Apie priklausomybes: 92 proc. tų, kuriems reikia pagalbos, jos negauna

Praėjusiais metais vienam lietuviui teko 11 litrų grynojo alkoholio. 11 proc. Lietuvos suaugusiųjų turi alkoholio vartojimo problemų. Beveik ketvirtadalis 15 -16 metų moksleivių teigė per pastarąjį mėnesį vartoję alkoholio. 

Pasak Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) mokslininkų, už šių skaičių slypi dar viena problema. Pasauliniai duomenys rodo, kad iš visų žmonių, kuriems reikalingas gydymas dėl priklausomybės, pagalbos kreipiasi vos apie 8 proc.

Tai reiškia, kad didžioji dauguma taip ir nepasiekia specialistų. Pagrindinis barjeras – visuomenės stigma ir nesuvokimas, kad pagalba reikalinga. Todėl ankstyvas šios problemos atpažinimas yra būtina sėkmingo gydymo sąlyga. 

Nerimo keliančių statistinių duomenų yra ir daugiau.  Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, 11 proc. Lietuvos suaugusiųjų turi alkoholio vartojimo problemų (pasaulio vidurkis – 7 proc.), kas ketvirtas lietuvis (24 proc.) alkoholį vartoja bent kartą per savaitę. 24 proc. 15–16 m. moksleivių teigė per pastarąsias 30 d. vartoję alkoholio (27 proc. berniukai, 20 proc. mergaitės), 20 proc. moksleivių nurodė per pastaruosius 12 mėn. lošę iš pinigų, rodo ESPAD (2024) tyrimas. Pastarasis rodiklis nuolat auga.

Visiška abstinencija ar vartojimo mažinimas?

Kokie pagalbos būdai konkrečiam žmogui tiktų labiausiai? Ar derėtų siekti visiškos abstinencijos, ar medžiagos vartojimo arba elgesio (lošimai, probleminis interneto naudojimas ir pan.) mažinimo? Kas patikimiau? Šie klausimai kaip niekad aktualūs stebint pasaulyje plėtojamas veiksmingas,  mokslu ir klinikine praktika grįstas galimybes, kurių dalis, deja, Lietuvoje yra ribotos.

Pasak  LSMU Sveikatos psichologijos katedros lektoriaus doktoranto Liudo Vincento Sinkevičiaus, Lietuvoje puikiai išvystyta dvylikos žingsnių programa, kurios veiksmingumą, ypač siekiant ilgalaikės abstinencijos nuo alkoholio, patvirtina tarptautiniai aukštos kokybės tyrimai. Tačiau du šios programos elementai – dvasingumas ir visiška abstinencija – neretai tampa kliūtimi sveikti net stiprią motyvaciją turintiems asmenims.

„O daugiau Lietuvoje nelabai ką galima tokiam žmogui pasiūlyti. Tokiu atveju būtų galima taikyti žalos mažinimo principą – tiesiog mažinti suvartojamo alkoholio kiekį arba keisti jį mažiau žalingomis medžiagomis. Panašiai veikia, pavyzdžiui, metadono programa. Abstinencija čia išlieka tikslu, tačiau labiau ilgalaikiu“, – pastebėjo lektorius.

Būtinas platesnis, sisteminis požiūris

LSMU Sveikatos psichologijos katedros lektorė Aušra Norė pasakojo, kad šiuolaikinės tarptautinės priklausomybių gydymo rekomendacijos (PSO, 2023) numato įvairią pagalbą  – nuo kognityvinės elgesio terapijos, motyvacinių intervencijų, iki porų terapijos ir kitų – atsižvelgiant į žmogaus poreikius, pasirengimą keistis ir gydymo tikslus. Svarbiausia rasti, kas konkrečiam žmogui padėtų pradėti gydymą ir jame išlikti. O tam reikia platesnio, sisteminio požiūrio.

„Žalos mažinimo, o ne tik visiškos abstinencijos keliu einama įvairių šalių sveikatos sistemose. To labai reikėtų ir Lietuvoje, tačiau priešinimosi randasi ir iš sprendimų priėmėjų, ir iš sveikatos specialistų, nes vis dar gajus priklausomybės suvokimas kaip charakterio ypatybės ar valios trūkumo, o kad tai keistųsi, mums būtinas platesnis švietimas“, – akcentavo lektorė.  

Reikėtų kitokio lygmens mokymų

Priklausomybės turi įtakos lėtinių ligų eigai, gydymo plano laikymuisi, psichikos sveikatai, traumų rizikai, gyvenimo kokybei. Anksti jas atpažinti ir nukreipti gijimo keliu svarbu ne tik  priklausomybių specialistams, bet ir šeimos bei kitų sričių gydytojams.

„Kai pagalbos kreipiasi vos 8 proc. asmenų iš visų tų, kuriems toks gydymas reikalingas, akivaizdu, kur turime pasistūmėti – tai ankstyvas atpažinimas, stigmos mažinimas ir pasiūlymas žmogui tokių pagalbos modelių, kurie padeda pradėti gydymą ir jame išlikti“, – teigia A. Norė.

Vieni pirmųjų problemą dažniausiai pastebi socialiniai darbuotojai – tačiau kiek iš jų savo klientų paklausia, kokių šie turi problemų su alkoholiu ar, tarkime, dėl lošimo?

Australijoje atlikti tyrimai atskleidė, kad psichikos sveikatos pacientai lošimo problemų turi iki 8 kartų dažniau nei kiti. Nepaisant to, gydymo įstaigose jų apie tai niekas nepaklausia, nes vos 12 proc. specialistų yra baigę atitinkamus mokymus. 

Pasak A. Norės, šeimos medicinoje situacija dar prastesnė. „Savižudybių atveju jau išmokome klausti žmogaus, ar jis turi minčių apie savižudybę. Taigi gydytojo kabinete apie miego kokybę paciento reikėtų teirautis po to, kai paklausiame apie alkoholio vartojimą, o ne atvirkščiai.“

Ką rodo pasaulinė praktika?

Ko trūksta, kad Lietuvoje žmonės gautų šiuolaikiškos pagalbos dėl priklausomybių? Atsakymų į šį klausimą rugsėjo 17 d. Seime ieškos ekspertai iš viso pasaulio – nuo JAV ir Japonijos iki Vengrijos, Latvijos, Estijos. Tarptautinėje konferencijoje „Priklausomybės: naujos perspektyvos gydyme ir pagalboje“ bus aptariamos geriausios pasaulinės praktikos – nuo neuromokslų pasiekimų iki paauglių problemų bei pagalbos specialistų iššūkių, kai visiška abstinencija nėra įmanoma.

Konferencijos organizatoriai pabrėžia, kad priklausomybių politika nėra vien klinikinės medicinos klausimas: gydymo prieinamumą, žalos mažinimo galimybes, prevenciją ir pagalbos modelių įvairovę formuoja ir politiniai sprendimai. Todėl diskusija Seimo erdvėje suteikia galimybę mokslines ir klinikines įžvalgas priartinti ir prie sveikatos politikos.

Tai trečioji ir didžiausia tarptautinė mokslinė praktinė priklausomybių temos konferencija , kurią organizuoja Lietuvos sveikatos mokslų universitetas.

Renginys atviras visiems, stebėti konferenciją galima čia: https://www.youtube.com/live/Dkvm7vuq2UA?si=chQ_UFj-ZVbBNibh