Davidas Schultzas, JAV Hamline universiteto politikos mokslų profesorius, Mykolo Romerio universiteto (MRU) vizituojantis dėstytojas ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys.
Donaldo Trumpo pergalė prieš Kamalą Harris 2024 m. JAV prezidento rinkimuose neturėtų būti staigmena. Ji buvo ilgesnio ir trumpesnio laikotarpio Amerikos vidaus politikos veiksnių rezultatas. Vis dėlto jo pergalė kelia svarbių klausimų dėl Jungtinių Valstijų, demokratijos ir Europos saugumo ateities.
Ilgalaikėje perspektyvoje Donaldo Trumpo pergalė yra daugiau nei 25 metus trunkančio baltųjų darbininkų klasės atstovų, neturinčių aukštojo išsilavinimo, ekonominio ir kultūrinio nusivylimo rezultatas. Šie asmenys pralaimėjo Jungtinių Valstijų ekonomikos restruktūrizaciją, kurios metu buvo atsisakyta gamybos ir suklestėjo interneto ekonomika.
Tai asmenys, kurie kažkada galėjo gerai ekonomiškai tvarkytis neturėdami aukštojo išsilavinimo, tačiau vėliau juos likimas ir sėkmė nuvylė. Šie asmenys taip pat susidūrė su kultūriniais pokyčiais pasaulyje ir grėsme vertybėms, su kuriomis jie užaugo.
D. Trumpas išsakė šiuos nuogąstavimus taip, kaip to nepadarė demokratai ir pagrindiniai respublikonai.Daugeliu atžvilgių D. Trumpo nacionalistinė retorika atkartoja tą, kurią šiemet matėme visoje Europoje, ypač per ES parlamento rinkimus.
Dar visai neseniai – prieš dvejus metus, kai atrodė, kad JAV prezidento rinkimų varžybos vyks tarp Donaldo Trumpo ir Joe Bideno, jie buvo artimi nacionalinėse apklausose ir lemiamose septyniose svyruojančiose valstijose, kurios turėjo nulemti rinkimus. Tačiau visose apklausose D. Trumpas turėjo labai nedidelę persvarą. Apklausos rodė, kad Amerikos rinkėjai nusivylę esama padėtimi, nusivylę tokių prekių, kaip pienas, duona ir kiaušiniai, kainomis. Daugiau nei 70 proc. manė, kad šalis juda klaidinga kryptimi.
Dar šių metų pradžioje D. Trumpas ir J. Bidenas buvo toje pačioje apklausų vietoje. Po to, kai Kamala Harris pakeitė Bideną, viešojoje nuomonėje niekas smarkiai nepasikeitė. Visa tai byloja apie Amerikos politikos poliarizaciją.
D. Trumpas iškovojo artimą, bet lemiamą pergalę. Artimą tuo požiūriu, kad jei K. Harris būtų surinkusi šiek tiek daugiau nei 200 tūkst. balsų Mičigane, Pensilvanijoje ir Viskonsine, ji būtų pelniusi pergalę rinkikų kolegijoje.
D. Trumpas ir respublikonai laimėjo visas artimas lenktynes, dažnai labai maža persvara. Daugelis grupių, įskaitant darbininkų klasę, priemiesčių moteris ir aukštąjį išsilavinimą turinčius asmenis, perėjo nuo demokratų prie D. Trumpo ir respublikonų. Tai buvo, kaip politologai vadina, persitvarkymo rinkimai.
Kas dabar? Skirtingai nei prieš ketverius metus, šalis atrodo ne tokia susiskaldžiusi, o apie pavogtus rinkimus nekalbama. Tai gali būti gera žinia. Šiuo metu, kai rašau šį tekstą, dar nesuformuoti JAV Atstovų Rūmai, o tai reiškia, kad vis dar neaišku, kiek palaikymo sulauks D. Trumpo politika. D. Trumpas, be abejo, daugiausia dėmesio skirs vidaus klausimams, spręsdamas ekonomikos klausimus ir siekdamas, kad būtų visam laikui sumažinti mokesčiai, kuriuos sumažino jo pirmoji administracija.
Tikrieji klausimai dabar kyla dėl Europos saugumo ir demokratijos.
Lygiai taip pat, kaip D. Trumpas iš pradžių vykdė Baracko Obamos raginimą pasukti į Rytus, daugiausia dėmesio skiriant Kinijai, J. Bidenas tęsia jo pradėtą politiką ir tikisi, kad antrąją D. Trumpo prezidentavimo kadenciją daugiausia dėmesio bus skiriama Kinijai, kaip pagrindinei priešininkei. Tai, žinoma, reiškia, kad dėmesio gali nebūti skiriama Europai ir Europos saugumui, ir jau dabar nuogąstaujama, kad jis gali nusisukti nuo Ukrainos ar NATO.
Tačiau pasaulis ir užsienio politika, kurią paveldės antroji D. Trumpo administracija, skiriasi nuo pirmosios. Tada Ukrainoje nebuvo karo. Dabar akivaizdu, kad Kinija, Šiaurės Korėja ir Iranas susivienijo su Rusijos Federacija kovoje prieš Ukrainą. Dėl D. Trumpo neapykantos Iranui, Kinijai ir Šiaurės Korėjai jis gali kitaip žiūrėti į Ukrainą.
Be to, jis yra prisirišęs prie daugelio J. Bideno pradėtos politikos krypčių, todėl atsisakęs Ukrainos D. Trumpas atrodytų silpnas ir dar labiau padidintų susirūpinimą, kad J. Bidenui palikus Afganistaną, JAV pasaulinėje arenoje yra mažiau svarbi žaidėja.
Kitas rūpestis – demokratija. Jei Jungtinės Valstijos nesipriešins autokratams ir negins demokratijos bei žmogaus teisių visame pasaulyje, kyla klausimas, ar tai nepadarys demokratijos trapesnės ir nesukels tolesnio demokratijos nuosmukio Europoje bei visame pasaulyje. Kol kas to nežinome.
Gali būti, kad D. Trumpui šį kartą bendradarbiavimas su Europos sąjungininkais pasirodys naudingesnis nei anksčiau, ypač dėl to, kad Europos konfliktas ir saugumo klausimai įgavo tokią pasaulinę reikšmę, kai į juos įsitraukė Kinija, Iranas ir Šiaurės Korėja.
Europos vyriausybių, tokių kaip Lietuvos, užduotis – Europos ir Ukrainos saugumą bei demokratiją pateikti kaip kovą su Kinija ir Iranu.
Apibendrinant, D. Trumpo pergalė vėl atkreipia dėmesį į JAV ir į tai, kaip Europos saugumas ir demokratija priklausė nuo Amerikos. J. Bideno pergalė prieš D. Trumpą 2020 m. nustūmė į šalį kalbas apie Europą be Amerikos, dabar vėl laikas pagalvoti apie tokią galimybę.
