D. Golovanovas ir J. Maksimovičius kviečia į džiazišką Čiurlionio pasaulio meditaciją: iš ten grįšime šviesesni, dvasingesni ir turtingesni

Šiandien 11.45 val. į tradicinius „Džiazo priešpiečius“ kviečia Lietuvos džiazo federacija ir Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija. Vilniuje, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos kieme, Tarptautinės džiazo dienos proga įvyks vienintelis atviras ir nemokamas projekto „Paskui Čiurlionį“ pristatymas. Koncerto metu skambės saksofonininko Jano Maksimovičiaus ir pianisto Dmitrijaus Golovanovo aranžuoti jų pačių atliekami M. K. Čiurlionio preliudai fortepijonui. Apie tai, kaip atsirado šio dueto čiurlioniškas džiazas, kokios muzikos spalvos atsiskleidė aranžuojant programos kūrinius ir kaip Čiurlionio kūryba keičia žmogų, kalbamės su D. Golovanovu.

Iš muzikos pasaulio žmonių yra tekę girdėti: „juk Čiurlionis rašė klasiką, ten jokio džiazo negali būti“. Tačiau jūs atradote vietos džiazui net ir Čiurlionio kūryboje. Jau esate minėję, kad programa gimė prieš 7 metus ėmus improvizuoti nebaigtais Čiurlionio eskizais. Priminkite, kokia buvo „Paskui Čiurlionį“ pradžia? Kaip Jūs apibūdintumėte skirtį ir sąsają tarp klasikinės muzikos ir džiazo? Kiek Jūsų programoje Čiurlionio, o kiek džiazo?

Ar klasikoje yra džiazo ir ar džiaze yra klasikos? Šie žanrai, žinoma, labai skirtingi. Bet visoje muzikoje yra ir labai daug panašumų – formoje, harmonijoje, melodijose, ritmuose, kitose išraiškos priemonėse.

Kai profesionalus muzikantas žino muzikos kalbą, jis gali perpasakoti klasikinį kūrinį džiazo kalba ir atvirkščiai. Tai reikalauja tam tikrų žinių, įgūdžių, patirties, skonio ir fantazijos, tačiau svarbiausias klausimas – kam tai daryti?

Mes pradėjome nuo Roko Zubovo pasiūlymo improvizuoti nebaigtais Čiurlionio kūriniais (tiksliau, mažais pagal mažus eskizus, jo muzikines idėjas sukurtais darbais). Ir tai yra tai, ką improvizatoriai daro nuolat – vystome mažas idėjas į ilgas improvizacijas ir išbaigtus kūrinius.

Idėja buvo labai įdomi, nes Čiurlionis buvo savo laiko inovatorius, ir jo muzikos kalba lenkė savo laikmetį, buvo moderni ir kartu stipriai rėmėsi Lietuvos liaudies muzika. Būtent tai ir surezonavo su mūsų skoniu. Mes stengiamės mąstyti šiuolaikiškai, ieškoti naujos muzikos krypties, tačiau mūsų atliekama muzika taip pat atspindi mūsų vidinį pasaulį, kuris yra susijęs su mūsų šaknimis ir vertybėmis.

Vėliau supratome, kad programoje yra per daug mūsų ir per mažai Čiurlionio genijaus. Tuo pat metu vis labiau įsitraukėme į jo muzikos pažinimą, todėl nusprendėme ieškoti savęs jo preliudų kontekste.

Esate minėjęs, kad pradėję gilintis į Čiurlionio kūrinius supratote, kad jis tapo jūsų įkvėpėju ir mokytoju, jo muzika pakeitė jūsų požiūrį ir skambesį. Gal galite išplėsti mintį – kaip pasikeitė jūsų požiūris? Minėjote ir tai, kad Čiurlionis pakeitė jus. Kaip tai įvyko, kokius esminius savo asmenybių pasikeitimus įžvelgiate?

Pradėjome atlikti šią programą ieškodami naujų spalvų ir įkvėpimų bei norėdami modernizuoti ir aktualizuoti Čiurlionio muziką, tačiau grodami jį supratome, kad mokomės ir turime mokytis iš jo. Taigi pradėjome valyti ir gryninti savo požiūrį į programą, palikti mažiau savo tradicinio skambesio, vystyti Čiurlionio spalvas ir muzikinę kalbą. Ir, žinoma, sekant jo pėdomis, pradėjo organiškai keistis ir mūsų muzikinė kalba. Kaip sakoma: „su kokiu bendrausi, tokiu ir patapsi“ (šypsosi).

Šie pokyčiai reikalavo daugiau įsiklausymo, daugiau niuansų ir atspalvių muzikoje, šiek tiek kitokių improvizacijos vystymo būdų. Ir dabar, kai mes su Janu grojame savo autorinius koncertus, mes naudojame Čiurlionio įkvėptus atradimus.

Žinoma, pasikeitėme ir mes, tapome brandesni, gal kiek ramesni ir šviesesni, pradėjome mąstyti plačiau.

Kartais tenka susidurti su nuomone, kad norint suprasti klasikinę muziką, džiazą reikia specifinių žinių, kai kurie žmonės teigia nesuprantą džiazo. Tačiau Čiurlionis – toks universalus. Gal Čiurlionis džiaze suprantamas ne tik muzikos gurmanams?

Aš manau, kad muzikos kalba yra universali ir turi raktus į žmonių sielas nepriklausomai nuo šalies, amžiaus, išsilavinimo ar muzikinės patirties. Mūsų programos tikslas – kultūrinis dialogas tarp klasikinės ir improvizacinės muzikos. Todėl mes kviečiame džiazo mylėtojus išgirsti improvizacijas kitame, trapių muzikinių idėjų ir plonų muzikinių sluoksnių kupiname kontekste. Taip pat kviečiame klasikinės ir Čiurlionio muzikos mylėtojus išgirsti, kaip Čiurlionio mintys perfrazuojamos ir modifikuojamos.

Ko turėtume ieškoti sekdami paskui Čiurlionį? Džiazo, klasikos, emocijų, filosofinio susimąstymo, savęs, kitokių muzikos spalvų?

Šioje programoje nėra tipiško džiazo. Priešingai, tai labiau improvizatorių filosofijos ir pasaulėžiūros atskleidimas naudojant Čiurlionio kalbą. Tad labiausiai sekti paskui Čiurlionį kviečiame klausytoją, kuris nori atrasti šį menininką ar improvizacinę muziką, kurio siela ir mintys yra atviros paieškai, kuris klausia, ieško, domisi. Šis klausytojas tikrai atras Čiurlionio muzikos grožį ir trapumą, koncerto metu tarsi meditacijoje pažvelgs ir į save muzikoje, ir į muziką savyje, kartu su mumis nukeliaus paskui Čiurlionį į jo muzikos pasaulį ir grįs iš jo šviesesnis, dvasingesnis ir turtingesnis. 

Čiurlioniška muzikos kalba yra tokia universali, kad panašiai turėtų būti suprantama tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Gal pastebėjote, ar Čiurlionis atrodo tarptautinis, suprantamas ir artimas užsienio klausytojams?

Pats asmeniškai kelis kartus skambinau Čiurlionį Ispanijoje, neseniai su Janu koncertavome Ukrainoje, planuojame atlikti šią programą Estijoje ir Latvijoje.

Čiurlionio muzika, kaip ir bet kuri genijų sukurta muzika, neturi geografinių ribų. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi tuo, kad Lietuva turi tokią nacionalinę vertybę – asmenybę,  kurios muzika ir paveikslai garsina Lietuvos vardą pasaulyje.

Kaip meno žmogus, labiausiai džiaugiuosi tuo, kaip klausytojas emocingai ir jautriai priima Čiurlionio muziką. Juk dabartiniame pasaulyje, pilname neapykantos, melo ir politinių peripetijų, žmogus lieka žmogumi, žmogus nori ir turi būti žmogumi. Ir būtent menas, neturintis ribų, nepripažįstantis sienų, neatstovaujantis politinių pažiūrų ir nešlovinantis asmenybių, menas, kuris jautriai ir emocingai klausia ir kviečiai į dialogą apie meno poreikį ir įtaką žmogui – būtent toks menas pasiekia klausytojo sielos stygas ir užgauna jas nepriklausomai nuo to, kur jis skamba.

2025 metais švenčiame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąjį jubiliejų, UNESCO paskelbtą minima sukaktimi. Programą kuruojanti Vyriausybės kanceliarija kviečia pasinerti į Čiurlionio kūrybą su šūkiu „Giliau, nei siekia žvilgsnis“ – nes žymiausio visų laikų lietuvių menininko darbai nėra tik paviršiuje matomi vaizdai ar garsai, bet ir kodai, kuriuos smalsus žiūrovas gali tyrinėti. Daugiau informacijos apie šiai progai skirtą programą „Čiurlioniui 150“ rasite svetainėje ciurlioniui150.lt.