61-asis „Poezijos pavasaris“ keičia tradiciją – laureatas bus paskelbtas per festivalio atidarymą

Šį sekmadienį, gegužės 18 dieną, Vilniaus Mokytojų namų kiemelyje pirmosiomis eilėmis bus paskelbta 61-ojo „Poezijos pavasario“ pradžia. Atsinaujinęs seniausias Lietuvoje poezijos renginys keičia tradiciją – festivalio laureatas bus paskelbtas poezijos šventės pradžioje. 

 Šiais metais „Poezijos pavasario“ laureatę ar laureatą rinko komisija, kurioje buvo poetės Elena Karnauskaitė ir Dovilė Zelčiūtė, poetai Vytautas Kaziela, Julius Keleras, Antanas Šimkus. Nuo praėjusių metų pagrindinės festivalio premijos steigėja – Lietuvos rašytojų sąjunga. Šiais metais prie 5000 eurų „Poezijos pavasario“ premijos dar 2000 eurų pridėjo  asociacija LATGA. 7000 eurų „Poezijos pavasario“ premija tampa finansiškai didžiausia premija Lietuvoje, skiriama už poeziją.

Tarp pretendentų į 2025 metų premiją – Gintaras Bleizgys už kelionės eilėraščių knygą „Urbino liepsna“ (Slinktys, 2024), Jurgita Jasponytė už eilėraščių knygą „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024), Mindaugas Nastaravičius už eilėraščių knygą „Antra dalis“ (Tyto alba, 2024), Vytautas Stankus už eilėraščių knygą „Renkant kaulus“ (Baziliskas, 2024) ir Agnė Žagrakalytė už eilėraščių knygą „Liekamieji reiškiniai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024).

 Svarbiausias – pirmasis kartas

Viena iš premijos nominančių, knygos „Liekamieji reiškiniai“ autorė Agnė Žagarkalytė sako, kad labiausiai jos naująją knygą atspindi dvi pirmajame knygos atvarte įsitaisiusios eilutės: „Širdele, neverk / negražiai išsižiojus“.

 Poetė pasakoja rašiusi apie tai, kas rašomuoju laiku jai buvo įdomu ar smagu: apie sutiktas moteris ir vyrus, apie paukščius ir gėles, apie labai labai seniai ir labai ką tik nutikusius tikrus istorinius įvykius. 

Paklausta, kokį kūrybos lauką ji norėjusi atverti savo knygoje, A. Žagarkalytė ironizuoja: „Nemoku, o gal nenoriu įvardyti jokio lauko, nes man jis rodosi gana laukinis. Kartais pačiai darosi įdomu, kaip rašyčiau, jeigu staiga imčiau rašyti tvarkingai, planingai, valingai ir kitaip ingai“. 

Eilėraščius, o ir viską, ką berašytų, ji rašo ranka ant popieriaus, rašaliniu parkeriu. Tik vėliau atsirenka, ką suves į kompiuterį, o kas taip ir liks rankraščiuose. Paklausta apie svarbiausias šiandienos temas, poetė mini meilės temą. „Tos didesnės, ne vien tarp vyro ir moters“, – priduria.  

Ketvirtą kartą paskelbta „Poezijos pavasario“ premijos nominante, poetė juokauja, kad šitaip ir įprasti galima. „Pirmas kartas buvo svarbus, buvau jauna ir alkana. Dabar tik alkana, – šypteli ir pripažįsta, kad apdovanojimai jai svarbūs, mėgsta juos. – Esu pratusi už apdovanojimą ar bibliotekų panaudos pinigus metų gale nusipirkti žiedelį. Dažnai būnu tų žiedų ant pirštų susimovusi po kelis. Nors juokauju, kad nelaimės atveju juos galėsiu iškeisti į bulvių maišiuką savo vaikams pamaitinti, bet nėra jie tokie prabangūs. Kokiam nors panikos ar saviniekos priepuoliui užėjus, galiu tiesiog pažiūrėti į savo rankas ir sakyti: „Ramiai, ramiai, žiūrėk, nesi tokia jau durna, – šitai tavo smegenys uždirbo“. 

 Tas, kuris ieško, būtinai atranda

„Poezijos pavasario“ nominantas, poetas ir vertėjas Vytautas Stankus smagiai dėlioja savo eilėraščių rinkinio „Renkant kaulus“ kelią pas skaitytojus: „Aš rašiau, Kultūros taryba finansavo, Alvydas Šlepikas redagavo, Mindaugas Sabaliauskas viršelino, Greta Ambrazaitė maketavo, leidykla „Baziliskas“ išleido, spaustuvė atspaustuvino, ir knyga išėjo pas skaitytojus.

Paklaustas, ar savo eilėraščiuose labiau ieškojęs atsakymų, ar patvirtinęs praradimus, poetas klausimą iškart apverčia aukštyn kojomis: „Labiau ieškojau klausimų ir tvirtinau atradimus, t. y. rinkau kaulus“.

Jis tiki, kad tas, kuris ieško, jo kūryboje būtinai kažką atras. Kaip kad jis pats šių dienų chaose poezijos atranda poezijos knygose. Skandinavų mitologija ir kvantine fizika besidomintis kūrėjas teigia, kad svarbiausios šiandien jam – Dvigubo plyšio eksperimento ir Jormundgando temos.

Paklaustas, ar „Poezijos pavasario“ nominanto vardas jam yra svarbus ir kaip įvertinimai bei apdovanojimai veikia mintis apie savąją kūrybą, V. Stankus prisiminė filmą „Dangaus karalystė“. „Jame Balijanas iš Ibelino paklausė Saladino: „Ko verta Jeruzalė?“ Šis atsakė: „Nieko.“ O po akimirkos pridūrė – „Visko“. Panašiai ir čia“, – apibendrino.

 Būtų nuobodu nesikeisti

Šių metų festivalio premijai nominuota poetė Jurgita Jasponytė rinkinyje „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“ tyrinėja gimtąjį Zarasų kraštą ir Vilnių, kuriame gyvena. „Tos vietos ir žmonės ir yra mano poetinio pasaulio dalis. Net nežinau, ar jos atspindi mano poetinį pasaulį, ar mano poetinis pasaulis jų tiek prisigėręs, kad spinduliuoja jas atgalios“, – aiškina poetė.

Ji neabejoja, kad poezijos galima atrasti visur – ir mieste, ir kaime. „Svarbu, kaip žiūrėsi, – sako. – Pats savaime miestas, mano suvokimu, neprieštarauja gamtai, jame taip pat esama gamtos. Ir kuo daugiau, tuo tas miestas tinkamesnis gyventi. Aišku, man vien miesto gamtos negana, bet stengiuosi ją pastebėti ir vertinti.

Rašydama eiles, J. Jasponytė negalvoja, ar skaitytojas jose atras ką nors naujo: „Jeigu imtum šitaip galvoti ir norėtum įtikti, tikrumo neliktų. Rašau kaip rašosi, formos ir skambesys kažkiek kinta, nes pačiam nuobodu būtų nesikeisti. Bet tie pokyčiai, ko gero, maži ir švelnūs, nes kaita yra procesas“.

Poetė atvira: kai knyga išleista, atsiranda tuštumos pojūtis – taigi viską, kas svarbiausia, jau pasakė, ir kas dabar? J. Jasponytė neabejoja, kad įvertinimai ir apdovanojimai yra tarsi patvirtinimas, kad viską darai teisingai ir kad prasmės tai daryti yra. „Žinoma, ne dėl įvertinimų. Jie –tik pasekmė, patvirtinimas“, – sako.

Reikšmingi bendruomenės apdovanojimai

„Poezijos pavasario“ nominantas, dramaturgas, žurnalistas ir poetas Mindaugas Nastaravičius sako, kad jo knygos „Antra dalis“ pavadinimą reikėtų suprasti ne kaip tiesioginę nuorodą, kad kažkada buvo rašyta pirmoji dalis, o štai dabar pasirodė antroji.

„Tačiau ir toks perskaitymas nebūtų klaidingas – ir pačioje knygoje, ir aplink ją kalbu apie atmintį, kurią tarsi norėčiau įveikti, – sako poetas. – Ankstesnėse trijose knygose būtasis laikas veikė kaip esminis eilėraščio laikas, poeziją ir dabar suvokiu kaip atminties pasakojimą. Bet ar eilėraščiui pakanka vien tik atminties, kas yra atminties šaltinis, kodėl joje įsikuria ir nebūti pasakojimai. „Antrą dalį“ rašiau tarsi filmo scenarijų, kuriame bandoma suprasti praeities (pirmos dalies) ištakas, žvelgiant į dvi upes – atminties ir vaizduotės. Priėjęs prie šių upių, pasakotojas pamato tarp jų siaurą tarpą. „Ir žodžiai vėl reiškia žodžius, kuriuos jie reiškia“, – užsirašiau šią paprastą eilutę, kuri man pačiam pirmiausia reiškia ne kalbą, o laiką, antrą veiksmą, kitą dalį, kurios laukiame ir laukiame, skęsdami savo lūkesčiuose, vizijose, bet nauja dalis taip ir neprasideda“.

M. Nastaravičius teigia, kad kūryba visada susijusi su šaltiniu: kodėl mes rašome ir kas yra ta erdvė, kurioje veikia mūsų pasakojimai? Atmintį jis įsivardija kaip intensyviausio mąstymo, intymiausio patyrimo erdvę: „Ir šia prasme nesu niekuo išskirtinis – juk mes visi pasakojame apie tai, kas ir kodėl vyko, bandydami suprasti, kaip tai veikia šiandieninę mūsų tikrovę. Ir „Antrą dalį“ galiu perskaityti kaip vos dramatišką istoriją apie įstrigimą pirmoje dalyje – savyje, ir knygos pavadinimas tėra iliuzija. Kaip ir pasakotojo lūkestis ištrinti, suskliausti, išsivaduoti iš atminties. Viliuosi, kad šįkart atmintis veikia ne kaip paauglystės sapnai ir kiti siužetai, o kaip tema, šaltinio tema, kuriai ir skyriau knygos pasakojimą.“ 

Paklaustas, ką jam reiškia „Poezijos pavasario“ nominanto vardas ir kaip kiekvienas įvertinimas ragina ieškoti naujų kelių, M. Nastaravičius kalba apie tai, kad ne jam vienam reikšmingesni atrodo tie, kuriuos skiria bendruomenė – skaitantys, rašantys ir analizuojantys žmonės. „Būti nominuotam „Poezijos pavasario“ premijai yra smagu – ne vien dėl ankstesnių laureatų ir laureačių konteksto, bet ir dėl kolegų siunčiamo ženklo, kad mes priimame ir vertiname poeziją, kurią rašai“, – jis sako ir priduria jaučiantis palaikymą ir literatūroje, ir teatre, tačiau rašantis ne todėl, kad jį palaiko ir skatina – rašo, nes jam įdomu. Nes rašydamas jaučiasi savimi.

 Iš gyvybės gimstanti poezija

„Poezijos pavasario“ premijai nominuotas poetas G. Bleizgys savo eilėraščių knygą „Urbino liepsna“ parašė Italijoje, Urbino mieste. „Kai atskridau į Romą, paaiškėjo, kad pradingo mano bagažas, išsinuomojau automobilį, bet gavau sudaužytą, su veikiančiu tik vienu žibintu, per naktį tuo automobiliu reikėjo važiuoti skersai per visą Italiją, navigacija neveikė, žemėlapio neturėjau (paskui nusipirkau degalinėje). Per tą naktį įprastas pasaulis nuo manęs gerokai nutolo, Urbiną galiausiai radau, ir mane tiesiog pritrenkė jo kultūriniai klodai, dailė, skulptūra, architektūra. Taip iš paprasto sumanymo „ką nors parašyti apie šį miestą“ gimė knyga“, – pasakoja.

Poetas įsitikinęs, kad norit parašyti eilėraštį reikia neįprastai pamatyti aplinką ir laiką, ir save pamatyti neįprastai toje aplinkoje ir laike (ar belaikėje vietoje). „Sąmonė turi „susikabinti“ su konkrečioje vietoje, konkrečiu laiku patiriamu čia ir dabar, pamatyti daiktų, reiškinių, emocijų jungtis, sukaupti kūne neišsitenkančią energiją... Poezija yra viso to įvardijimas, perteikimas tokiu būdu ir ženklais, kad tai taptų suprantama ir juntama kitiems. Labiau linkčiau sakyti, kad ne konkrečios vietos įkvepia rašyti, bet tuo metu patiriamas santykis su konkrečia vieta. Jeigu jis intensyvus, neįprastas, stimuliuojantis sąmonę, tai ir verčia kurti poeziją“, – sako.

Su G. Bleizgio knyga galima važiuoti į Urbiną ir skaitant eilėraščius vaikščioti po miestą. „Knyga yra tarsi poetinis miesto žemėlapis, kuriame skaitytojai ras tikras kavines, parduotuves, turgų, aikščių ir gatvių pavadinimus, mano regėtus žmones (kurie, tikiu, bus panašūs ir kitu laiku į Urbiną atvykusiems turistams), paveikslus, skulptūras, garsių pasaulio menininkų (Urbinas yra vienas iš Europos renesanso židinių) vardus ir gyvenimo istorijas. Ir šiam miestui būdingus kontrastus: čia gausu griežčiausios regulos vienuolynų, tačiau yra ir vienas žinomiausių knygų dizaino universitetų pasaulyje, kuriame iš įvairių šalių mokytis suvažiuoja laisvi, taisyklių nepaisantys, norintys išsiskirti žmonės. Miesto gatvėse vienu metu galima sutikti asketiškų vienuolių bei norinčių iš minios išsiskirti pusnuogių moterų, o birželio pabaigoje, kai studentai išlaiko egzaminus ir jau laikas skirstytis (važiuoti namo iš Urbino), miesto stulpai, skelbimų lentos, suoliukai ir visi skersgatviai nuklijuojami tūkstančių čia studijuojančių žmonių portretinėmis nuotraukomis – tokia tradicija, niekas tų nuotraukų nelaupo ir negramdo nuo paviršių, leidžia likti joms iki pirmojo lietaus, kuris kaip laikas ištirpdo čia buvusių veidus. Sakyčiau, kad Urbinas yra šios knygos ir fonas, ir veikėjas, ir veikia jis siautulingai“, – sako knygos autorius.

Apdovanojimą jis labiau supranta kaip darbo apibendrinimą. „Tuo, matyt, apdovanojimas ir yra svarbus, – sako. – Bet dar svarbiau nesustoti ties apibendrinimais. Svarbu nuolat keistis, tekėti kaip vandeniui upėje. Neužsitvenkti, neprarūgti, žiūrėti į priekį. Iš šios perspektyvos man nieko nereiškia apdovanojimai, kuriuos jau gavau. Svarbesni tie, kuriuos dar gausiu. Ir kūryba – labiau rūpi ta, kurią dar sukursiu, nes tai, ką sukūriau ir koks aš jau esu, tą esu patyręs ir žinau, bet noriu plėsti savo ribas ir patirtį. Kol gyvas, nesiruošiu sustoti ir dėkoju Dievui už gyvybę, kuri neturi pabaigos ir ribų, mano tikslas yra gyventi, mano poezija gimsta iš gyvybės, iš pertekliaus. Esu laimingas galėdamas gyventi su pertekliumi“.

 Tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“ – gegužės 18 – birželio 1 dienomis. Nuo 1965-ųjų rengiamas festivalis laikomas vienu iš ilgiausią istoriją turinčių poezijos festivalių pasaulyje. Festivalį rengia Lietuvos rašytojų sąjunga ir „Rašytojų klubas“. Festivalio vadovas – poetas, literatūros ir kultūros ekspertas Dainius Dirgėla. Šių metų festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, asociacija LATGA ir Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

 Prie festivalio organizavimo prisideda ir „Poezijos pavasario“ taryba, kurioje – Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus atstovas Viktoras Rudžianskas, Klaipėdos skyriaus vadovė Nijolė Kliukaitė-Kepenienė, poetė, filosofijos mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė, poetas, leidėjas Juozas Žitkauskas, poetas, vertėjas Marius Burokas, poetė, Lietuvos rašytojų sąjungos tarptautinių projektų kuratorė Indrė Valantinaitė.