Spaudos centras
Spaudos centras
Naujausi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) siūlymai keisti pensijų kaupimo sistemą kelia nerimą tiek dėl pačios sistemos tvarumo, tiek dėl jos dalyvių ateities. Mano nuomone, jie ne tik prieštarauja tarptautiniams, laiko patikrintiems gerosios praktikos standartams, bet ir potencialiai pažeidžia šalies konstitucinius principus.
Visų pirma, siūloma galimybė lėšas iš antrosios pakopos atsiimti be gyventojų pajamų mokesčio (GPM) pritaikymo kelia klausimų dėl mokestinio teisingumo – kodėl iš valstybės subsidijuotų įmokų gauta investicinė grąža neturėtų būti apmokestinama, kai kiti piliečiai už savo investicijas GPM sumoka? Šio siūlymo įteisinimas įteisintų ir mokestinę nelygybę, iškraipytų mokesčių sistemą bei sukurtų pavojingą precedentą.
Mūsų universiteto mokslininkai taip pat daro logišką prielaidą, kad dėl siūlomų pakeitimų iš pensijų kaupimo sistemos daugiausiai pasitrauks tie jos dalyviai, kurie gauna mažesnes nei vidutines pajamas. Paradoksalu, bet būtent šiai grupei dalyvavimas papildomo kaupimo sistemoje yra finansiškai naudingiausias, nes dėl valstybės subsidijų jie gauna daugiau nei sumoka patys.
Ilgalaikės tokio gausaus pasitraukimo pasekmės būtų labai rimtos. Sumažėtų ne tik pačių pasitraukusiųjų būsimos pensijos (kai kuriais atvejais pensijos pakeitimo norma gali kristi net iki 15–20 proc.), bet ir didėtų grėsmė visos valstybinės socialinio draudimo sistemos tvarumui – ypač turint omenyje demografines tendencijas.
Jau šiandien žinome, kad nuo 2032 m. pirmajai „Sodros“ pakopai reikės daugiau lėšų, nei bus surenkama įmokų. Jei dabartiniai siūlymai bus priimti, jų poveikis jau po nepilno dešimtmečio bus triuškinantis, nes virš 50 proc. pensijos sistemos dalyvių tikėsis palankesnės pakeitimo normos – bent jau siekiančios 58 proc. ES vidurkį – o „Sodra“ daugiausiai galės užtikrinti vos 30 proc. Norint bent jau palaikyti dabartinį lygmenį, teks stipriai didinti įmokas, mažinti pensijas arba imtis skolinimosi, o tai lems dar didesnę fiskalinę naštą ateities kartoms.
Antroje pakopoje vietoje automatinio įtraukimo perėjus prie kvietimo modelio, ji iš esmės nebesiskirtų nuo trečiosios pakopos. Stebint ir analizuojant šiuo metu trečioje pakopoje dalyvaujančių gyventojų statistiką, skaičiai, švelniai tariant, nedžiugina. Išvada – kad turėdami pasirinkimo laisvę, gyventojai savarankiškai atsidėti lėšų pensijai neprisiverčia. O tai reiškia, kad patvirtinus dabartinius pakeitimus, socialiai pažeidžiamų gyventojų skaičius augtų – potencialiai nuo dabartinių 20-ies proc. iki 35-40 proc.
Tokios tendencijos neigiamai veiktų ne tik pensininkų, bet ir visų dirbančiųjų nuotaikas, nes mokant vienus didesnių mokesčių visoje ES, šalies piliečiai tikisi būti socialiai saugūs – ypač vyresniame amžiuje.
Nemažą žalą padarytų ir perėjimas prie kvietimo (angl. „opt-in“) modelio bei leidimas dalyviams bet kada pasitraukti iš antrosios pakopos, įskaitant galimybę atsiimti sukauptas lėšas ir visą investicinę grąžą. Tai reikštų, kad pensijų kaupimo sistema iš privalomo dalyvavimo modelio virstų visiškai savanorišku, panaikindama esminę šiuolaikinės pensijų sistemos prielaidą – automatizmą, paremtą elgsenos ekonomikos principais, padedančiais piliečiams priimti ilguoju laikotarpiu naudingus sprendimus.
Istoriniai Estijos ar Čekijos pavyzdžiai rodo, kad įteisinus panašų pensijų sistemos „lankstumą“, šalyse didėjo trumpalaikis vartojimas, augo infliacija, mažėjo perkamoji galia bei didėjo socialinė atskirtis – ypač tarp žmonių, gaunančių mažesnes pajamas. Lietuvoje tai taip pat gilintų nelygybę ir blogintų pažeidžiamiausių gyventojų grupių padėtį. Dar labiau mažės pasitikėjimas pensijų sistema, kurį vėl atkurti užtruks dešimtmečius.
Dabartiniai SADM siūlymai ne tik stipriai lenkia Konstitucinio Teismo 2024 m. kovo 7 d. išaiškinimą dėl galimybės nutraukti dalyvavimą antrojoje pensijų sistemos pakopoje, bet ir gerokai peržengia adekvataus proporcingumo ribas. Jei bus priimti, jie iš esmės pakeis pačią pensijų sistemos prigimtį, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti pakankamą finansinę apsaugą senatvėje. O tai jau kertasi su Konstitucijos 52 straipsnio dvasia ir konstituciniu socialinės darnos principu.
Galiausiai, siūlomi pokyčiai neatitinka ir tarptautinių organizacijų bei ekspertų rekomendacijų. Papildomas kaupimas visoje Europoje yra stiprinamas, grindžiamas automatinio dalyvavimo principais ir orientuotas į ilgalaikį gyventojų finansinį saugumą. Lietuva tuo metu rizikuoja tapti ryškiu neigiamu pavyzdžiu, kaip destabilizuoti vieną svarbiausių socialinės apsaugos sistemų per trumpalaikius, neapskaičiuotus sprendimus.
Todėl, vertinant tiek iš ekspertinės, tiek iš konstitucinės, tiek iš socialinės perspektyvos, dabartiniai siūlymai reformuoti pensijų kaupimo sistemą yra žalingi, neproporcingi ir keliantys pavojų tiek valstybės finansams, tiek kiekvieno gyventojo saugumui senatvėje. Deja, viešojoje erdvėje formuojama nuomonė dažnai paremta emocijomis, socialinių tinklų burbulais ir tikslingai nukreipta dezinformacija, o ne objektyvia analize ar patikimais tyrimais.