Artimojo su negalia dantys – ir jūsų rūpestis

Lietuvoje vis dar per mažai kalbama apie prastą asmenų su negalia burnos sveikatą, nors pasekmės rimtos – nuo ėduonies iki prarastų dantų. Kaip prižiūrėti burną, kai žmogus pats to padaryti negali?

Būklė neretai bloga

Ilgametę darbo su specialiųjų poreikių ir sunkių sveikatos būklių pacientais patirtį turinti Kauno kolegijos Medicinos fakulteto Burnos sveikatos katedros lektorė, burnos higienistė Rita Juchnevičienė sako, kad asmenų su negalia burnos sveikata neretai yra bloga. Patys jie burną prižiūri nepakankamai gerai dėl motorinių, psichinių ar jutiminių sutrikimų, tad ši užduotis dažniausiai gula ant artimųjų pečių.

„Šeimos nariams trūksta žinių, o kartais ir motyvacijos kruopščiai pasirūpinti individualia burnos higiena, nes tai atlikti nėra lengva. Dėl to dažniau kaupiasi apnašos, atsiranda dantų ėduonis, dantenų uždegimas“, – sako Kauno kolegijos Medicinos fakulteto Burnos sveikatos katedros lektorė, burnos higienistė Rita Juchnevičienė.

Kokia priežiūra ir priemonės tinkamiausios, priklauso nuo negalios formos, jos sunkumo ir burnos būklės, todėl klaidų neišvengiama.

„Didžiausia klaida yra neprižiūrėti burnos arba tai daryti paviršutiniškai, aplaidžiai. Dažnai nutinka ir taip: pradėjus valyti dantis ima kraujuoti dantenos, ir valymas nutraukiamas manant, kad tai skausminga ir gali pakenkti“, – akcentuoja R.Juchnevičienė.

PSO: nelygybė akivaizdi

Prasta žmonių su negalia burnos sveikata – ne vien Lietuvos bėda. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, didelę negalią turi apie 1,3 mlrd. žmonių – kas šeštas planetos gyventojas, o burnos ligos, paliečiančios beveik 3,7 mlrd. žmonių, yra labiausiai paplitusi sveikatos problema pasaulyje. PSO vertinimu, žmonėms su negalia prastos burnos sveikatos rizika dvigubai didesnė nei likusiai visuomenės daliai.

Šių metų pavasarį paskelbtoje PSO ataskaitoje pabrėžiama, kad asmenys su negalia gerokai dažniau kenčia nuo negydyto ėduonies, dantenų ligų, dantų netekimo ir burnos infekcijų, o pažeisti jų dantys neretai tiesiog šalinami, užuot juos gydžius. Pasekmės – skausmas, sunkumai valgant, kalbos sutrikimai ir socialinė atskirtis.

Anot PSO, šią nelygybę lemia socialinės ir sveikatos sistemų spragos – skurdas, diskriminacija, nepritaikytos klinikos, transporto trūkumas, nepakankamai parengti specialistai. Panašias išvadas daro ir tyrėjai: Prancūzijoje atlikta nacionalinė apklausa parodė, kad specialiųjų poreikių vaikų burnos sveikatos problemų rizika beveik keturis kartus didesnė nei bendraamžių be negalios.

Kaip valyti taisyklingai

Išvalyti dantis žmogui, kuris pats to padaryti negali, – nelengva užduotis.

„Dantis valyti reikėtų nesukeliant streso ir diskomforto – tuomet procesas lengvesnis, mažiau pasipriešinimo ir geresnė dantų nuvalymo kokybė“, – pataria R.Juchnevičienė.

Paprastai rekomenduojama dantis valyti du kartus per dieną – ryte ir vakare, tačiau negalios atveju verčiau atsižvelgti į žmogaus būklę bei savijautą ir parinkti tinkamiausią laiką ir vietą. Valymo trukmė – ne svarbiausia: esmė, kad apnašos būtų kuo geriau pašalintos nuo visų dantų paviršių.

Pagrindinės priemonės – dantų šepetėlis, pasta, tarpdančių valymo priemonės, liežuvio valiklis, tačiau visos jos parenkamos individualiai. Šepetėliai skiriasi forma, šerelių minkštumu, galvutės dydžiu; sunkiau pasiekiamiems paviršiams praverčia vieno danties šepetėlis. Nemažai žmonių su negalia – tiek vaikų, tiek suaugusiųjų – džiaugiasi įprastą šepetėlį pakeitę elektriniu. R.Juchnevičienė sutinka, kad elektriniai ar ultragarsiniai šepetėliai gali pagelbėti: sumažina fizinį krūvį ir geriau pašalina apnašas. Vis dėlto, kokį modelį rinktis konkrečiu atveju, turėtų patarti burnos higienistas arba gydantis odontologas – jie ir parodytų, kaip priemone taisyklingai naudotis.

Kai kurie negalią turintys asmenys, ypač autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai, dantų valymui priešinasi arba jo bijo. Tačiau visai nevalyti dantų – ne išeitis, pabrėžia specialistė.

Procedūra neturėtų kelti nemalonių pojūčių – skausmo, žiaukčiojimo dėl per didelės šepetėlio galvutės, diskomforto dėl pastos skonio ar tekstūros, o jei kelia – verta ieškoti tinkamesnių priemonių.

Prie valymo pratinama palaipsniui, kuriant nuspėjamą ir ramią rutiną: pradedama nuo priekinių dantų, vėliau švelniai pereinama prie galinių, neskubama, žmogui leidžiama priprasti ir, jei įmanoma, jis įtraukiamas į procesą pagal savo galimybes.

„Kiekvieno žmogaus poreikiai, jautrumas ir reakcijos yra skirtingi, todėl nėra vieno visiems tinkamo sprendimo. Sėkmingiausi rezultatai pasiekiami individualiai pritaikant dantų valymo būdą, priemones ir tempą“, – pastebi R.Juchnevičienė.

Kenkia ir vaistai

Aplaidžios priežiūros pasekmės – ne tik ėduonis. Dantenų uždegimas gali pereiti į periodontitą – sunkią infekciją, pažeidžiančią minkštuosius audinius ir dantis laikantį kaulą; negydoma liga baigiasi dantų netekimu. Todėl Lietuvos Respublikos Odontologų rūmai rekomenduoja visiems pacientams, tarp jų ir turintiems negalią, reguliariai lankytis pas specialistus.

Burnos sveikatą veikia ir vartojami vaistai. Antidepresantai, antihistamininiai preparatai, kai kurie kraujospūdį mažinantys vaistai ir diuretikai sausina burnos gleivinę, o sumažėjus seilių gamybai didėja ėduonies, dantenų ligų, blogo burnos kvapo ir grybelinių infekcijų rizika.

Tam tikri vaistai nuo epilepsijos, imunosupresantai ar kalcio kanalų blokatoriai gali sukelti dantenų išvešėjimą – tuomet palaikyti higieną tampa sunkiau.

Inhaliuojamieji kortikosteroidai skatina burnos kandidozę, ypač jei pavartojus burna neišskalaujama vandeniu. Kai kurie preparatai sukelia opeles, gleivinės sudirginimą ar deginimo pojūtį, kraują skystinantys vaistai lemia gausesnį kraujavimą valantis dantis ar odontologinių procedūrų metu, o ilgai vartojami cukraus turintys sirupai ir kramtomosios tabletės skatina ėduonį.

Jei pradėjus vartoti naują vaistą atsiranda nuolatinis burnos sausumas, dantenų patinimas, opelės ar kiti neįprasti simptomai, verta pasitarti su gydytoju arba odontologu: kartais galima parinkti kitą vaistą ar priemones šalutiniam poveikiui sumažinti.

Kur kreiptis pagalbos

Neseniai artimuoju su negalia besirūpinti pradėjusiems žmonėms R.Juchnevičienė pirmiausia pataria pasikonsultuoti su burnos higienistu ar gydytoju odontologu. Įvertinę burnos būklę, amžių, negalios sunkumą ir galimybes higieną atlikti savarankiškai, specialistai sudarys individualų priežiūros planą, parinks priemones ir pamokys jomis naudotis.

Vis dėlto, pašnekovės pastebėjimu, slaugantys artimieji mokymų ir rekomendacijų gauna per mažai. „Artimieji dėl to nekalti – jie dažniausiai nežino, kur kreiptis ir kur gauti informacijos“, – sako ji.

O informacijos Lietuvoje esama: pavyzdžiui, verta sekti Odontologų rūmų naujienas. Rūmai nuolat vykdo profilaktikos programą „Negalią turinčių žmonių burnos sveikatos gerinimas“, kuria siekiama padėti kuo daugiau šeimų, slaugančių negalią turinčius artimuosius.

Autorė: Urtė Jarockė