Spaudos centras
Spaudos centras
Lietuvos ūkininkių draugijos pirmininkė Algimanta Pabedinskienė, turinti ilgametę socialinės politikos patirtį, pabrėžia – kalbant apie žemės ūkį ir kaimo plėtrą, negalima pamiršti socialinio matmens. Anot jos, stiprus ir gyvybingas kaimas neatsiejamas nuo bendruomeniškumo, socialinio saugumo ir oraus gyvenimo užtikrinimo kiekvienam kaimo žmogui.
„Kaimas nėra vien tik žemės ūkis – tai žmonės. Moterys, senjorai, vaikai, neįgalieji, vieniši gyventojai. Ūkininkai neatsiejami nuo bendruomenės. Socialinė politika turi būti organiška žemės ūkio dalis“, – sako A. Pabedinskienė.
Ji pabrėžia, kad kaimo moterys dažnai atlieka kelis vaidmenis iš karto – ne tik dirba ūkyje, bet ir augina vaikus, rūpinasi seneliais, organizuoja bendruomenės veiklas. Tačiau jų balsas vis dar per retai girdimas sprendimų priėmimo lygmenyje.
„Lietuvos ūkininkių draugija siekia, kad moterys būtų labiau įtrauktos į sprendimų priėmimą – tiek vietos bendruomenėse, tiek nacionaliniu lygmeniu. Tik įtraukus įvairius kaimo gyventojų balsus, galima sukurti realiai veikiančią ir teisingą politiką.“
A.Pabedinskienė taip pat atkreipia dėmesį į socialinių paslaugų prieinamumo trūkumą kaime, kuris dažnai palieka pažeidžiamiausius gyventojus nuošalyje.
„Kalbame apie žalą gamtai, bet pamirštame žmones kaime – vienišus senolius, kurie neturi galimybės išsikviesti pagalbos, ar jaunas mamas, kurios neturi kam palikti vaikų. Tai nėra „minkštos temos“. Tai – būtinos temos, jei norime išlaikyti gyvybingą kaimą.“
Todėl, pasak jos, Žemės ūkio rūmai – yra ta organizacija, kuri mato ne tik ekonominį, bet ir socialinį žemės ūkio aspektą. Ūkininkai – tai ne tik maisto gamintojai, bet ir socialinės atsakomybės nešėjai.
„Lietuvos kaimas gyvuos tol, kol čia norės gyventi žmonės. O jie čia gyvens tik tada, kai jausis reikalingi, išgirsti ir saugūs. Todėl turime kalbėti ne tik apie pelningumą, bet ir apie orumą“, – akcentuoja A. Pabedinskienė.
Jos vadovaujama Lietuvos ūkininkių draugija siekia, kad socialiniai klausimai taptų integralia žemės ūkio politikos dalimi, o kaimo moterų, šeimų ir bendruomenių balsas – neatsiejama sprendimų priėmimo grandimi. Tik tuomet galima kalbėti apie tikrą, ne tik ekonominę, bet ir socialinę kaimo pažangą.
Iki pirmininkavimo ES Lietuvai – būtina aiškiai įtvirtinti Žemės ūkio rūmų funkcijas
Lietuvai artėjant prie pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai 2027 metais, itin svarbu, kad mūsų valstybė į šį istorinį laikotarpį žengtų su aiškiai sutvarkyta ir sustiprinta žemės ūkio ir kaimo interesų atstovavimo sistema. Viena iš esminių prielaidų – aiškiai apibrėžtos, įstatymiškai įtvirtintos Žemės ūkio rūmų funkcijos.
Šiuo metu Lietuvoje veikiantys Žemės ūkio rūmai yra vienintelė visą sektorių vienijanti organizacija, atstovaujanti ne tik ūkininkų, bet ir visų kaimo gyventojų interesams. Rūmai turi sukaupę ilgametę patirtį, vykdo viešąsias paslaugas, bendradarbiauja su ES institucijomis, yra pripažinti tarptautiniu lygmeniu – tačiau jų teisinis statusas ir funkcijos tebėra neišplėtotos iki tokio lygmens, kokį turi jų atitikmenys kitose ES šalyse.
12 – oje ES valstybių – Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Austrijoje ir kt. – žemės ūkio rūmai yra stiprios, valstybiškai pripažintos institucijos, kurios ne tik teikia paslaugas, bet ir dalyvauja politikos formavime, konsultuoja vyriausybes, įgyvendina strateginius sektoriaus pokyčius. Lietuvoje ši praktika taip pat turi būti įtvirtinta. Negalime leisti, kad Lietuvos kaimą ir žemės ūkį valdytų siauros interesų grupės.
Ar Lietuva nori būti solidi ES narė, ar provincinė išimtis, kurioje kaimo balsas priklauso nuo to, kokia valdžia tuo metu yra Seime?
Kiekvienas valstybės vadovas, kiekvienas sprendimų priėmėjas turėtų užduoti sau klausimą – kodėl kitose šalyse ŽŪR laikomi būtina demokratinės sistemos dalimi, o Lietuvoje bandoma juos marginalizuoti, ar visai panaikinti?
Tai – ne ideologijos, o orumo klausimas. Jei norime stipraus, gyvybingo, inovatyvaus kaimo, turime jį atstovauti profesionaliai, struktūriškai ir europietiškai. Tam ir yra Lietuvos žemės ūkio rūmai.