies viduje esminis veiksnys.
Šiandien esu čia tik todėl, kad Lietuva yra nepalaužiama, nenugalima šalis, sveikos vakarietiškosios geopolitinės nuovokos ir tų pačių giluminių civilizacijos kultūrinių principų kaip ir Jūsų šalis įkvėpta Valstybė. Šia prasme Prancūzija ir Lietuva, šalių lyderiai yra universalusis akademinės ir viešosios minties vienis.
Tikrasis Lietuvos elitas neturi baimių ar silpnumo dėl savo mažumo. Nes savo atgimimų istorija, savo unikaliu turiniu ir respublikos pažangos tempais mūsų šalis, kaip ypatingas europinės civilizacijos vertybinio, principinio atsparumo bastionas, ir jos žmonės jau yra tapę ypač įžvalgia ir vertinga vakarietiškosios civilizacijos dalimi.
Lietuva šiandien siejama su sparčiausiu internetu, lazerių ir puslaidininkių technologijomis, biotechnologijų bei gyvybės mokslų pažanga, ir tai puikiausiai dera su archaika. Pavyzdžiui, mes minime „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, primindami pasauliui sudėtingus okupuotų, išnaudotų, šalių (slopintų ir naikintų už geležinės uždangos) vakarietiškosios civilizacijos aspektus. Kontekstus, kurie nebuvo ir šiandien nėra vienareikšmiai Lietuvoje ir kitur. Ypač šis kitoniškumas yra svarbus dabar, žvelgiant į tai, kas vyksta postsovietinėje erdvėje. Priminsiu: Kronika, jos žodžiai, tekstai ir jos leidėjai buvo svarbi ilgalaikės sisteminės kovos už okupuotos Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę dalis.
Mes Lietuvoje vis dar kalbame archajiška lietuvių kalba, tyrinėdami ją kaip lingvistinį perlą, perduodami ją pasaulio antropologams, mokslininkams kaip išsaugotą autentišką žodinį, fonetinį žmonijos ištakų paveldą, unikalų kultūros evoliucijos ženklą, istorinę kvintesenciją, kad ji įkvėptų tolesniems moksliniams atradimams ir gilesnėms įžvalgoms mokslo bendruomenę ne tik Lietuvoje.
Simboliška ir prasminga, kad visai neseniai atrastas garbaus XX a. pradžios lingvistikos profesoriaus Antoine Meillet rankraštis, kuriame užfiksuoti baltų kalbų, ypač lietuvių kalbos, tyrimai, simbolizuoja mūsų bendras pastangas puoselėti mokslo paveldą, praturtinantį visos Europos žinių lobynus.
Šiandien mums tenka didelė garbė susitikti didingą istoriją turinčioje erdvėje – Collège de France, kurio žmogiškojo, intelektinio potencialo gelmės ir savalaikis įžvalgumas man asmeniškai kelia nuoširdžią pagarbą joje dirbantiems žmonėms.
Ypač vertinu akademinę profesorių Daniel Petit ir Luigi Rizzi išmintį. Kaip lituanistinio švietimo pasaulyje globėja dėkoju jiems už svarbias pastangas šiandien suburti ir sutelkti mokslininkus ir bendruomenes lietuvių kalbos, jos istorijos tyrimų ir lyginamųjų studijų sklaidai. Dėkoju už reikšmingą impulsą lietuvių kalbos svarbos ir prestižo plėtrai.
Lietuvai ir lietuviams, kaip ir prancūzams Prancūzijoje, visada gyvybiškai svarbus buvo nuolatinis laisvės siekis, egzistencinis nepriklausomumo idėjos ir, svarbiausia, mąstymo laisvės išlaikymas. Mūsų visuomenes sieja nuolatinė objektyvumo kriterijaus paieška giliose diskusijose apie kultūrines, filosofines vertes, saugotinas realiame, nuolat kintančiame gyvenime. Tokiose diskusijose, kurios, išplaukdamos iš unikalių istorinių giluminių identitetų, tūkstantmečiais vystytų skirtinguose kontekstuose, pvz., lietuvių kalba Lietuvoje bei prancūzų kalba Prancūzijoje, nuolat vedė ir toliau veda ir mūsų šalis, ir Europą į ateitį – prie universalių daugiakultūrinio koegzistavimo ir efektyvaus bendradarbiavimo kodų.
Prisiminkime mūsų kultūras ir kalbines bei mąstymo tradicijas jungiantį lietuvių kilmės mąstytoją prancūzų semiotiką, kalbininką, mitologą, eseistą Algirdą Julių Greimą, nes jo – Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjo – žvilgsnis į tautą, kaip kolektyvinį pasipriešinimą mirčiai, šiandienos pasaulio įvykių kontekste tampa vėl ypač aktualus.
Lietuva istorinės opresijos laikotarpiais gyvavo kaip tauta, pasmerkta nuolatinei rezistencinei būklei. Saugojo savo unikalią savastį ir kalbą, puoselėdama visų kultūrų išgyvenimo Lietuvoje ir jų kūrybos geną. Kaip prancūzai, kalbantys prancūziškai su savigarba ir giliu pasididžiavimu savo šalimi, instinktyviai kolektyviai priešindamiesi kalbiniam unifikavimui, kolektyvinei kalbos mirčiai globaliame pasaulyje, Jūs galite puikiai pajausti, kodėl ir kaip lietuvių dvasia išgyveno, ir koks svarbus yra progresyvus kompleksinis nacionalinių dermių unikalumo genas.
Lietuvoje augę mokslininkai, iškilę iš senosios autentiškosios etninės kultūros, emigravę į laisvąjį pasaulį laikė savo pareiga ne tik išsaugoti, bet ir perduoti mokslui autentiškus baltiškojo identiteto lobius, kartu savo tyrimuose atverdami naujus kompleksinės mokslinės prieigos kelius. Postpaleolitinės Europos tyrinėtoja dr. Marija Alseikaitė-Gimbutienė – mokslininkė, davusi pradžią archeomitologijai, naujai mokslo šakai, sujungusiai archeologiją, lingvistiką, etnologiją ir religijotyrą, akcentavo: „Semiuosi stiprybės iš Lietuvos“. Savo knygoje „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis“ (The Civilization of the Goddess: The World of Old Europe, 1991 m.), pelniusioje Enisfildo-Vulfo (Anisfield-Wolf) premiją, skiriamą JAV už žymiausius pasaulio kultūros istorijos tyrimus, ir kituose mokslo pasaulį sudrebinusiuose savo veikaluose nagrinėjo senosios Europos (nuo 7 000 iki 2 500 pr. Kr.) visuomenės struktūrą, raidą, religiją, raštą, aprašė žemdirbių visuomenę, analizavo unikalius istorinius feminizmo aspektus. Savo mąstymu ir būtent savo kultūrinio identiteto gelme sukurdama pasauliui unikalias pridėtines vertes. Pamąstykime apie jas plačiau.
Pažvelkime į šiandieninės kovos dėl kultūrinio identiteto realijas pasaulyje, kurios simboliškai istorijos rate atsikartoja kitos tautos – ukrainiečių – egzistencinėje realybėje. Šiandieninis Ukrainos karas yra kolektyvinis ukrainiečių tautos pasipriešinimas kultūrinei mirčiai, siekiant išsiveržti iš kriminaliniais principais valdomos kultūriškai kitos ir kitokios šalies įtakos.
Būkime akademiškai atidūs ne tik Ukrainoje. Kai atsilikusi valstybė agresorė, kuri stokoja civilizuoto kultūrinio demokratinio valdymo įgūdžių, griebiasi akademinės pažangos įrankių ne pačiai pažangai stiprinti, ne ekonomikai gerinti, ne objektyviai laisvos minties sklaidai savo šalies viduje ir išorėje, o prievartos kitaminčių atžvilgiu, manipuliatyvių, dezintegruojančių, dezinformuojančių, socialiai destruktyvių naratyvų kūrimui, siekdama pseudomokslinėmis teorijomis iškreipti ir kontroliuoti savosios šalies ir pasaulio visuomenių mąstymą, kreipti jį ne pažangos, o destrukcijos link – būkime budrūs. Tai yra pavojinga pasauliui.
Turbūt sutiksite, kad mokslui kyla nelengvas iššūkis akademiškai preciziškai preparuoti sudėtingus įvairialypius procesus skirtingose valstybėse. Demokratijoms gyvybiškai aktualu tiksliai, objektyviai suvokti, kaip vyksta ardomieji procesai jų visuomenėse, kaip kompleksiniais išoriniais intervenciniais veiksmais plečiamos destruktyvios įtakos zonos visuomenių mąstyme, skleidžiant propagandos ir dezinformacijos, socialinio supriešinimo užkratus. Deja, tai vyksta ir mūsų šalyse. Ir Lietuvoje, ir Prancūzijoje. Kartais mūsų pačių rankomis.
Turime bendrą pareigą apginti mąstymo objektyvumą. Destrukcijos eksportas yra ne tik esminio kultūrinio atskirų valstybių nesuderinamumo išraiška, bet ir universalus sisteminis egzistencinis pavojus Vakarų Europos civilizacijai. Kviečiu mokslo bendruomenę nevėluoti – esame hibridinių atakų taikinys. Jei įžvelgiame, kad objektyvios mokslinės informacijos iškraipymas, tendencingas duomenų rinkimas ir jų pateikimas, mokslo ideologizavimas yra tiesioginė grėsmė demokratijai, jei fiksuojame socialinės prievartos aktų augimą geometrine progresija tiek šalies viduje, tiek išorėje – turime reaguoti. Tai yra tiesiogiai susiję su hibridinėmis manipuliacijomis šalių socialiniame audinyje ir informaciniame lauke, su nuostatų, verčių, vertybių ir principų devalvacija. Su kultūros susinimu. Tai savo esme yra gilūs ardomieji antidemokratiniai procesai, kuriuos galime suvaldyti tik atsiriboję nuo klaidingų politinių vertinimų įtakos, stiprindami akademinę mintį ir mokslo bendruomenes. Apginti demokratiją yra daug lengviau, nei ją iškovoti. Bet apginti XXI a. demokratiją nekeičiant XX a. veikimo, mokslinio aktyvumo metodų ir praėjusio šimtmečio nuostatų – neįmanoma.
Man yra didžiulė garbė kreiptis į Nobelio premijos, Fields’o medalių ir kitų apdovanojimų laureatų formuojamą bendruomenę, kuri kalba mokslinių tezių ir lyginamųjų tyrimų, įvairiapusės, įvairialypės mokslinės analizės išvadų kalba, kuriai svetimas pigus politikavimas, kuri suvokia, kad valstybių galvų jėga ir efektyvūs tarpvalstybiniai ryšiai prasideda nuo objektyvios informacijos pagrindų, civilizacinės vakarietiškosios kultūros lobyno išmanymo, pastiprinto mokslinių įžvalgų ir gilių akademinių tyrimų pažangos perspektyvomis.
Ypač džiugina glaudesnis ir gilesnis lietuvių kalbą tiriančių Lietuvos ir Prancūzijos mokslininkų ir institucijų bendradarbiavimas, atveriant pasauliui visos Europos lingvistinio paveldo visumą bei grožį. Kalbų įvairovė, kaip ir įvairialypis bendrų diskusijų turinys, praturtina mūsų Europos tapatybę. Šiam bendram darbui ir juo brėžiamai mūsų šalių bendradarbiavimo perspektyvai kviečiu aš, kviečia ir Lietuvos Respublikos Prezidentas.
Istoriją kuria žmonės. Svarbiausi laikmečių virsmuose yra asmenybiniai pasirinkimai ir objektyvi akademinė žmogiškosios pažangos mintis, kurią augina valstybių elitas. Tačiau, N.B.: mokslinis procesų flagmanas visada yra akademinė bendruomenė. Kiekvienas Jūsų šioje ypatingoje, didingą istoriją turinčioje erdvėje – Collège de France – esate svarbus pasaulio pažangai. Susitikti polilogui ir rytojaus iššūkius apžvelgti drauge vietoje, kuri pasauliui dovanoja ne tik jo raišką apmąstančius, bet ir savaisiais tyrimais jo supratimą gilinančius ir keičiančius Nobelio premijų ir Fields’o medalių laureatus, man reiškia Viltį ir tikėjimą žmogiškosios minties galia. Neabejoju, kad ši konferencija taps nauju puslapiu lituanistikos ir kitų Europos kalbų tyrimų kelyje.
Tegu Collège de France mąstytojus lydi garbė, o jų kūrybinis genijus ir toliau būna matuojamas realia pasaulio pažanga.