Spaudos centras
Spaudos centras
Audrius Globys „Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos“ pirmininkas
Šiomis dienomis sovietmetį pamenantys tikinčiųjų ir disidentų ainiai jaučiasi it patekę į siurrealistinę realybę. Patyčios iš tikėjimo, viešas žmogaus gėdinimas dėl netinkamų pažiūrų ir įsitikinimų, bandymai kenkti karjerai tik todėl, kad neišpažįsta kiek mutavusių marksistinių idėjų…
„Jis ne komunistas, vaikšto į bažnyčią, todėl jo negalima paaukštinti, kas kad protingas“, „tas žmogus negražiai kalba apie tarybinę valdžią ir Sovietų Sąjungą – šalį, kurioje kaip niekur kitur pasaulyje žmogus laisvai gyvena, kalba, kvėpuoja – reiktų jį pašalinti iš universiteto“ – juk pamenate?
Kaip ir mokytojus, per atlaidus stoviniuojančius prie šventorių vartų ir kruopščiai registruojančius, kurie gi moksleiviai atėjo į bažnyčią, kad paskui galėtų juos viešai gėdinti dėl tikėjimo tamsybėmis ir prietarais.
Dar gyvi sovietų ideologinio susidorojimo liudininkai, kai už garsiau išsakytą mintį, kuri neatitinka oficialaus naratyvo, tekdavo palikti studijas universitete, vadovaujančias pareigas ar net keliauti į Sibirą. Paskutiniai politiniai kaliniai paleisti tik 1988 metais.
Deja vu.
„Praėjusią savaitę paaiškėjo, kad teisingumo ministrės Ritos Tamašunienės komandą papildė teisininkė Kristina Zamarytė-Sakavičienė. „Abi politikės žinomos dėl pasisakymų prieš Stambulo konvenciją, LGBT+ bendruomenę, o neigiamą nusistatymą ne kartą grindė religiniais įsitikinimais“, –rašoma LRT portale.
Ne, tai nėra neutralus vertinimas. „Žmogaus teisių srityje veikiančios organizacijos kreipėsi į premjerę Ingą Ruginienę, ragindamos iš Teisingumo ministerijos perimti dalies žmogaus teisių klausimų sprendimą, rašoma Lietuvos žmogaus teisių centro pranešime žiniasklaidai.“
Nepatinka viceministrė – reformuokime ministeriją!
„Norint užimti Teisingumo viceministrės pareigas būtinas religinis neutralumas, neslėpė savo nepritarimo partnerystės įstatymui (dar nepriimtam, beje), Stambulo konvencijai (dar neratifikuotai), yra praktikuojanti katalikė …“ – tai tik keletas švelnesnių epitetų vos pradėjusios eiti pareigas Kristinos Zamarytės-Sakavičienės atžvilgiu, publikuotų socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje.
Taigi, kaip ir anuomet – tikėti Dievu, vadovautis Bažnyčios mokymu ir prigimtine teise jūs galite, bet darykite tai privačiai ir jokiu būdu nesivadovaukite tuo savo darbe ar viešumoje. Taip pat jokiu būdu vedami savo krikščioniškų įsitikinimų aktyviai nedalyvaukite pilietinės visuomenės gyvenime.
Kai tokią ideologiją skelbė sovietai, tai buvo galima bent jau paaiškinti logiškai – jie kovojo su krikščioniškąja Vakarų civilizacija ir kūrėhomo sovieticus, kuris neigia krikščionybę ir visa, kas jos suformuota – nuo privačios nuosavybės iki moralės, gyvybės apsaugos ir šeimos sampratos.
Akivaizdu, marksistinė – komunistinė ideologija niekur nedingo ir toliau tarpsta su ja kadaise sėkmingai kovojusiose Vakarų visuomenėse prisidengdamos demokratijos teikiamomis galimybėmis, įgavusios naujus „modernius“ pavidalus. Šie procesai įsibėgėja ir Lietuvoje.
Žurnalisto V. Savukyno, prof. Birutės Obelenienės, Vidmanto Valiušaičio, Laisvos visuomenės instituto ir pan. atvejai taip pat liudija, kad „teisingos“ pažiūros yra svarbiau už argumentus, įrodymus ir tiesos paieškas, kai žmogui skiriamos nuobaudos, jis atleidžiamas iš darbo ar tiesiog išstumiamas iš viešojo gyvenimo arba nefinansuojami jo projektai, atsisakoma leisti mokslines monografijas ir pan..
Kaip atsakas į ideologinę cenzūrą ir žmonių persekiojimą dėl krikščioniškų įsitikinimų prieš ketverius metus Lietuvoje įsikūrė Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga. Ir jau ne kartą jai teko ginti ir apginti žmones, kurių sąžinės ar žodžio laisvę buvo bandoma suvaržyti.
Pastaruoju metu galima pastebėti, kaip faktais neparemti kaltinimai vis dažniau tampa įrankiu pašalinti konkurentus ar kitokių pažiūrų atstovus. Tokia įsigalinti viešojo gyvenimo norma kelia nerimą dėl demokratijos Lietuvoje išlikimo, pagarbaus ir intelektualaus dialogo egzistavimo, faktais ir argumentais grįstų sprendimų priėmimo bei visuomenės dorybių ir moralės nunykimo.
Paradoksalu, tačiau nepaisant istorinės patirties tragizmo, dabartinių grėsmių, dalis nepriklausomos Lietuvos politikų, universitetų vadovų pasiduoda šiai ideologijai ir bando įgyvendinti mutavusias marksistines-komunistines idėjas praktiškai.
Tam nevengiama net pasitelkti sovietinės propagandos metodus, kaip kad matome K. Zamarytės-Sakavičienės atveju.
Metami vieši ir garsūs, bet melagingi kaltinimai turint tikslą diskredituoti ir patraukti iš viešos erdvės.
Juk demokratinėje valstybėje nėra jokios prievolės teigiamai vertinti kurios nors interesų grupės politines iniciatyvas. Ir joms nepritarimas nesuteikia jokios teisės žmogų išvadinti, pasisakančiu prieš žmogaus teises ar skleidžiančiu diskriminaciją prieš tam tikras asmenų grupes. Juolab, kad tokių diskriminaciją skleidžiančių pasisakymų ir nebuvo, natūralu, kad ir jų citatos nepateikiamos.
Tačiau juk propagandos skleidėjams nerūpi, ar žmogus pasisako prieš asmenis, ar argumentuotai prieš tam tikrus įstatymus. Bet juk skirtumas didžiulis?
Norint sustiprinti puolimą nevengiama ir kitų propagandos metodų. Štai „žinomo žmogaus“, „eksperto“ ar „autoriteto“ nuomonės pateikimas tik tam, kad sustiprintų paskleistos žinutės „patikimumą“.
Paradoksalu, kad K. Zamarytę-Sakavičienę šališkumukaltinair Seimo narys, teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas J. Sabatauskas: „Pasak parlamentaro, kyla didžiulė abejonė, ar Teisingumo ministerija, kurioje dirba partnerystės priešininkė, parengs įstatymo projektą, kuriuo būtų įgyvendintas KT nutarimas dėl porų gyvenimo ne santuokoje“.
Nors būtent šis parlamentaras turi ir akivaizdų asmeninį interesą, kad būtų įteisinta proteguojama partnerystės įstatymo versija – jo dukra B. Sabatauskaitė, Lygių galimybių kontrolierė ir J. Juškaitė, Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė, yra pora ir aktyviai siekia šio įstatymo priėmimo. Šis Seimo narys, kuris šiuo metu yra ir seimo pirmininko pasiūlytas kandidatas į naujus Konstitucinio teismo teisėjus, akivaizdžiai nėra neutralus ir nešališkas.
Gausiaipublikuojamuose straipsniuosežurnalistų pateikiami epitetai išpažįstant ir praktikuojant katalikų tikėjimą skamba kaip kaltinimai:
„Naujoji viceministrė – šešių vaikų mama, viešojoje erdvėje yra skelbusi daug publikacijų, kuriose deklaruoja tradicines, katalikiškas vertybes, palaiko tradicinę šeimą, kartu itin kritiškai vertina vienos lyties partnerystės įteisinimą ir priešinasi LGBTIQ bendruomenės teisių plėtrai, abortų liberalizavimui, kritikavo Konstitucinio teismo išaiškinimą pagalbinio apvaisinimo klausimais“.
Taigi, tokie kvestionavimai dėl pažiūrų užimti politines pareigas niekuo nesiskiria nuo sovietų veiklos. Ten irgi reikėjo išpažinti „teisingas“ vertybes bei idėjas norint užimti svarbias pareigas.
Įdomu, kad kliūva ne tik viceministrės pažiūros, bet ir šeimyninė padėtis. „Šešių vaikų mama“ šioje loginėje grandinėje yra negatyvus epitetas. Štai ir baigiasi kova už moterų teises ir jų įgalinimą.
Jei šešių vaikų mama pasiekia profesines aukštumas, užuot pasidžiaugus jos gebėjimais bei talentu, ją reikia subtiliai pastatyti į vietą pagal viešojoje erdvėje suformuotą daugiavaikės mamos naratyvą – asociali, gebanti darbuotis tik prie viryklės – tuo labiau, jeigu jos ir pažiūros, pasirodo, ne tinkamos. Kol rūpiniesi vaikais ir buitimi – gerai, tavo reikalas, galvok namie, kaip nori, tačiau viceministrės postą – palik mąstantiems „teisingai“. Moterys, nutarusios daryti politinę karjerą, vis dar gali sulaukti daugybės puolimų tik todėl, kad jų pažiūros nėra „teisingos“ ir „progresyvios“. Tada ir nepritarimas partnerystės įstatymui, ir šeši vaikai – vienodai neigiamai pateikiama.
Žinoma, visą tą viešą gėdijimą aukščiausiose, skaitomiausiu pozicijose publikuoja žiniasklaida.
Beje, šiandien save skambiai vadinantiems „žmogaus teisių gynėjais“, reiktų pažvelgti į tokią neseną istoriją ir prisiminti kieno dėka jie tai gali daryti ir kokie buvo tikri prigimtinių žmogaus teisių gynėjai.
Šiandien tas gynimas dažnu atveju reiškia gerai apmokamas darbo vietas, įvairių projektų finansavimą ir aukštą socialinį statusą.
Skirtingai nei 1978 m., kai buvo įkurtas Tikinčiųjų teisėms ginti komitetas, kuris reikalavo, kad sovietų įstatymai atitiktų tarptautinius įsipareigojimus, kuriuos Sovietų Sąjunga buvo prisiėmusi. Ne tik religijos, bet ir kitų prigimtinių žmogaus teisių srityje. Tai darė ne kas kitas, o katalikai, komiteto įkūrėjai – kunigai Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, Juozas Zdebskis, Vincentas Vėlavičius ir Jonas Kauneckas. Dėl to jie tapo režimo priešais, kas sumokėjo laisvės, o kas ir gyvybės kainą už tokią drąsą ginant prigimtines žmogaus teises.
Taigi, ir anuomet, ir šiandien būtent tikintys žmonės drąsiai gina Krikščioniškos Vakarų civilizacijos vertybinius pagrindus, o juos nuosekliai vėl puola – marksistinių ideologijų pasekėjai.
Ypač grėsminga, jog nepaisant istorinės patirties tragizmo, dabartinių grėsmių bei iššūkių, dalis nepriklausomos Lietuvos politikų pasiduoda šiai ideologijai ir ne tik bando įgyvendinti marksistines idėjas praktiškai, bet ir kovoja su oponentais tokiais pat metodais.
Na, kai girdisi idėjos demokratiją ginti nedemokratinėmis priemonėmis, turbūt nereiktų stebėtis ir tuo, kad tariami kovotojai su neapykanta, patyčiomis ar mizoginija, patys užsiima būtent patyčiomis bei mizoginija.
Galima konstatuoti, kad Lietuvoje išsakęs savo nepritarimą dar nepriimtiems teisės aktams bei neratifikuotoms konvencijoms, jau rizikuoji patirti šiuolaikinį ostrakizmą.
O kai ideologinėms interesų grupėms vis nepavyksta demokratinėmis priemonėmis pasiekti savo tikslų, jų lobistų galvose gimsta „genialūs planai“ kaip tai pasiekti, pasitelkus „neklystantį“ arbitrą – Konstitucinis teismą, kurio išaiškinimai jau tampa nekvestionuotinomis ir nekritikuotinomis dogmomis.
Po Konstitucinio teismo (KT) „istorinio sprendimo“ dėl partnerystės, buvęs jo teisėjas ir primininkas (2014-2021 m.), šiuo metu Laisvės partijos deleguotas Europos parlamento narys Dainius Žalimasviešai pasigyrė:„Džiaugiuosi, kad kelias į visų šeimų pripažinimą ir apsaugą – įskaitant tos pačios lyties poras – kuris buvo pradėtas KT 2019 m. sausio 11 d. nutarimu ( aut. pastaba: D. Žalimas tuo metu buvo KT pirmininkas), šiandien yra prie loginės pabaigos. Jau nuo tada subrendo planas, kaip įvesti tos pačios lyties partnerystę KT nutarimu, nes netikėjau, kad tai galės padaryti Seimas. Šiandien šis planas įgyvendintas“.
Ar tikrai po šio „istorinio Konstitucinio teismo sprendimo“ visoms valdžios institucijoms – LR Seimui, Prezidentui, ministerijoms, belieka tik klusniai įgyvendinti D. Žalimo ir jo partijos sugalvotą planą?
Retorinis klausimas valdžios atstovams: „ Mielieji, o ką apie tai mano jus delegavę rinkėjai ir kur jūsų savigarba?!“
Reprezentatyvų Lietuvos gyventojų nuo 18 m. (N-1022) tyrimą 2025 m. gegužės 23 – birželio 5 d. atlikusios bendros Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“rezultatai rodo, kad „Konstitucinio teismo išaiškinimui, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla pareiga homoseksualias poras laikyti šeima“ nepritaria – 71% , pritaria – 18% ir nežino – 11% Lietuvos gyventojų.
Ir vėldeja-vu.Sovietų Sąjungos laikais jos Konstitucijoje buvo numatyta ir sąžinės, ir religijos laisvė ir net galimybė respublikoms iš jos išstoti. Bet buvo Komunistų partija ir KGB, kurios kruopščiai prižiūrėjo ir rūpinosi formuojama „konstitucijos doktrina“, kad tarybinė visuomenė „teisingai“ suprastų ir įgyvendintų LTSR Konstituciją.
Ne atviri ir teisingi debatai įtraukiantys į politinį procesą visas suinteresuotas pilietinės visuomenės grupes, kad būtų demokratiniu būdu priimami įstatymai, bet interesų grupių užvaldytos „neklystančios“ institucijos vėl imasi nurodinėti, kokios pažiūros yra teisingos, jos imasi auklėti demokratiškuose ir laisvuose rinkimuose Tautos išrinktus atstovus, kaip reikia mąstyti, kokie įsitikinimai yra „teisingi“ ir kokius įstatymus priimti, o nuo kokių pažiūrų – atsiriboti, kokius asmenis priimti į darbą, o kokius – atleisti. Juk jie – neklystantieji.
Kaip ir sovietmečiu vėl siekiama naudojant galios argumentą, o ne argumento galią primesti „teisingas“ pažiūras visai visuomenei. O tai reiškia, kad demokratinėms valstybėms vėl kyla grėsmės virsti diktatūromis, tik šį kartą „moderniаis“ ir „progresyviais“ jų pavidalais.
Deja-vu.
