Aplinkos ministerijoje – pasiūlymai, kaip kurti kokybišką gyvenąmąją aplinką

Kaip kurti aplinką, kurioje norisi gyventi ir kurti? Vis dažniau atsakymų ieškoma ne tik planuojant miestus ar būstus, bet ir stiprinant bendruomenes, saugant paveldą, įtraukiant vietos žmones į sprendimų priėmimą. Gyvenimo kokybę lemia ne tik gyventojų skaičius, bet ir tai, kiek žmonės jaučiasi gerai savo aplinkoje – ar ji patogi, artima, įkvepianti. 

Tam, kad net mažėjantys miesteliai ar atokios vietovės netaptų pamirštomis, svarbu ieškoti naujų būdų, kaip kurti gyvas, prasmingas erdves – su paslaugomis, bendruomenėmis, ryšiais. Sprendimai turi būti pagrįsti tiek duomenimis, tiek žmonių patirtimis. 

Apie tai, kaip tokia aplinka galėtų atrodyti – kokių sprendimų reikia būstui, kaip įvertinti kultūros paveldo naudą ar kaip įtraukti gyventojus į planavimą – kalbėta tarptautiniame seminare „Aplinka, kurioje norisi gyventi ir kurti“, kuris trečiadienį vyko Aplinkos ministerijoje. Jį organizavo Aplinkos ministerija kartu su Europos teritorinio vystymo stebėsenos tinklu (ESPON). 

Lietuvos ekspertų auditorijai buvo pristatyti naujausi, 2025 m. parengti ar numatomi parengti Lietuvai aktualūs ESPON dokumentai (RURALPLAN ir jo įrankių rinkinys RUPIL, HERMES bei HOUSE4ALL), kuriuos pristatė šių projektų rengėjai iš Ispanijos, Norvegijos bei Austrijos universitetų. Lietuvos ekspertai dalijosi savo įžvalgomis apie Lietuvos besitraukiančių teritorijų situaciją, dalinosi savo, kaip gyventojo ar bendruomenės iniciatyva patiems kurti aplinką, kurioje norisi gyventi ir kurti (s). 

 „Diskusijos padeda kurti Europą, kurioje kiekvienas žmogus ir vieta turi galimybę klestėti“, – pradėdama renginį teigė Aplinkos ministro patarėja Ramunė Baniulienė. 

Selim Banabak (Vienos technologijos universitetas) pristatė HOUSE4ALL projektą, apžvelgiantį prieinamo ir kokybiško būsto iššūkius Europos šalyse ir supažindino su rengiamomis rekomendacijomis jų sprendimui. „Nedaugelis valstybių yra apsibrėžę būsto prieinamumo koncepciją. Akivaizdu, kad Lietuvoje ji yra svarbi, tačiau teisiškai ji dar nėra aiškiai apibrėžta. Panaši situacija ir Austrijoje“, – teigė S. Banabak. Ši tema išties aktuali ir  Lietuvai, todėl Aplinkos ministerijos Būsto politikos grupės specialistai šiuo klausimu jau dirba ir organizuoja būsto prieinamumo galimybių vertinimą Lietuvoje, kurį atlikus planuojama parengti būsto prieinamumo strategiją. 

Klaipėdos universiteto tyrėjas dr. Tadas Šarūnas auditorijai pristatė iškalbingą statistiką, atliktą vilniečių apklausą bei pozityvius užsienio pavyzdžius. „2013 metais net 92 proc. žmonių turėjo savo nuosavą būstą ir tai buvo priežastis, kodėl apie būsto politiką nebuvo kalbama. Tačiau įvyko pokytis ir jau 2021 m. šis skaičius krito iki 86 proc.“, – kalbėjo dr. Tadas Šarūnas ir atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje būsto ir gyventojų pajamų santykio pokytis nėra palankus. Jis taip pat pristatė atliktą apklausą, kurioje vilniečių buvo prašoma įvardinti didžiausią miesto problemą. Daugiausiai jų pasisakė apie sveikatos paslaugas, tačiau antroje vietoje – būtent būsto problema. „Kurti savo namus yra vienas iš didžiausių savirealizacijos būdų, ta linkme reikėtų galvoti ir apie Lietuvos būsto politiką“. Jis taip pat iškėlė idėją, paremtą realiu užsienio pavyzdžiu, kad būstas turėtų būti projektuojamas taip, kad galėtų prisitaikyti prie besikeičiančio žmonių gyvenimo ciklo.  

Alessandra Gandini (Tyrimų centras „Tecnalia“, Ispanija) seminaro dalyvius supažindino su HERMES tyrimu bei metodika, kuria siekiama tiksliau apskaičiuoti materialiojo kultūros paveldo ekonominę vertę šalies ekonomikoje. „Sukūrėme metodiką, kurią galima taikyti skirtingose šalyse. Reikalinga duomenų bazė apie materialų kultūros paveldą, taip pat ir pilotinio projekto. Suprantame, kad kitos šalys turi specifinių ypatybių, kurioms išspręsti reikės ir vietos ekspertų pagalbos“,  –  pasakojo A. Gandini. Turint omenyje tai, kad Lietuvoje yra daug kultūros paveldo objektų, taip pat ir įtrauktų į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, ši tema itin aktuali Lietuvai, jos kultūros paveldo išsaugojimui. Esant galimybei aiškiau įsivertinti kultūros paveldo ir su juo susijusių veiklų generuojamą  ekonominę vertę, tai galėtų tapti dar didesne paskata ir pagalba jo išsaugojimui.  

Mindaugas Pakalnis, Statybos sektoriaus vystymo agentūros (SSVA) padalinio vadovas, pristatė Lietuvos situaciją, esamas ar planuojamas politikos strategijas besitraukiančių teritorijų tendencijos atžvilgiu. Jis pateikė daug skirtingų urbanistinių pavyzdžio iš užsienio šalių bei Lietuvos miestų. M. Pakalnis taip pat analizavo Vilkaviškio ir Biržų miestelius, kuriuose po II Pasaulinio karo taip ir nebuvo atkurta viešųjų erdvių infrastruktūra. Jis atkreipė dėmesį, kad šie miestai neišnaudoja savo erdvių ir nesukuria realios urbanistinės infrastruktūros. Matydami, kaip mažėja žmonių ir matydami kitus iššūkius, turėtume atsižvelgti į  holistinę urbanistiką – pirmiausiai išsaugokime ką turime, nesugriaukime ką galime sugriauti, neišsiplėskime kur nereikia, nes augimo resursas yra labai mažas“, – kalbėjo M. Pakalnis. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad visi sprendimai turi būti grįsti duomenimis, o jie – atviri visuomenei. 

Ulla Higdem (Vidinės Norvegijos universitetas) kaip ir M. Pakalnis, atkreipė dėmesį, kad gyvename besitraukiančiose vietovėse, kuriose gyventojų mažėja ir pristatė RURALPLAN tyrimą, kuris skatina naują požiūrį į teritorijų vystymą besitraukiančiose bendruomenėse, sėkmę matuojant nebe pagal didėjantį gyventojų skaičių, o pagal likusių gyventojų gyvenimo kokybę konkrečioje teritorijoje. Ji pasidalino savo sukurtu interaktyviu planavimo įrankiu RUPIL – Kaimo vietovių planavimo ir inovacijų laboratorija, kurio esmė - kuo  aktyvesnis teritorijos gyventojų įsitraukimas į teritorijos planavimo procesus ir turinčių įvairios, ne tik teritorijų planavimo srities, ekspertizės ir žinių.  Auditorijai pristatytas RUPIL galimų teritorijos vystymo scenarijų kūrimas, kuriam Norvegijos bendruomenės pasitelkė net LEGO kaladėles. 

Bendruomenės „Miško uostas“ bendraįkūrėja Guoda Bardauskaitė-Miloš pasidalijo patirtimi kuriant gyvenamąją aplinką Švenčionėliuose. Ji aptarė pasiekimus ir iššūkius, su kuriais teko susidurti siekiant sukurti vietą, kurioje norisi gyventi ir kurti. 

G. Bardauskaitė-Miloš su draugais gyveno didmiesčiuose, tačiau išvyko gyventi į Švenčionėlius – miestelį, kuriame nebuvo nei bendruomeninių erdvių, nei veiklų, o nekilnojamojo turto kainos buvo labai žemos, nes paprasčiausiai nebuvo norinčių ten gyventi. „Norėjome sukurti gražią aplinką, bet niekas tuo netikėjo – visi klausinėjo, kada grįšime į savo miestus – Vilnių ar Kauną. Vis dėlto čia gyvenu jau aštuonerius metus. Įkūrėme renginių erdvę, vietą vaikų ugdymui, atsirado ir verslų. Nuo trijų atvykėlių šiandien mūsų jau beveik penkiasdešimt“, – sėkmės istorija dalijosi G. Bardauskaitė-Miloš. 

Vardydama gyvenimo mažame miestelyje privalumus, ji pabrėžė ne tik gerokai sumažėjusį laiką spūstyse, bet ir tai, kad atsirado daugiau galimybių bendrauti, megzti ryšius, užsiimti pomėgiais bei atsigręžti į save. Ji taip pat pristatė bendruomenės sukurtą projektą „Vietokura“, kuriuo skatinama nebijoti regionų, likti gyventi savo vietose, nesustoti kurti ir ieškoti palaikymo. 

Po pristatymo seminaro dalyviai dalyvavo diskusijoje ir aptarė visus pristatymus. Renginys žiūrovams buvo transliuojamas ir nuotoliniu būdu, visą seminaro įrašą ir pristatymus galite rasti čia.  

Aplinkos ministerija, kaip ESPON – Europos teritorijų planavimo stebėjimo tinklo – nacionalinė atstovė Lietuvoje, nuolat skleidžia informaciją apie šios programos veiklą, kviečia šalies ekspertus dalyvauti dokumentų rengime ir skatina pasinaudoti ESPON finansavimo galimybėmis. Daugiau informacijos apie ESPON galite rasti čia.