Budinti gydytoja neurologė Milda Bajorienė tapo Neurologijos skyriaus vedėja

Prieš pusmetį po dešimties metų gyvenimo ir darbo Anglijoje Milda Bajorienė su šeima nusprendė grįžti į Lietuvą. Respublikinėje Šiaulių ligoninėje esantis Neurologijos skyrius bei  veikiantis insultų klasteris ir lėmė apsisprendimą įsidarbinti čia. Milda Bajorienė ligoninėje dirbti  pasirinko tik budėjimais, tačiau kolegos, pastebėję gydytojos profesionalumą, darbštumą ir žingeidumą, netrukus ėmė kalbinti ją dalyvauti konkurse į skyriaus vedėjo pareigas. Apie trumpą šuolį nuo budinčios gydytojos iki skyriaus vedėjos kalbamės su naująja Neurologijos skyriaus vedėja gydytoja neurologe Milda Bajoriene:

- Neurologijos skyrius ilgokai buvo be vadovo. Kokie sunkumai dėl to kilo skyriaus personalui?

-Kiekvienoje komandoje turi būti atsakingas asmuo, priimantis galutinius sprendimus. Iki šiol skyrių šefavo Endokrinologijos ir Gastroenterologijos skyriaus vedėja gyd. Gitana Acutė, kurios veiklos ir pareigų ratas labai platus. Gydytoja visuomet padėdavo išspręsti organizacinius, teisinius ir su pacientais susijusius klausimus. Tačiau dėl smulkių, einamųjų klausimų l.e.p.vedėjos nesinorėdavo trukdyti, tad juos bandydavo spręsti savomis jėgomis. Turiu pastebėti, kad skyriuje gydantys gydytojai tikrai neblogai tvarkėsi skyriuje, tačiau ilgainiui visi suprato, kad toks darbas neefektyvus ir yra gerai turėti savo srities specialistą, su kuriuo gali konsultuotis, klausti, išsakyti kylančiais problemas.

- Kodėl Jūs nusprendėte dalyvauti konkurse į skyriaus vedėjo postą ir imtis nemažos atsakomybės?

- Dalyvauti skyriaus vedėjo konkurse įkalbėjo kolegos. Esu žmogus, jaučiantis atsakomybę už savo darbą, noriu, kad kolektyve būtų gera, darbinga atmosfera - tai ir yra vienas iš pagrindinių motyvatorių. Kolegų palaikymas ir tikėjimas manimi, supratimas, kad galiu imtis šio darbo, motyvavo. Jei nebūtų palaikymo, nebūtų tos minties įkalbėję, tai nieko ir nebūtų. Pastebėjau, kad,

iškilus nesklandumams, nėra kliūčių nueiti, diskutuoti, tartis su ligoninės vadovais. Sprendimai priimami operatyviai, neatidedant ir tai motyvuoja. Spręsdama eiti į šias pareigas vertinau, kiek administracija yra geranoriška padėti įgyvendinti planus. Jaučiu stiprų palaikymą, geranoriškumą, lengvą prieinamumą. Tikiuosi, kad pavyks sklandžiai bendradarbiauti ir drauge įgyvendinti numatytus planus.

- Kokios gydytojo bei vadovaujamo darbo patirties turėdama atvykote dirbti į Neurologijos skyrių?

- Kaip žinote, paskutinius dešimt metų dirbau antrinio lygio gydymo įstaigos Insultų centre, kuriame gydomi pacientai dėl ūmių insultų, atliekamos  trombolizės. Turėjau galimybę įgyti ir vadovavimo patirties - teko dvejus metus vadovauti insultų centrui, labiau iš klinikinės pusės vesti visą komandą, gerinti centro rodiklius, kad pacientams būtų kuo geresnis paslaugos teikimas. Tai buvo ne Lietuvoje, todėl man pačiai dar reikia priprasti prie naujos sistemos. Truputį mokausi ir tikiuosi, kad mano patirtis bus naudinga ir čia.

- Ko, Jūsų manymu, labiausiai stinga, kad skyriaus darbas būtų sklandus, pacientai ir darbuotojai patenkinti?

- Trečią savaitę vadovaudama skyriui negaliu daug papasakoti iš savo patirties, nes jos dar pakankamai nėra. Kolektyvas yra labai šaunus, sunkiai dirbantis, tik jų dėka vyksta insultų klasteris, skyrius funkcionuoja gerai, bet, norint plėsti savo teikiamas paslaugas pacientams, gerinant kokybę, trūksta žmonių. Juos pritraukti yra nemažas iššūkis. Šiuo metu skyriuje visu krūviu dirba keturi gydytojai ir aš, ambulatorijoje – trys gydytojai, kurie užtikrina neurologines paslaugas. Bet reikėtų daugiau, kad būtų galima užtikrinti ligonių kaitą, kad išleisti gydytojus atostogų, į mokymus, nes šiuo metu tai yra iššūkis. Jei daugėtų žmonių, būtų galima galvoti ir apie paslaugas, kurias galėtume  gerinti, plėsti.

- Kokius planus ir tikslus norėtumėte įgyvendinti pirmiausia, vadovaudama Neurologijos skyriui?

- Norisi toliau gerinti skubių neurologinių paslaugų kokybę bei prieinamumą. Neurologijos skyriuje turime Dienos stacionarą, norėtume plėsti jame teikiamas paslaugas. Galimybių bei planų yra, tačiau jiems įgyvendinti reikia ir žmonių. Tikiuosi, kad su laiku pasieksime savo tikslus.  

- Ar šios atsakingos pareigos įtakojo Jūsų asmeninį gyvenimą?

- Prieš priimant šį man svarbų sprendimą teko nemažai tartis su savo šeima, nes suprantama, kad pareigos atims daugiau laiko iš šeimos. Esu dėkinga, kad šeima palaikė ir pritarė sprendimui eiti vedėjos pareigas nepaisant žinojimo, kad teks „apkarpyti“ šeimos laiką. Dabar pradėjus dirbti vedėja tenka mokytis išlaikyti balansą tarp darbo reikalų ir šeimos, kad nenukentėtų nei šeimos interesai, nei manimi patikėjusio kolektyvo lūkesčiai.

- Ačiū už pokalbį ir sėkmės nelengvame Jūsų pasirinkime.