Benamystė: užburtas ratas, iš kurio sunku ištrūkti

„Kol aš pas tave, neinu vogti“, – socialinei darbuotojai sako Kauno arkivyskupijos Caritas benamystės dienos centre atokvėpį nuo gatvės radęs vyras, o paklaustas, kur šiąnakt nakvos, atsako trumpai: Kaune. 

Ieško paguodos

„Moteris atėjo pikta, šaukė ant visų, keikėsi. Pasikviečiau ją į kabinetą, nes mačiau – ne sąnariai skauda, ne kojos. Sėdėjom, šnekėjomės, kol ji pradėjo verkti – žodžio negalėjo pratart. Pasėdėjo, paverkė, nurimo ir sako: viskas, ačiū, galiu eiti. Paklausei, ir man palengvėjo“, – istorija dalinasi Caritas benamystės dienos centro vadovė ir socialinė darbuotoja Rosita Mikėnienė.

Išklausyti ir paguosti – tai tik viena pagalbos formų, kurias teikia Kauno benamystės dienos centras. Vieni ateina pavalgyti – gauna kavos, arbatos, bandelę. Kiti – išsimaudyti: du kartus per savaitę centras teikia dušo ir skalbimo paslaugą, aprūpina šampūnu, rankšluosčiais, o drabužius išskalbia ir grąžina kitą savaitę. Treti sėda prie kompiuterio ieškotis darbo ar tvarkyti dokumentų. Ketvirti tiesiog ateina pabūti tarp žmonių ir užsiimti įvairia veikla – pažiūrėti filmą, pažaisti stalo žaidimų, pasikalbėti, sudalyvauti maldos valandėlėje.

Savaitgaliais gelbsti Kauno Karalienės Mortos mokyklos bendruomenė: tėvai su vaikais pasiskirsto grafiką, atvažiuoja šeštadieniais ir atveža šiltus pietus.

„Dažniausiai į centrą ateina žmonės, kurie ilgai nedirba – vieni įklimpę skolose, kitų ieško antstoliai, dar kiti turi sveikatos problemų, priklausomybių, o dažniausiai visa tai kartu. Kai kurie būsto netenka po skyrybų ar artimojo mirties. Ypač dažnai moterys – gyvena su vyru trisdešimt metų nesusituokusi, jis miršta, ateina suaugę vaikai, ir ji lieka gatvėje. Pastaraisiais metais žmonės jaunėja. Ateina be išsilavinimo, negali pretenduoti į geresnes darbo vietas, eina vienur – reikia patirties, eina kitur – vėl reikia patirties, susikaupia skolos, ir ratas užsisuka“, – pasakoja ketverius metus centrui vadovaujanti R.Mikėnienė.

Darbdaviai piktnaudžiauja

Anot pašnekovės, realiems pokyčiams dažniausiai ryžtasi jaunesni žmonės. Centre jie neužsibūna: susiranda darbą, atsistoja ant kojų ir pamažu kuria savarankišką gyvenimą. Tiesa, pasiseka ne visiems.

„Žmogus du tris mėnesius palanko centrą, susiranda darbą, viskas gerėja. Pradeda dirbti, praeina trys mėnesiai – jis vėl pas mus. Kas atsitiko? Atleido. Buvo bandomasis laikotarpis“, – dalinasi centro vadovė ir teigia matanti aiškią tendenciją: darbdaviams patogu įdarbinti žmogų iš Užimtumo tarnybos, o po trijų mėnesių ieškoti kito.

Dar blogiau, kai darbas neoficialus. „Vienas mūsų lankytojų slepiasi nuo vadinamojo darbdavio. Tas žmogus suranda kelis benamius, paskirsto darbus – ką nors išgriauti, išmontuoti – dalį pinigų sumoka, dalį pasilieka sau. Jis pats įsitikinęs, kad padeda – „aš juk duodu darbo!“ Bet žmogus supranta, kad juo naudojasi. Jis gi nėra šuniukas, kurį už pavadėlio nutempei, pamaitinai ir vėl gali pririšti prie būdos, kad saugotų“, – sako R.Mikėnienė.

Neretai nuvilia ir oficialus darbas. „Vienas jaunas vyras dirbo, gavo socialinį būstą – atrodė, gyvenimas tvarkosi. Grįžo po pusmečio. Sako, man moka keturis šimtus per mėnesį, bet darbų, bėgant laikui, pridėjo dvigubai. Už tuos keturis šimtus vis tiek neišgyvensiu“, – pasakoja R.Mikėnienė.

Caritas benamystės dienos centro vadovės ir socialinės darbuotojos Rositos Mikėnienės teigimu, didžiausia kliūtis tokiems žmonėms įsidarbinti yra ne kvalifikacijos stoka, bet jų socialinis statusas. „Kai ateina pas darbdavį du žmonės – benamis ir normaliai gyvenantis – logiška, ką pasirinks. Niekas nežiūrės, kad šitam žmogui reikia padėti, kad jis galėtų atsikelti, bent galvą drąsiau kilstelėti“, – konstatuoja R.Mikėnienė. Ji pastebi, kad benamystę patiriantys žmonės tegali rinktis mažiausiai kvalifikuotus darbus – valyti, krauti, padėti statybose.

Svajojo tapti šeima

Nepaisant visų sunkumų, centre dažniau apsilankantys žmonės keičiasi. Per kelerius metus lankytojai išmoko pavalgę išsiplauti lėkštę, pasirūpinti silpnesniu. Dabar, anot R.Mikėnienės, po švenčių patys tvarko stalus, plauna grindis, o jei ateina ligota moteris, vyrai paneša jos krepšius.

Centras sugalvojo ir Namukų dirbtuvėles – lankytojai iš medžio gamina namelių formos raktų pakabukus, dalyvauja mugėse, o surinktais pinigais padengiamos pačios būtiniausios jų išlaidos.

„Pradėjusi dirbti, pasakiau: noriu, kad taptume viena gražia šeima. Tuomet iš manęs šaipėsi. Sakė: kokia dar šeima, mes juk bomžai. Jie juokėsi, kad po pusmečio pabėgsiu. O dabar patys sako: tikrai, kažkaip tapome šeima“, – šypsosi centro vadovė.

Nori greito rezultato

„Kelias iš benamystės retai būna tiesus, tačiau labiausiai išsiskirianti kliūtis yra priklausomybės, – sako Respublikinio priklausomybės ligų centro Panevėžio filialo socialinė darbuotoja-atvejo vadybininkė Rita Gedvilienė ir priduria, jog benamystė ir priklausomybės dažnai sudaro uždarą ratą. – Arba žmogus netenka namų dėl vartojimo, arba, likęs be jų, pradeda vartoti.“

Pasak jos, nakvynės namuose ši problema ypač ryški – dauguma gyventojų turi priklausomybių, todėl išlaikyti blaivybę tokioje aplinkoje tampa beveik neįmanoma. „Žmogus baigia reabilitaciją, grįžta ten pat – ir vėl pradeda vartoti“, – sako R.Gedvilienė.

Specialistė pastebi, kad daugelis, ieškančių pagalbos, tikisi greito rezultato. „Griovimas truko begalę metų, o atsistoti jie nori spragtelėjimu. Jiems atrodo: nustoju vartoti – ir gyvenimas pasikeis, bus būstas, darbas. O kad pokyčiams reikės nuoseklių pastangų – apie tai mąstyti nenori“, – konstatuoja ji.

„Priklausomybė yra liga. Ji neleidžia lengvai atsitiesti. Vartojančiam žmogui sudėtinga laikytis susitarimų, išlaikyti darbą, judėti pirmyn. Kai paklausiu žmogaus: kaip manai, ar tau sekasi susitvarkyti su bėda? Dažniausiai sako, kad ne. Tuomet sakau: ateik, padėsiu. Bet matau, kad žmogus nėra pasiryžęs: ir nori, ir nenori“, – sako R.Gedvilienė.

Pagalba, anot specialistės, egzistuoja – po detoksikacijos ir psichosocialinės reabilitacijos žmonės gali nemokamai naudotis psichologo konsultacijomis, kreiptis į socialinį darbuotoją. Tačiau ateiti – sunkiausia. „Grįžta į savo aplinką, galvoja: vieną kartą nuėjau ir užteks. O paskui sako: man nepadėjo. Trūksta to patikėjimo ir pasitikėjimo. Vis dar daug gėdos, baimės, o kartais paprasčiausiai trūksta gyvenimo įgūdžių“, – komentuoja R.Gedvilienė.

Pagalba pasiekia ne visus

Valstybės duomenų agentūros duomenimis, užpernai Lietuvos nakvynės namų paslaugomis pasinaudojo beveik pustrečio tūkstančio žmonių – daugiausiai nuo 2020-ųjų. Kiek dar žmonių nakvoja gatvėse ar šiluminėse trasose, neskaičiuojama.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) atstovų teigimu, formaliai benamystę patiriantys asmenys gali gauti visas išmokas ir paslaugas kaip ir bet kuris gyventojas. Tačiau, pripažįsta ministerija, savarankiškai kreiptis pagalbos ir bendrauti su institucijomis jiems dažnai nepavyksta.

„Ypač svarbu, kad asmenys būtų registruoti Užimtumo tarnyboje – tada gali gauti socialinę pašalpą, yra draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu“, – pabrėžia SADM Horizontalios politikos ir projektų valdymo grupės vyresnysis patarėjas Tautvydas Vencius.

Konkrečių duomenų apie tai, kaip žmonėms sekasi po suteiktos paramos, ministerija neturi. „Vis dėlto nakvynės namų ar kiti socialiniai darbuotojai, ypač mažesniuose miestuose, tokius asmenis gerai pažįsta ir siekia suteikti tvarią, į savarankiškumą orientuotą pagalbą“, – sako T.Vencius.

Šiuo metu ministerijos ir ES struktūrinių fondų lėšomis Vilniuje pradedamas kurti Socialinės integracijos centras benamystę patiriantiems asmenims – erdvė, veiksianti ne mažiau kaip dešimt valandų per parą ir teiksianti socialines, bendruomenės bei informavimo paslaugas. Stiprinamas ir darbas gatvėje – socialiniai darbuotojai kasdien lankosi benamystę patiriančių žmonių susibūrimo vietose.

Planuojama programa „Būstas pirma“ – socialinės įtraukties modelis, kurio tikslas yra mažinti benamystę, suteikti žmogui stabilų būstą ir kartu teikti individualizuotą kompleksinę pagalbą. Programa remiasi Suomijos, Airijos, Švedijos ir Lenkijos miestų patirtimi, kur toks modelis jau veikia.

„Siekiant išvengti asmenų benamystės ypatingai svarbus vietos savivaldos, bendruomenių, kitos kaimynystės vaidmuo, – sako T.Vencius. – Sunkumų patiriantiems asmenims pagalbą svarbiausia suteikti kuo anksčiau, kad būtų išvengta situacijų, kai asmenims tenka patirti benamystę.“

Autorė: Rasa Kasperavičiūtė-Martusevičienė