Birutė Letukaitė apie Čiurlionio metams atgimusį šokio spektaklį: tai nėra dirbtiniais džiaugsmo purslais kunkuliuojanti jūra

Banguojantys kūnai, juodose teršalų gelmėse pasiklydę likimai, meilės natos, virš galvų kybanti, nuolat pamažu žemyn į dugną spaudžianti tamsuma ir širdyse vis suspurdanti šviesi viltis – tai ne sapnas, o choreografės Birutės Letukaitės kurtas ir šių dienų aktualijomis bei nauja choreografija atgaivintasšokio spektaklis „Jūra“. Jau šį sekmadienį, birželio 29 d., šis, Pažaislio muzikos festivalio ir Kauno šokio teatro „Aura“ bendradarbiavimo dėka atgimstantis, 150-ajam M. K. Čiurlionio jubiliejui dedikuotas spektaklis ne tik vėl skambės čiurlioniška muzika, bet ir kvies išgyventi šių dienų visuomenės skaudulius.

„Ko skundiesi, jūra?“, – į šį, kadaise Čiurlionio užduotą klausimą, atsakymų ieško prieš 13 metų sukurta ir pagal pastarųjų metų įvykius aktualizuota B. Letukaitės „Jūra“. Šokio spektaklyje susipina žmogaus ir gamtos santykio pokyčiai, Martyno Staškaus diriguojamo orkestro muzika. „Jūroje“ šokio judesiais kalbama apie kenksmingomis medžiagomis užterštą Baltijos jūrą ir visuomenę, kurią nuodija fobijos, egoizmas, apatija, perteklius ir karo žiaurumai.

Apie atnaujintą spektaklį, profesionalią, tikrąir giliai išgyvenamą Čiurlionio kūrybą kalbamės su „Jūros“ idėjos ir choreografijos autore, režisiere B. Letukaite.

Spektaklyje – nūdienos aktualijos

„Prieš 13 metų buvo visiškai kita situacija tiek pasaulyje, tiek mūsų teatre „Aura“. Per tuos metus ir pati subrendau, pasikeičiau. Juk kūrėjas nuolat keičiasi, kinta jo mąstymas, požiūris į pasaulį, būdai, priemonės, kuriomis jis išreiškia savo idėjas. Nors kai kurie dalykai, tarkime, muzika, spektaklyje liko ta pati, bet dauguma sceninių sprendimų – visiškai nauji. Pagrindinė spektaklio mintis išlikusi ta pati, tačiau išplėtota kitomis kryptimis ir būdais“, – apie naujai atgimusią „Jūrą“ pasakoja spektaklio autorė.

Pasak B. Letukaitės, spektaklyje skambančią muziką Čiurlionis kūrė visiškai kitame pasaulyje, dar prieš praūžiant dviem pasauliniams karams, matydamas kitokią, daug švaresnę gamtą, Baltijos jūrą, kitokius žmones. „Būtent todėl ta muzika pilna romantikos, grožio, gėrio. O dabar? Mūsų jūra – labiausiai užteršta pasaulyje, visuomenė – pasikeitusi neatpažįstamai“, – apie visa apimančius pokyčius kalba choreografė.

Naujoji „Jūra“ vis dar kuriama

„Jūros“ autorė sako, kad šis kūrinys yra pakankamai liūdnas, atspindintis dabartinį žmogaus ir gamtos santykį, atliepiantis pastarųjų metų ir net savaičių karinių veiksmų grėsmes. „Šokėjai „Jūroje“ įkūnija tiek vandens, tiek sausumos gyventojus, parodo mūsų visuomenės paveikslą. Kaip įprasta šiuolaikiniame mene, nereikia bandyti konkrečiai identifikuoti veikėjų – viskas pinasi sluoksniais. Be to, tam tikroje spektaklio vietoje girdime ne tik muziką, bet ir tikrų karo sirenų garsus, o spektaklio pradžioje – jūros gyvybės garsus“, – pasakoja B. Letukaitė.

Kad 2025-ųjų metų „Jūra“ yra visiškai kitokia, nei pristatyta 2011 m., liudija ir iki šiol vykstantis kūrybinis procesas, ryškėjanti Čiurlionio figūra. „Visą laiką ką nors keičiu, vis ką nors pridedu ar nuimu. Pavyzdžiui, vienas herojus šiuo metu jau įgavo tarsi pagrindinio herojaus ar net autoriaus – Čiurlionio – bruožus, spektaklyje yra vieta, kurioje muzikos fone bus skaitomi Čiurlionio laiškai, galima matyti įvairius kūrėjo gyvenimo tarpsnius: meilės, kūrybos, sveikatos būklės ir kt.“, – apie kūrinio turinį užsimena choreografė.

Kodėl mums reikia meno?

Kaip teigia autorė, „Jūra“ kviečia žiūrovą ne tik permąstyti šiuolaikines problemas, bet ir kuria paveikią emociją, išreiškiamą profesionalių šokėjų judesiais.

Paklausta, kaip reikėtų meno priemonėmis siekti visuomenės pokyčių ir per meną kuo didesniam žmonių ratui parodyti aktualias problemas, B. Letukaitė sako, kad „deja, šiuolaikinis menas dažnai atsiriboja nuo jausmų. Žiūrovas neretai gauna be jokios emocijos į neišieškotą formą įvilktą kokį nors konceptą. Tada, jei neįdomi ir forma, apima didžiulis nuobodulys dėl tuščiai praleisto vakaro“.

Pasak choreografės, klasikinė muzika – labiausiai iš visų menų žmogų veikianti meno forma – ji abstrakti, bet sukelianti ir emocijas, ir daugybę minčių. „Čiurlionis gyveno ir kūrė kitu metu, todėl ir jo muzika kitokia: simfoninės poemos, preliudai, harmonizuotos liaudies dainos. Jo muzikoje daug garsų harmonijos, kuri veikė žmogų“, – teigia B. Letukaitė.

Paklausta, ar šiuolaikinis žmogus pajėgus suvokti seniai, tarkime, Čiurlionio prieš pusantro šimto metų sukurtą muziką, ji priduria, kad būtent tokie renginiai, kaip šokio spektaklis ar kiti jubiliejinės programos „Čiurlioniui 150“ renginiai, įvairiais būdais padeda pažinti menininko kūrybą ir įtraukia žmones į kultūros pasaulį.

„Galbūt žmogui sudėtinga tiesiog klausytis? Tokie pastatymai, kuriuose yra ir muzikos, ir judesio, gali net dukart labiau paveikti žiūrovą. Judesiai, įvairių garsų intarpai spektaklyje nėra tiesmukiška muzikos iliustracija. Tai – greta einanti vizualizacija, drauge su muzika perteikianti žmogui ir emociją, ir šiuolaikinio šokio choreografijos idėją bei koncepciją“, – sako B. Letukaitė.

Tikrumas – paveikaus meno sąlyga

„Jūros“ autorė taip pat pabrėžia, kad paveikus menas ne tik turi perteikti emociją ir nešti aiškią idėją, bet ir būti atliktas profesionaliai. „Šokėjų kūnai turi būti paruošti atitinkamu profesionaliu lygiu. Mano užduotis – kad tie kūnai išreikštų ir konceptą, ir idėją, ir jausmą. Tai gali būti liūdesys ar džiaugsmas – emocija, kuri paveikia žmogų, skatina jį mąstyti. Juk daugelis žmonių į teatrą ateina patirti tikrą jausmą, viltį, galbūt ir atrasti atsakymus į savo klausimus. Žmonėms reikia tikro jausmo, profesionalumo, ne tik koncepto“, – kalba B. Letukaitė, nesutikdama su pastaruoju metu vyraujančia nuomone, kad „nemadinga“ teatre žiūrovą paveikti emociškai.

„Aš – apie tikrumą. Viskas scenoje turi būti tikra. „Jūroje“ taip pat viskas tikra. Tai nėra dirbtiniais džiaugsmo purslais kunkuliuojanti jūra, ten yra ir liūdesio, ir skausmo, ir romantikos, ir vilties. Tikiuosi, kad šis kūrinys bus labai paveikus ir sukels daug minčių apie šiuolaikinį pasaulį,“ –sako autorė.

2025 metais švenčiame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąjį jubiliejų, UNESCO paskelbtą minima sukaktimi. Jubiliejinę metų programą „Čiurlioniui 150“ (šokio spektaklis „Jūra“ – šios programos dalis) kuruojanti Vyriausybės kanceliarija kviečia pasinerti į Čiurlionio kūrybą su šūkiu „Giliau, nei siekia žvilgsnis“ – nes žymiausio visų laikų lietuvių menininko darbai nėra tik paviršiuje matomi vaizdai ar garsai, bet ir kodai, kuriuos smalsus žiūrovas gali tyrinėti. Daugiau informacijos rasite svetainėje ciurlioniui150.lt.