Spaudos centras
Spaudos centras
Kai prisimenu nuo ko viskas prasidėjo man, pirmiausia prieš akis iškyla tamsus kambarys. Kambaryje šviečia tik kompiuterio ekranas. Ekrane – virtualūs bičiuliai, autoritetai ir priešai. Būtent buvimas bendruomenėje, kuri taip pat aistringai domisi literatūra, man padėjo suvokti, kur norėčiau po mokyklos eiti toliau. Nežinau, ar dabartiniai paaugliai dar turi kažką panašaus, ką anuomet virtualybėje turėjome mes, tačiau vis atsiranda puikių iniciatyvų. Viena iš jų – Jaunųjų literatų klubas Vilniuje. Apie tai, kas jame vyksta kalbamės su jų įkūrėju Rimantu Kmita ir dabartiniu vadovu Mindaugu Nastaravičiumi.
Rimantai, Jaunųjų rašytojų klubas, kuriam vadovavai 2023–2024 metais, atsirado Tavo iniciatyva. Kūrybinį rašymą ne vienerius metus dėstai studentams, kodėl pasirodė įdomi būtent paauglių auditorija?
Universitete vyko posėdis, kuriame kalbėjome apie tai, kaip reikėtų atvesti daugiau jaunų žmonių į filologiją. Tuomet sugalvojau šį užsiėmimą spontaniškai, nes pirma mintis tokia ir buvo – pirmiausia, reikėtų užsiimti su moksleiviais ir tuomet galbūt vienas kitas pasuktų ir į filologiją. Kai į šią mintį įsigilinau labiau, supratau, kad moksleiviai turi galimybių užsiimti įvairia menine veikla – daile, muzika, šokiais, kinu, scenarijaus rašymu, fotografija ir taip toliau, tačiau apie literatūrines veiklas nebuvau girdėjęs. Atrodė svarbu, kad žmonės, linkę į skaitymą, pasakojimų kūrimą, norintys suprasti, kaip viskas vyksta ir kažką gauti iš literatūrinio pasaulio, tokią galimybę turėtų. Būtent tokia motyvacija ir buvo svarbiausia.
Ką susitikę veikdavote?
Pagrindinis dėmesio objektas buvo pačių moksleivių tekstai. Manau, jaunam žmogui svarbu išgirsti atsiliepimus apie savo kūrinius ir jų vertę iš kažko kito – ne tik manęs, bet ir kitų moksleivių. Juk jaunam žmogui būna, kad galvoje viskas gražu, šviečia ir susijungia, parašęs taip pat viską mato, bet ant popieriaus to nėra. Kitiems pradėjus apie tai kalbėti, jis supranta, kad reikia kažką taisyti, kad ir kiti tą pamatytų. Taigi skirdavome laiko jų tekstams, rašymo pratimams, kurie padėdavo suvokti, kas yra personažas, kaip jis vystosi, aptardavome teksto struktūrą, dramaturginius dėsnius. Buvome susitikę su rašytoja Akvilina Cicėnaite, ėjome į MO parodą apie Ričardą Gavelį, ten dar Jūratė Čerškutė daugiau papasakojo apie jį. Taip pat nuvedžiau juos į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, nes supratau, kad pasiskolinti knygą nėra taip jau paprasta ir reikia žinoti, kaip veikia biblioteka, atrasti ką ten dar galima veikti be knygų paieškos, nes aš ir pats ten daug laiko praleidžiu, patinka ten dirbti, ieškoti medžiagos ir su žmonėmis susitikti. Kai manęs nebūdavo, kartais jie susitikdavo vieni, ką susitikę veikdavo? Greičiausiai aptardavo vieni kitų kūrinius, gal ir ne tik. Man buvo smagu, kad moksleiviai užmezgė ryšius, kad jiems patiko susitikti, bendrauti ir gal kažkas iš to išliko ir išliks.
Kokie tai buvo moksleiviai? Kaip juos atrinkote?
Iš pradžių galvojome apie atranką, bet nusprendėme, kad neateis 150 moksleivių – kiek atėjo, tiek atėjo. Būdavo apie 10–15 jų, optimalus skaičius dirbti. Jie keisdavosi – kai kas dingdavo, kai kas prisijungdavo. Tad dirbom su visais, kuriems tokia bendruomenė ir veiklos tiko.
Kokį buvimo rašytoju vaizdinį jie turėjo? Kokios temos, žanrai jiems atrodė svarbūs?
Nežinau, ar turėjo, kai ką papasakodavau, aišku, kad daug ko nebuvo girdėję, nes mokykloje apie rašytojus ir literatūrą kalbama kitaip, negu yra iš tikrųjų. Bet džiaugiausi, kad, pavyzdžiui, mačiau juos Vilniaus knygų mugėje, jie tikrai prisilietė prie tikro literatūros vyksmo. O kas jiems atrodė svarbu? Man atrodo, kad kaip kiekvienam jaunam žmogui – susigaudyti emocijose, užčiuopti savo vietą pasaulyje. Kas tu esi, ką veiki, koks bus tavo kelias? Tai buvo ieškantys žmonės, nemanau, kad rimtai mąstė apie tapimą rašytojais, kai kurie tikrai žinojo, kad tokiais nebus. Jiems buvo smalsu išbandyti tokią veiklą, kai ko išmokti, sužinoti, o paskui jau – bus matyt. Tai buvo smalsūs, kritiški žmonės, įdomiai diskutuodavo, kritikuodavo vieni kitų tekstus. Matėsi, kad jiems svarbiausia ne žanrai ir temos, o būti išgirstiems.
Ar per tą laiką, kol dėstei moksleiviams, užsiėmimų metu patyrei kokių nors iššūkių, netikėtumų, nustebinusių (gerąja ar blogąja prasme) atradimų?
Buvau įpratęs dirbti su studentų auditorija, dažnai jie truputį daugiau skaitę arba susirinkę iš literatūros srities, tad su jais yra daug savaime suprantamų dalykų. Iš pradžių didžiausias iššūkis buvo susitikti su žmonėmis, kurie apie rašymą ir literatūrą žino mažai arba stereotipiškai. Supratau, kad jeigu jiems bus neįdomu, jie į susitikimus nebevaikščios. Turėjau ambiciją padaryti taip, kad jie norėtų ateiti ir turėtų dėl ko sugrįžti po kiekvieno užsiėmimo. Dėl to galvodavau tekstų aptarimus, įdomesnes užduotis, kurias darydami jie atrastų dalykus, pamatytų, kad galima ir taip, ir kitaip rašyti, kad po kiekvieno užsiėmimo išeitų kažką gavę. Todėl kaskart svarbiausias savaitės įvykis, dėl kurio labiausiai jaudindavausi ir jam ruošdavausi, būdavo susitikimas su moksleiviais. Galvodavau – ir taip yra paauglė namuose, o čia dar šitie paaugliai su savo problemomis ir kategorišku žinojimu apie pasaulį, kurį visi paaugliai turi, prisideda. Bet nesigailiu, nes buvo labai faina patirtis.
Mindaugai, pradėjai vadovauti Jaunųjų rašytojų klubui nuo praėjusių metų rudens. Kodėl tarp daugybės veiklų nutarei užsiimti ir šia?
Mes visi esame užimti ir turime daugybę veiklų, o tarp jų įsispraudžia tos, kurios mums atrodo prasmingiausios. Anksčiau esu dirbęs su jaunaisiais žurnalistais, scenaristais ir dramaturgais, tad Rimantui pasiūlius perimti jo grupę ir ją papildyti naujais nariais, ėmiausi šio darbo, nes jame matau prasmę, – kartu su jaunais žmonėmis rašyti ir skaityti jų kūrybą, bet kalbėtis ne vien apie ją, o apie literatūrą kaip mus visus jungiantį pomėgį.
Kokiu intervalu susitinkate ir ką susitikę veikiate?
Susitinkame šeštadienio rytais ir būname kartu pusantros valandos. Šiemet kartu buvome ir teatre, taip pat mus aplankė ir keli žinomi Lietuvos rašytojai, literatūros kritikai, tačiau įprasti šeštadieniai atrodo taip: dažniausiai turime vieną eilėraštį, kurio autoriaus nežinome, tad skaitome ir bandome suprasti, kas, kaip ir kodėl čia yra parašyta. Moksleiviai nuolat gauna užduotis, tačiau rašo ne šeštadienio susitikimų metu, o namuose. Vėliau, neįvardijęs autorystės, konkrečiu tekstu pasidalinu su visais, ir jei jau įprato, kad tas eilėraštis gali būti ir Dominyko, ir Tomo Venclovos. Stengiuosi, kad jie negalvotų apie tarpusavio bičiulystes, o koncentruotųsi tik į eilėraštį. Žinoma, po analizės autorystė paaiškėja. Galiausiai yra ir taip, kad jie jau atpažįsta vienas kito stilistikas.
Kita vertus, svarbu paminėti dar vieną akcentą – savotišką lūžį, kuris įvyko žiemą, praėjus trims mėnesiams po mūsų susitikimų. Vieną šeštadienį jiems sakau: jūs lankote Jaunųjų literatų klubą, taip, tačiau rašyti, kurti jums nėra privaloma, ir apskritai mes čia susitinkame ne tik dėl jūsų kūrybos, o dėl literatūros. Pajutau, kaip keli žmonės atsipalaidavo, o mūsų susitikimai palengva išsiplėtė. Stengiuosi, kad prasmę čia jaustų ir daug rašantys, ir beveik nerašantys, tačiau labai daug skaitantys.
Kokios istorijos ir temos kuriantiems paaugliams svarbios?
Tos pačios, kurios buvo svarbios ir paaugliams mums: ryšys su draugais ir tėvais, pirmieji meilės santykiai, savo kūno suvokimas ir priėmimas. Tačiau šias istorijas jie pasakoja savuose kontekstuose, kurių dar nesijaučiu perpratęs, bet bandau pažinti. Pirmiausia išsiskiria specifinis humoras, kai tu kartu su kitu juokiesi iš savęs, bet tarsi nesijauti įskaudintas, nors iš tiesų jautiesi. Daugybėje jų eilėraščių labai ryški ekologinė tematika – pasaulis žlunga, o mano gyvenimas juk tik prasidėjo.
Kokie iššūkiai ir netikėtumai per visą šitą dėstymo laiką buvo kilę (ar tebekyla)?
Gal pavadinsiu tai ne iššūkiu, o realybe: grupė 16-18 metų žmonių, visi jie gerai mokosi, dar kiek blaškosi tarp būsimų profesijų ir studijų krypčių, jų visų būdai natūraliai skirtingi, ir sieja juos ne eilėraščiai, o jautrumas. Bandau su jais kalbėtis labai paprastai, kaip bičiulis, kad jie pasitikėtų ir nebijotų dalintis. Buvo keli atvejai, kai perskaitytas tekstas prašėsi pokalbio ne apie literatūrą, o apie sudėtingus asmeninius išgyvenimus, tad svarsčiau, ar kištis, klausti, ar nereaguoti. Pasirinkau ramiai pasikalbėti akis į akį. Išklausiau jo istorijos apie meilę be atsako, nusiunčiau daugybę puikių eilėraščių šia tema. Tarsi vos vos padėjo.
Kaip bendravimas su kuriančiais moksleiviais veikia Tave patį?
Matydamas juos, dažnai galvoju apie savo vaikus – o varge, kas manęs laukia... Matau jų laisvumą, sumišusį su pareigos jausmu. Matau jų pasitikėjimą savimi, kokio niekad nejutau. O veikia tai, kad jaučiuosi įsipareigojęs kartu su jais parašyti jų esamojo laiko sakinius, kuriuos namuose parašytų jie patys – savais balsais ir savomis patirtimis.
Kalbino Jurga Tumasonytė
VšĮ „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“ įkurta 2021 m. lapkritį sostinei gavus UNESCO literatūros miesto statusą. Įsitraukdama į UNESCO literatūros miestų tinklo veiklas, VšĮ „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“ organizuoja renginius, skirtus rašytojų ir kitų literatūros lauko profesionalų tobulėjimui, užsienio rašytojų rezidencijas sostinėje, inicijuoja edukacines veiklas suaugusiems ir vaikams, rengia literatūros ekskursijas. Įstaigos įkurtuose Vilniaus literatų namuose veikia jaunųjų rašytojų klubas, knygų klubai, kūrybinės dirbtuvės. Bendradarbiaujant su leidyklomis ir autoriais, organizuojami knygų pristatymai, susitikimai su rašytojais ir vertėjais.
Informaciją teikia „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“ komunikacijos vadovė Emilija Blockutė, [email protected]
