Vaikystėje bitėmis Vaidą Arbutavičių sudomino močiutė, po truputį pomėgis virto verslu – pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu. Panevėžio r. bitininkaujant ir žmonai, ir broliui, vieni kitiems padedant, rūpintis tenka daugiau kaip 300-ais bičių šeimų. Su Vaidu, tvirtinančiu, kad prie ūkininkavimo sėkmės daug prisidėjo LŽŪKT Panevėžio r. biuras, kalbėjomės apie tai, kas šiandien džiugina ir jaudina bitininkus.
Susidomėjimas bitėmis vaikystėje tapo verslu. Kas turėjo įtakos jo plėtrai?
Norėdamas plėsti bitininkystės ūkį, 2016 m. atėjau į Konsultavimo tarnybos Panevėžio r. biurą. Bendri darbai prasidėjo nuo paramos projekto smulkiems ūkiams, vėliau su konsultante Edita Tamošiūniene ne vieną projektą rašėme. Ji mano, žmonos ir brolio ūkių buhalteriją tvarko. Kai pradėjome bendradarbiauti, ūkelis buvo nedidelis, o per tuos metus padidėjo Konsultavimo tarnybos dėka, nes tinkamu metu tinkama linkme buvau nukreiptas. Ūkis augo, plėtėsi, vėliau dalyvavau „Ūkio modernizavimo“ programoje. Įgyvendinau paramos projektus, jie konkurencingumą pagerino. Įsigijau medaus sukimo liniją, vaško lydytuvus, žiedadulkių duonelės džiovintuvus, šiek tiek naujų avilių. Pirma atsirado geresnė įranga, o po to bičių šeimos atsivijo. Tokiu sprendimu džiaugiuosi. Dabar galima dirbti toliau.
Šie metai paskutiniai ūkio modernizavimo projekto. Kitais planuose naujas. Ūkis didėja, vietos mažėja. Infrastruktūra jau sena, reikėtų šiek tiek atnaujinti. Sandėliavimo patalpų trūksta, dar kai kurios įrangos, kad darbas lengvėtų, greitėtų. Per žiemą apmąstysime. Ūkio daug plėsti nežadu. Kartais geriau mažiau ir kokybiškiau nei daug ir nebespėti. Svarbiausia gerai susiskaičiuoti ir nuspėti grėsmes. Mes skaičiuojame optimistiškai, reikės su Edita paskaičiuoti pesimistinį variantą. Buhalterė yra sakiusi, kad per mūsų bendravimo laiką apie bites sužinojo tiek, kad yra gudriausia bitininkavimo klausimais. Bitininkystė yra specifinė šaka, su jos specifika nesusipažinęs žmogus projekto neparašys.
Kuo Jūsų giminės ar šeimos gyvenimo filosofija panaši į bičių?
Bičių darbai labai sustyguoti. Iš jų galima pasimokyti juos atlikti laiku. Bitė kovoja už visą šeimą. Ji aukoja gyvenimą, geldama miršta, kad apgintų šeimą. Pasiaukojimas, darbštumas, darbų neatidėliojimas – tai, ko galima pasimokyti iš bičių. Jos nesavanaudiškos, dirba ne dėl savęs, o dėl ateities kartų. Neša medų, gina avilius vien dėl to, kad būsimos kartos turėtų maisto. Man artimi jų gyvenimo principai.
Esate Panevėžio bitininkų draugijos pirmininkas. Kas džiugina ir kas kelia nerimo rajono bitininkams?
Nerimo kelia tai, kad bitininkai sensta. Ypač turintys nedaug šeimų – 20–30. Jiems jau sunkiau darbuotis, o vaikai ir anūkai nenori bitininkauti.
Nors dabar, kai medaus kaina krito, užsienis pradėjo kojas kaišioti, jaunimas šiek tiek ataušo, vis tik džiugina, kad vienas kitas jaunas bitininkas atsiranda.
Mūsų rajone yra per 300 bitininkų, o Panevėžio bitininkų draugijai priklauso per 160. Organizuojame susirinkimus, įvairiais kanalais stengiamės pasiekti skirtingo amžiaus bitininkus ir dalinamės jiems aktualia informacija. Draugijos nariams rengiame susirinkimus, mokymus įvairiomis temomis, organizuojame preparatų nuo varoe erkių įsigijimą ir sistemingai daliname bitininkams, rengiame edukacijas, važiuojame pas kitų rajonų bitininkus. Štai neseniai lankėmės pas biržiečius, pasvaliečius. Kartais susitinkame mažesniame bičiulių rate, susiburiame švenčių progomis, dalyvaujame renginiuose, miesto šventėse. Tik laiko visuomeniniam darbui kartais pristinga, o norų, planų ir svajonių tikrai yra.
Draugijos bitininkai stengiasi populiarinti bitininkystę – vyksta į edukacijas mokyklose, darželiuose, bendruomenėse. Galiu paminėti aktyviausius – Joną Starkevičių, Vitalijų Karoblį, Igną Railą, Algimantą Pridotką, Algi Antanaitį ir kitus, kurie pakviesti mielai sutinka atvykti į darželinukams, mokiniams ar bendruomenių žmonėms skirtus edukacinius renginius su vaško žvakutėmis, medumi ir kitais bičių produktais. Ir man teko dalyvauti vasaros stovyklose, pasakoti mokiniams apie bitininkystę, bites.
Ką apie medų ir kitus bičių produktus turėtų žinoti pirkėjai? Kaip žinoti, kad produktai kokybiški?
Kaip ir Lietuva dalį medaus išveža į kitas šalis, taip ir iš kitų šalių šiek tiek atvežama pas mus. Tai natūralūs rinkos ekonomikos dėsniai. Nieko nepadarysi. Kaip žmogui atsirinkti? Pirkti iš Lietuvos bitininko. Žiūrėti etiketes, ant jų parašyta kilmės šalis, bitininko pavardė ir net kontaktai. Nesirinkti neaiškios kilmės medaus. Galiu garantuoti, kad visi Lietuvos bitininkai sąžiningai dirba. Medus yra aukštos kokybės. Ieškantys pigesnio nusiperka neaiškios kilmės medaus, o paskui šneka, kad bitininkai nesąžiningi.
Aš turiu interneto parduotuvę „Vaido bitynas“, prekiauju ir Lietuvoje, ir užsienyje. Jau yra nuolatinių pirkėjų, vis dar atsiranda naujų. Juos palepinu, perkantiems medų dovanoju kitokių bičių produktų. Pirkėją irgi reikia išlaikyti.
Bitininkai kalba, kad šį rudenį dėl erkių gausos bitės palieka avilius. Ar galima to išvengti?
Erkės užkrečia bites virusinėmis ligomis. Jos nusilpsta, palieka avilius. Erkių kontrolė – neatsiejamas bitininko darbas. Bitininkai jį jau išmoko atlikti, tik erkės pripranta prie vaistų, gydymo būdų, todėl juos reikia šiek tiek keisti. Pagrindinė kova su erkėmis vyksta rudenį, bet žiūriu, kad kartais reikia ir vasarą profilaktiškai panaudoti ekologiškų vaistų ar žolelių, kad erkių sumažėtų ir rudenį nebūtų didelių problemų.
Jei dabar bitės išėjo iš avilių – tai ankstesnių metų prasto gydymo rezultatas. Ar vaistai buvo netinkami, ar kelerius metus tais pačiais gydyta ir erkės priprato, nebe taip veikia. Reikia kaitalioti vaistus, naudoti kitus gydymo būdus. Kartais bitininkai pasirenka paprastesnius – sudeda į avilius vaistų juosteles, bet tai ne visada veiksminga, nes erkės pripranta prie tų vaistų. Tenka duoti kitų, pavyzdžiui ekologiškų, su skruzdžių ar oksalo rūgštimi, natūralių žolelių preparatus. Jie nekenkia produkcijai ir labai stipriai veikia erkes. Tik darbas daugiau laiko užtrunka, todėl bitininkai ar dėl žinių stokos, ar dėl noro greičiau susitvarkyti, renkasi paprastesnį būdą, o jis ne visada geresnis.
Ar atšilimas turi poveikio bitėms?
Jau kelerius metus ir rugsėjis – vasaros mėnuo. Bitės ilgiau skraido, ilgiau perus augina, o juose veisiasi erkės, tai ir jų daugiau atsiranda. Bitės gyvena milijonus metų, jos prisitaikys, o bitininkams sunkiau. Tiesiog reikia, kaip sakau, bitininkauti ne pagal kalendorių, o pagal dangų. Žiūrėti į gamtą. Prie jos reikia prisitaikyti ir bitėms, ir bitininkams.
Ko palinkėtumėte bitininkams kitais metais?
Bitininkams linkiu, kad urminė medaus kaina kiltų, nes nuo urmo priklauso ir mažmena. Kad pasaulis dar labiau įsitikintų, jog lietuviškas medus yra labai geras ir jo ieškotų. Nes kaina krito, realizacija sumažėjo, ir bitininkų nuotaika krito. Norėtųsi, kad ji gerėtų. Mes, Lietuvos bitininkai, gana profesionaliai dirbdami pagaminame tikrai kokybišką medų. Tik gal nemokame jo išreklamuoti. Esame geri bitininkai, tik ne tokie geri vadybininkai.
Visiems sveikatos, medaus ir labiausiai, kad kitą sezoną būtų kur jį realizuoti. Svarbu ir tai, kad bendravimas tarp bitininkų tęstųsi.
O pirkėjams linkiu rinktis lietuvišką medų iš Lietuvos bitynų. Atsiminkite šį posakį: „Bitininko žodis – kokybės garantas“.
Dėkoju už pokalbį.
Pokalbį užrašė Jolanta Dalia Abarienė, LŽŪKT redaktorė
