D. Nausėdienė dalyvavo prestižinėje Prancūzijos mokslo įstaigoje surengtoje konferencijoje apie lietuvių kalbą

Pirmoji ponia Diana Nausėdienė trečiadienį Paryžiuje, prestižinėje Prancūzijos mokslo įstaigoje Collège de France, dalyvavo mokslinėje konferencijoje „Lietuvių kalba: istorija ir perspektyvos“.

Savo sveikinimo kalboje pirmoji ponia pabrėžė, jog Lietuva visuomet buvo ir yra atvira kultūrų polilogui.

„Daugiau nei prieš septynis šimtmečius Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose Europos miestams ir visam Vakarų krikščioniškajam pasauliui sostinė Vilnius iškilo kaip unikali civilizacijų dialogo erdvė. Lietuvos vakarietiška istorinė būtis Europos rytų pasienyje subrandino išskirtinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bruožą – joje sugyveno įvairių tautų, kultūrų ir konfesijų žmonės. Daugiakalbystė buvo Lietuvos diplomatinių ryšių tarptautinės komunikacijos savybė. O kalbų polifonija – taikaus sambūvio ir kultūrinės sąveikos šalies viduje esminis veiksnys“, – sakė D. Nausėdienė.

Pirmosios ponios žodžiais, Lietuvoje vis dar kalbame archajiška lietuvių kalba, tyrinėdami ją kaip lingvistinį perlą, perduodami ją pasaulio antropologams, mokslininkams kaip išsaugotą autentišką žodinį, fonetinį žmonijos ištakų paveldą, unikalų kultūros evoliucijos ženklą, istorinę kvintesenciją, kad ji įkvėptų tolesniems moksliniams atradimams ir gilesnėms įžvalgoms mokslo bendruomenę ne tik Lietuvoje.

„Simboliška ir prasminga, kad visai neseniai atrastas garbaus XX a. pradžios lingvistikos profesoriaus Antoine’o Meillet rankraštis, kuriame užfiksuoti baltų kalbų, ypač lietuvių kalbos, tyrimai, simbolizuoja mūsų bendras pastangas puoselėti mokslinį paveldą, praturtinantį visos Europos žinių lobynus“, – teigė D. Nausėdienė.

Pirmoji ponia akcentavo, jog Lietuvai ir lietuviams – kaip ir prancūzams Prancūzijoje – visada gyvybiškai svarbus buvo nuolatinis laisvės siekis, egzistencinis nepriklausomumo idėjos ir, svarbiausia, mąstymo laisvės išlaikymas.

„Mūsų visuomenes sieja nuolatinė objektyvumo kriterijaus paieška giliose diskusijose apie kultūrines, filosofines vertes, saugotinas realiame, nuolat kintančiame gyvenime. Tokiose diskusijose, kurios, išplaukdamos iš unikalių istorinių giluminių identitetų, tūkstantmečiais vystytų skirtinguose kontekstuose, pvz., lietuvių kalba Lietuvoje bei prancūzų kalba Prancūzijoje, nuolat vedė ir toliau veda ir mūsų šalis, ir Europą į ateitį – prie universalių daugiakultūrinio koegzistavimo ir efektyvaus bendradarbiavimo kodų“, – kalbėjo D. Nausėdienė.

Pirmosios ponios teigimu, Lietuva istorinės opresijos laikotarpiais gyvavo kaip tauta, pasmerkta nuolatinei rezistencinei būklei. Saugojo savo unikalią savastį ir kalbą, puoselėdama visų kultūrų išgyvenimo Lietuvoje ir jų kūrybos geną.

„Kaip prancūzai, kalbantys prancūziškai su savigarba ir giliu pasididžiavimu savo šalimi, instinktyviai kolektyviai priešindamiesi kalbiniam unifikavimui, kolektyvinei kalbos mirčiai globaliame pasaulyje, Jūs galite puikiai pajausti, kodėl ir kaip lietuvių dvasia išgyveno ir koks svarbus yra progresyvus kompleksinis nacionalinių dermių unikalumo genas“, – sakė D. Nausėdienė.

Savo kalboje pirmoji ponia taip pat paragino pažvelgti į šiandieninės kovos dėl kultūrinio identiteto realijas pasaulyje, kurios simboliškai istorijos rate atsikartoja kitos tautos – ukrainiečių – egzistencinėje realybėje. Pasak D. Nausėdienės, šiandieninis Ukrainos karas yra kolektyvinis ukrainiečių tautos pasipriešinimas kultūrinei mirčiai, siekiant išsiveržti iš kriminaliniais principais valdomos kultūriškai kitos ir kitokios šalies įtakos.

„Būkime akademiškai atidūs ne tik Ukrainoje. Kai valstybė agresorė, kuri stokoja civilizuoto kultūrinio demokratinio valdymo įgūdžių, griebiasi akademinės pažangos įrankių ne pačiai pažangai stiprinti, ne ekonomikai gerinti, ne objektyviai laisvos minties sklaidai savos šalies viduje ir išorėje, o prievartos kitaminčių atžvilgiu, manipuliatyvių, dezintegruojančių, dezinformuojančių, socialiai destruktyvių naratyvų kūrimui, siekdama pseudomokslinėmis teorijomis iškreipti ir kontroliuoti savosios šalies ir pasaulio visuomenių mąstymą, kreipti jį ne pažangos, o destrukcijos link – būkime budrūs. Tai yra pavojinga pasauliui“, – akcentavo D. Nausėdienė.

Pirmoji ponia padėkojo profesoriams Danieliui Petit ir Luigiui Rizziui už pastangas siekiant suburti ir sutelkti mokslininkus ir bendruomenes lietuvių kalbos, jos istorijos tyrimų ir lyginamųjų studijų sklaidai, už reikšmingą impulsą lietuvių kalbos svarbos ir prestižo plėtrai.

Collège de France bibliotekoje neseniai buvo rastas niekada nepublikuotas, lygiai prieš šimtą metų prancūzų kalba parašytas Antoine’o Meillet rankraštis „Esminiai lietuvių kalbos fonetikos ir morfologijos bruožai“. Rankraštis turėjo būti parašytas apie 1923–1924 metus. Jis ir tapo pagrindine paskata surengti konferenciją „Lietuvių kalba: istorija ir perspektyvos“.

Pagrindinis konferencijos pranešėjas profesorius D. Petit pristatė išsamų pranešimą apie lietuvių kalbą ir jos vietą kalbų šeimoje, pagrindinius lietuvių kalbos bruožus bei argumentus, kodėl ši kalba jau nuo XIX a. traukė žymiausius lingvistus (Augustą Schleicherį, Karlą Brugmanną, Ferdinandą de Saussure’ą, Antoine’ą Meillet). Profesorius aptarė lietuvių kalbos archajiškumą, jos vietą kalbų šeimoje ir tipologinį išskirtinumą, dėl kurio ji yra itin palanki kalbotyros tyrimams.

1530 m. Pranciškaus I įkurta Prancūzijos kolegija (pranc. Collège de France) yra viena prestižiškiausių Prancūzijos mokslo institucijų, kurioje daugiausia dėmesio skiriama pažangiems moksliniams tyrimams ir viešajam švietimui.

Kolegijoje dirbančių mokslininkų indėlis įvertintas ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu: iš viso įstaigos mokslininkai nuo 1901 m. 11 kartų apdovanoti Nobelio premija, nuo 1946 m. – 5 Fieldso medaliais ir nuo 1954 m. – 28 Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimų centro (pranc. Centre national de la recherche scientifique, CNRS) aukso medaliais.