A. Cholinos premjeroje „Karalių pasaka“ – vidinė M. K. Čiurlionio gyvenimo drama ir menininką supusios moterys

Rugpjūčio 6–8 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje nuvilnys ilgai laukta Anželikos Cholinos šokio teatro premjera – M. K. Čiurlionio pasaulis atsiskleis programos „Čiurlioniui 150“ šokio spektaklyje „Karalių pasaka“. Tai – ne pirmas choreografės darbas, dedikuotas Čiurlioniui: 2021 m. pagal Čiurlionio simfoninę poemą „Jūra“ A. Cholina pastatė vienaveiksmį to paties pavadinimo šokio spektaklį. Šįkart, kaip teigia pati autorė, spektaklio mastas visai kitoks: per 30 artistų scenoje, 300 kostiumų, trukmė – beveik dvi valandos. „Tiesiog neišeina papasakoti trumpiau. Pati tema reikalauja tokios išraiškos. Jei jau užsimojai, turi padaryti. Jokių kompromisų nėra ir nebus niekada. Mene visada yra tik taip arba ne“, – apie siekį perteikti itin sudėtingą M. K. Čiurlionio istoriją ir tam netaupyti išteklių kalba A. Cholina – ne tik spektaklio režisierė ir choreografė, bet ir libreto autorė.

„Karalių pasaka“ – tai šokio spektaklis, kuriame jautriai ir dramatiškai atskleidžiama išskirtinė, tačiau vis dar nepakankamai pažinta M. K. Čiurlionio gyvenimo istorija, gilus ir daugiasluoksnis menininko pasaulis, jo kūryba – vidinio pasaulio atspindys, buvęs ir dieviška dovana, ir kančios šaltiniu.

„Liečiu temą, su kuria savo asmeninį santykį turi visa Lietuva. Kaip sakė mano mama: „juk čia tokia didelė atsakomybė, – pasakoja A. Cholina. – Man buvo labai sunku padaryti spektaklio finalą, kurio norėtų visa Lietuva. Todėl jis bus toks, kokį aš išgirdau, koks į mane atėjo. Kai statai spektaklį, tas žinojimas kabo tarsi kardas virš galvos. Atsiveri tai temai ir į tave ima plūsti tam tikri srautai, kuriuos paverti scenomis.“

„Karalių pasakoje“ – vidinė nepripažinto menininko drama

A. Cholina teigia spektaklio kūrybinį procesą pradėjusi nuo sau iškelto klausimo: ką Čiurlionis  apie save būtų norėjęs papasakoti šiuolaikiniam žmogui? „Juk informacijos nėra daug – tik kažkoks dvelksmas, nuotrupos, yra ir prieštaringos informacijos. Turi visa tai suformuluoti, paversti į spektaklį. Ir  pasakyti ne žodžiais, o šokio kalba suverti iš įvykių, mums žinomų su Čiurlioniu susijusių situacijų“, – kalba režisierė.

„Juk jis gyveno nepritekliuje, skurde, neturėjo didelių galimybių. Galima paskaityti jo laiškus ir matyti klausimus: „ar pavalgei, ar turi paltą?“. O jo kambarėlis Vilniuje, Savičiaus gatvėje? Be langų, galimybės pasidaryti valgį... Visi šie dalykai jam nepadėjo tobulėti taip sparčiai, kaip būtų galėjęs, jei nieko nestokotų. Talentinga asmenybė visada nori didžių vandenų. Jis taip pat norėjo didelių miestų, didelių parodų, koncertų salių, žiūrovų, klausytojų...“ – spektaklio turinį įkvėpusiomis mintimis dalinasi A. Cholina.

Režisierės pastebėjimu, sąlygos, kuriomis M. K. Čiurlioniui teko gyventi didžiąją gyvenimo dalį, veikiausiai jį alino, sekino. „Menininkas turi būti pripažintas laiku. Tai yra labai svarbu. Viso to nebuvimas ir neviltis, manau, iššaukė sielos ligą”, – svarsto ji ir sako, kad spektaklyje jai pavyko išgryninti vidinį konfliktą.

„Čiurlionis neturėjo galimybių išsipildyti. Kaimo žmogus tiesiog negalėjo padaryti jokios karjeros, kadangi tuo metu buvo labai didelė atskirtis tarp turtingųjų ir tokių, sakykime, kaip Čiurlionis”, – sako A. Cholina, kalbėdama apie nesėkmingus menininko bandymus būti matomam ir oriai gyventi iš savo kūrybos.

Santykiai su Čiurlionį įvairiais gyvenimo tarpsniais supusiomis moterimis ir paskutinės gyvenimo dienos

Nors  sąlygos, kuriomis teko gyventi ir kurti, yra svarbi Čiurlionio istorijos dalis, režisierė sako, kad itin daug dėmesio spektaklyje skiriama jo sutiktoms moterims, dariusioms jam įtaką. „Karalių pasakos“ scenoje atsiskleidžia pirmoji meilė –  Marija Moravska. Jų santykiams trukdė Marijos tėvo valia. Mecenatė Bronislava Volman suteikė menininkui galimybių kurti, pamatyti tokias jį įkvėpusias vietas kaip Kaukazas... Ypatingas ryšys Čiurlionį siejo su Sofija Kymantaite, mylima žmona. Ji pagimdė vienintelį M. K. Čiurlionio vaiką – dukrą, kurios jis taip ir nespėjo pamatyti.

Pagrindinė siužetinė linija brėžiama per tris M. K. Čiurlionio gyvenimo tarpsnius – vaikystę, paauglystę ir pilnametystę, o paskutinėms jo dienoms tenka didžiausias dėmesys. „Jis buvo uždarytas į vadinamąją sanatoriją Pustelnike. Kokia čia sanatorija? Kaip tuo metu Pustelnike buvo gydomi ligoniai? Buvo naudojami visi tie netašyti metodai, primityvios priemonės: šalto vandens terapija, elektrošokas, visiška izoliacija nuo žmonių ir veiklos. Iš žmogaus, kuris kuria, atimama galimybė tapyti, rašyti muziką. Juk taip jam padaroma tik blogiau. Ką reiškia vienam ten prabūti dešimt mėnesių? Jo nelankė žmona. Ji buvo jauna mergaitė ir staiga susidūrė su tuo, kas buvo nevaldoma“, – apie paskutines Čiurlionio dienas ir jo mylėtos žmonos elgesį mąsto A. Cholina.

Pustelnikas (dabar priklauso Lenkijos Markų miesto teritorijai) – paskutinė M. K. Čiurlionio gyventa vieta, kurioje jis gydėsi nuo nervinio išsekimo. Čia jis atvyko 1910 m. vasarį. Kiek pagerėjus sveikatai, 1910 m. vasarą menininkui buvo leista tapyti, groti. Jam gydantis sanatorijoje, Lietuvoje gimė jo vienintelis vaikas – dukra Danutė. M. K. Čiurlionis labai troško su ja pasimatyti, bet tam buvo nelemta įvykti. 1911 m., išėjęs pasivaikščioti, menininkas peršalo ir susirgo plaučių uždegimu. Liga galutinai palaužė M. K. Čiurlionio sveikatą ir jis mirė būdamas 35 metų.

Didieji kūrėjai turi būti tinkamai pagerbti

„Čiurlionis man buvo įdomus ir anksčiau. Manau, reikia pagerbti savo didžius žmones. Jų tiek nedaug, o mes jiems – nepakankamai dėmesingi, – mintimis dalijasi režisierė. – Man buvo įdomu prisiliesti prie Čiurlionio kūrybos. Tik vis jausdavausi ne iki galo pasirengusi, nebuvau tikra, ar pajėgsiu tai daryti, juk jo pasaulis toks didelis.“

A. Cholina sako, kad ji, kurdama „Karalių pasaką“ ir siekdama išreikšti pagarbą Čiurlioniui bei kitiems šalies talentams, panaudojo daug Čiurlionio muzikos, jos interpretacijų, aranžuočių, taip pat kitų lietuvių kompozitorių kūrybos. „Žinoma, rinkausi tai, ko reikėjo tam tikroms scenoms. Labai noriu, kad Lietuva žinotų tuos kūrinius, juk viskas tiesiog eina į užmarštį... Spektaklyje taip pat yra ir kitų lietuvių kompozitorių, savo kūrybą dedikavusių Čiurlioniui, kūrinių, pavyzdžiui, Urbaičio „Ramybė“... Pamatysite, kaip visa tai skamba... Pasiimkite daug nosinių“, – pasakoja spektaklio autorė.

Spektaklis kuriasi su kiekvienu parodymu, o bilietai į jį – tirpsta

Nors spektaklis jau parodytas Kaune ir Palangoje, o Vilniuje vyks pagrindinės jo premjeros, A. Cholina sako, kad spektaklio kūrybinis procesas vis dar vyksta. „Man asmeniškai spektaklis atsiranda tik po kokio dešimto jo parodymo, tik tada atsitinka premjera. Tai – procesas. Juk čia šoka gyvi žmonės, kurie kiekvieną kartą vis daugiau supranta, išgirsta, įdeda daugiau savęs“, – apie savo kūrybos principus kalba režisierė.

„Karalių pasakos‘ premjeros vyks iki pat metų pabaigos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje, Jonavoje, Birštone, Mažeikiuose. Daugiau informacijos galima rasti čia.

2025 metais švenčiame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąjį jubiliejų, UNESCO paskelbtą minima sukaktimi. Jubiliejinę metų programą „Čiurlioniui 150“ (šokio spektaklis „Karalių pasaka“ – šios programos dalis) kuruojanti Vyriausybės kanceliarija kviečia pasinerti į Čiurlionio kūrybą su šūkiu „Giliau, nei siekia žvilgsnis“ – nes žymiausio visų laikų lietuvių menininko darbai nėra tik paviršiuje matomi vaizdai ar garsai, bet ir kodai, kuriuos smalsus žiūrovas gali tyrinėti. Apie visa tai galite sužinoti  svetainėje ciurlioniui150.lt.

Daugiau informacijos apie svarbiausius Čiurlionio metų renginius gausite užsiprenumeravę naujienlaiškį interneto svetainėje ciurlioniui150.lt.

Nuotraukos: Martynas Aleksa, Karina Mečkovska