Balionai Lietuvos padangėje. Savi ir svetimi

Dr. Dainius Genys, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) sociologas

Nebe pirma savaitė mūsų dėmesį kausto oro balionai. Ne pramoginiai, veikiau pramoniniai. Teikia jie, deja, ne džiaugsmą, o gilų rūpestį. Skirtingai nuo klasikinės savo paskirties – suteikti įspūdžių, adrenalino ir pasimėgauti peizažu iš paukščio skrydžio, pastarieji skirti kurti priešingą efektą: trikdyti mūsų ramybę ir planus (ypač oro uostų), kaustyti dėmesį ir paryškinti savotišką bejėgiškumą. Ir kol vyriausybė strimgalviais verčiasi kurdama kovos su balionais planą, skaičiuodama, kiek milijonų verta pakloti, neapleidžia jausmas, ar tame nėra ko gilesnio.

Ar nealsuoja ši situacija savotišku paradoksalumu, kuomet gynybos išlaidų didinimo ir planuojamų milijardų kontekste, štai keli (na gerai, keliolika) oro balionai paralyžiuoja tiek tarnybas, tiek šalies gyvenimą? Piktesnis komentatorius neabejotinai išvestų tragikomišką paralelę tarp mūsuose dominuojančio griežto militaristinio pastarojo laikmečio viešo diskurso ir – neskaniai juokaujant – Mikės Pūkuotuko balionų...

Kad ir kaip būtų, šįkart ne visai apie tai. Palikime gynybines strategijas, veikiančias ar tik tariamas, gynybos ekspertams. Juk, nepaisant tragikomizmo, situacija nėra triviali, ją reiktų spręsti. Dėmesį norisi atkreipti kiek į kitą aspektą – viešumos pasimetimą. Viena vertus, suprantamas naujienų portalų noras teikti naujausią informaciją visuomenei, bet, kita vertus, stebina pasimetimas ir negebėjimas atpažinti tikrovės. Tas noras suvesti į paprastybes... Na pavyzdžiui, pranešama, kad vyriausybės atstovai konsultuojasi su NATO partneriais, šaukiami gynybos posėdžiai, bet tebekalbama apie kontrabandinius balionus, kai iš pažiūros matyti – net jei tai ir yra kontrabandos forma, jos tikslai yra daug gilesni ir toli siekiantys.

Viešoji erdvė ir jos diskusijų tyla

Viešoji erdvė – tai ne vien medijų srautas ar naujienų tiekimas, bet vieta, kurioje visuomenė svarsto, aiškinasi ir formuoja bendrą tikrovės supratimą. Vienas įtakingiausių pastarojo laikmečio sociologų Jurgenas Habermasas šią erdvę kitados apibrėžė kaip demokratijos šerdį – tarp valdžios ir piliečio egzistuojančią sferą, kurioje cirkuliuoja argumentai, o ne tik emocijos ar instrukcijos.

Kai ši erdvė veikia, visuomenė geba atpažinti, kas iš tiesų vyksta, o ne tik reaguoti į tai, kas jai paduodama. Ir atvirkščiai, kai ji neveikia, lieka triukšmas, gynybinės pozos ir nuolatinis neapibrėžtumas. Krizės akimirkomis, kaip dabar, funkcionuojanti viešoji erdvė tampa ne mažiau svarbi nei oro gynybos sistema: ji leidžia išlaikyti blaivų protą ir užtikrina, kad sprendimai remtųsi supratimu, o ne panika.

Deja, mūsų viešoji erdvė labiau primena sterilų idėjinį vakuumą – apvalytą nuo įvairovės ir rimtesnės diskusijos. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad informacijos netrūksta, jos struktūra vis dažniau grindžiama ne analize, o naratyvo palaikymu. Palaipsniui viešoji kalba tapo tarsi gynybinio fronto dalimi, kiekvienas kitoks klausimas ar abejonė – net jei tai tik pastanga mąstyti savarankiškai – interpretuojama kaip lojalumo testas. Tai padeda išlaikyti vieningą toną, bet naikina patį viešumo principą: gebėjimą ginčytis, svarstyti, argumentuoti.

Net balionų istorijoje – kur, rodytųsi, vertėtų esmiškai apsvarstyti gynybines taktikas naujos tikrovės kontekste, kuomet ganėtinai paprasti veiksmai kvestionuoja sudėtingas strategijas – dominuoja pasimetimas ir kovos intencijų bei lozungų kartojimas, o ne noras suprasti, kas vyksta, kodėl esame veik paralyžiuoti ir ką tai sako apie mūsų pasirengimą. Galiausiai, ramiai, bet argumentuotai svarstyti – ką reiktų daryti? Ne tik valdžiai, bet kiekvienam, įskaitant ir plunksnos brolius – žiniasklaidos atstovus.

Sensacijomis pučiami balionai

Militaristinio diskurso dominavimas viešojoje erdvėje iš dalies suprantamas – esame geopolitinio spaudimo lauke. Juk, regis, Hanibalas ne tik stovi prie vartų, bet atvirai ir agresyviai beldžia... Tačiau kodėl tame neturi likti vietos refleksijai? Trūksta balsų, kurie galėtų ne kartoti tarnybų pranešimus kitais žodžiais, o paaiškinti, kas slypi už reiškinių: kaip valstybė sprendžia, ką laikyti grėsme, kokios reakcijos proporcingos, ką šis įvykis sako apie mūsų institucijų brandą?

Viešosios erdvės užduotis nėra tik transliuoti vidines politikų rietenas, ar kelti tariamai nepatogius klausimus valdžios atstovams, bet, visų pirma, kelti tokias idėjas, kurios būtų svarbios, aktualios ir peno teikiančios patiems sprendimų priėmėjams. Kai jų nelieka, visuomenė praranda orientyrus – mato nebe tikrovę, o jos fragmentus. Problema ta, kad kenčiame ne tik nuo svetimų, bet ir savų balionų: skambių ir įspūdingų istorijų, pripučiamų emocijomis, sensacijomis, šokiruojančiais faktais, tačiau neretai neturinčių išliekamosios vertės ar informacinio svorio.

Balionų istorija, paradoksaliai, tampa savotišku lakmuso popierėliu mūsų viešajai erdvei. Ji parodo, kaip greitai reaguojame, bet kaip menkai svarstome. Kaip gebame sutelkti dėmesį, bet negebame sufokusuoti aiškinamosios regos. Ne vien svetimi balionai tai liudija. Apstu ir savų: nuo kultūros redukcijos iki personažų, iki žaidimo su pažymiais švietime, nuo biudžeto pristatymo žaismės iki strateginės lyderystės bauginančio stygiaus – visur stingame gilesnės refleksijos – ten, kur reikia valstybinio mąstymo, linkstame į karikatūras. O kai viešoji erdvė užleidžiama propagandiniam ir kariniam diskursui, pilietinis mąstymas atrodo it perteklinis veiksmas, tarytum ne vietoj, tarsi „Prie ko čia?!“.

Užbaigsiu komentarą neišgalvota istorija, labai iškalbingai, gal net tiksliau nei balionai apibūdinančia mūsų kontrastus. Šalyje sproginėjant politinėms krizėms (neseniai praūžus korupcijos skandalui, išvertusiam iš posto ministrą pirmininką), vienas iš didžiųjų naujienų portalų kviečia kalbėti apie tylos vertę. Nežinau ar tai sutapimas, ar kas rimčiau nutikę. Bet tai tikrai simptomas – tylos, kuri vis labiau užgožia diskusiją, tylos kaip baimės ir sutrikusio mąstymo formos.