Dalykinės anglų kalbos dėstytoja: artėjame prie skandinaviško lygio

Ko gero, ne kiekvienas žino, kad Paulius Ambrazevičius, geriausiai žinomas kaip komikas ir vienas iš pirmųjų legendinio „Humoro klubo“ narių, yra išvertęs net 5 knygas. Jis pasakoja, kad vertėjavo jau mokyklos laikais, o anglų kalbos daugiausia išmoko užsirašinėdamas dainų tekstus ir žiūrėdamas serialą. Pasak Pauliaus, labiausiai nudžiugino, kad įstojus į Vilniaus universitetą (VU) anglų kalbos testas lėmė jo patekimą į aukščiausią kalbos mokymo lygį. O pažintis su „New York Times“ žurnalistu Rodžeriu Koenu (angl. Roger Coen) širdį džiugina iki šiol.

Buitiškas vertėjavimas apdovanojo patirtimis

„Tuo metu, ko gero, buvau vienintelis žmogus kaime, kuris mokėjo anglų kalbą, tad pasitaikydavo situacijų, kai į mane kreipdavosi, – pasakoja VU alumnas. – Kartą mūsų kaime nusileido vokietė sklandytoja iš čempionato, kuris vyko Prienų rajone. Aš jai padėjau susiorientuoti“. P. Ambrazevičius sako, kad ir dabar tėvų namuose yra atsitikimą primenanti nuotrauka. Įsiminė ir miestelyje apsilankiusių Amerikos lietuvių dovana už pagalbą bendraujant su angliškai nekalbančiais giminaičiais: „Atvažiavo tokia vyresnė pora ir aš jiems vertėjavau. Važiavome į kapines, pas gimines. Po poros mėnesių į paštą atėjo didžiulis vokas su dviem krepšinio tinkliukais. Tai pas mus aikštelėje jau 2002 m. kabėjo amerikietiškas tinkliukas!” – su išlikusiu pasididžiavimu apie tuomet užsidirbtą prabangos prekę pasakoja pašnekovas. Prieš 12 m. įvykusi pažintis su Lietuvoje viešėjusiu „New York Times“ žurnalistu Rodžeriu Koenu, rašiusiu knygą apie savo giminę, iki šiol brangi kaip galimybė, suteikta dėl anglų kabos žinių ir profesinių kompetencijų.

Anglų kalbos mokėsi iš dainų tekstų

„Gal dėl to ir įstojau į tarptautinius santykius“, – juokiasi VU alumnas P. Ambrazevičius. Mažame Liepalotų (Šakių raj.) miestelyje augusio dešimtoko pramokta anglų kalba padėjo gauti ir pirmąjį darbą. „Iš mokyklos rekomendavo mane ir bendraklasę, kuri vokiečių kalbą labai gerai mokėjo. Mes vienai įmonei Šakiuose padėjome ieškoti verslo ryšių užsienyje. Googlindavom, ieškodavom. Aš, aišku, daugiausiai laiko praleisdavau dainų tekstų svetainėje persirašinėdamas tekstus, tokius kaip Blink „Stay Together for the Kids“, System Of A Down „Chop Suey!“ – su nostalgija prisimena komikas. Su amerikietiška anglų kalba jis susipažino žiūrėdamas animacinį serialą „Futurama“ (angl. Futurama). „Neseniai įsitikinau, kad pirmus keturis sezonus ir dabar moku mintinai“, – prisipažįsta jis. P. Ambrazevičius atkreipia dėmesį, kad 1998–2004 m. anglų kalbos mokė mokytojai, kurie geriausiu atveju buvo neseniai baigę mokslus, bet juos mokė dėstytojai, kurie sovietmečiu žinių sėmėsi iš vadovėlių ir jų kalbos maniera buvo nenatūrali.

Anglų kalbos proveržį lėmė ekonomika

„Anglų kalbos poreikis nuo nepriklausomybės laikų Lietuvoje buvo ir yra didelis“, – sako VU Kauno fakulteto Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto dėstytoja Lina Fedorčenkienė. Jos karjeros pradžia sutapo su ekonominės emigracijos metais, kai anglų kalbos poreikis buvo ypač didelis. Tiesa, tada siekta greitai išmokti buitinės kalbos (A2 / B1 lygio), norėta bent kažkiek susišnekėti. XXI a. „broken English“ jau nėra joks pasiekimas, o būtent anglų kalbos žinių lygis tapo socialinio statuso rodikliu. „Dėl globalizacijos iš aukščiausių vadovų tikimasi taisyklingos kalbos, plataus žodyno, specifinių terminų išmanymo ir gražaus tarimo“, – sako dalykinės anglų kalbos ekspertė džiaugdamasi, kad bendras šios užsienio kalbos lygis Lietuvoje tik auga.

Lietuvių anglų kalbos žinios prilygsta skandinavų šalims

„2000 m. daugelis net po aštuonerių metų anglų kalbos pamokų mokykloje sunkiai suregzdavo elementarų sakinį. O tas, kuris sugebėdavo palaikyti kad ir neilgą buitinį pokalbį, pavyzdžiui, užsisakyti kavos, pasiteirauti kelio ar išsinuomoti viešbučio kambarį (o jei dar telefonu!), buvo išskirtinis, aplinkiniai ar pažįstami pagarbiai kinkuodavo galva ir slapčia pavydėdavo“, – pasakoja pašnekovė. „Anglų kalbos pamokose dominavo gramatikos ir vertimo metodika, kalbėjimui buvo skiriama labai mažai dėmesio, o klausymo užduočių moksleiviai beveik išvis neatlikdavo, nes nebuvo tam pritaikytos mokymo medžiagos. Todėl buvo ypač sunku užsieniečius suprasti ir su jais kalbėtis“, – aiškina ji. Lina Fedorčenkienė prisimena, kad dėl šių priežasčių net ir universitete didelė studentų dalis angliškai gebėjo tik primityviai susikalbėti. „Dabar lietuviai angliškai kalba gana sklandžiai arba visiškai sklandžiai ir gali bendrauti bet kokiomis temomis be išankstinio pasirengimo, tad ir besimokančiųjų siekiamybė – B2 / C1 lygis“, – pasakoja ji. „Anksčiau aikčiodavome, kad skandinavai puikiai kalba angliškai, todėl gatvėje užkalbinęs praeivį beveik visada sulauksi atsakymo. Dabar tai galima pasakyti ir apie Lietuvą. Tą rodo ir tarptautinė statistika – „Netflix“ didžiuojasi, kad vartotojų skaičius Lietuvoje jau pasiekė 90 000 ir vis auga, kas rodo, kad didelė dalis lietuvių geba filmus žiūrėti anglų kalba. Anglų kalbą ypač gerai išmano jaunuoliai – šis valstybinis egzaminas yra vienas geriausiai išlaikomų, Nacionalinės švietimo agentūros duomenimis, jo neišlaiko vos 1 proc. šį egzaminą pasirinkusiųjų abiturientų“, – paaiškina anglų kalbos dėstytoja.

Didmiesčiuose užsienio kalbos poreikis didesnis

„Be abejo, daugiausia mokančiųjų kalbėti angliškai yra Vilniuje ir Kaune. Didmiesčiuose yra universitetai ir užsienio studentai, turistai, didieji verslai ir verslo reikalais besilankantys užsieniečiai“, – sako dėstytoja L. Fedorčenkienė. Pasak jos, sunku pasakyti, kokiame darbe dabar nereikalinga anglų kalba, nes jos prisireikia ne tik tiesiogiai atliekant darbo pareigas, bet ir keliant profesinę kvalifikaciją: „Kad ir kaip paradoksaliai nuskambės, bet profesinėje srityje būtina gebėti kalbėti apie „orą ir bites“. Profesinę terminologiją darbuotojai ir taip puikiai išmano, nes su ja susiduria kiekvieną dieną. Visgi tai nereiškia, kad jie kalba ar supranta angliškai“, – atkreipia dėmesį dėstytoja. Ji įsitikinusi, kad neįpareigojantis spontaniškas pokalbis (vadinamasis „small talk“) prieš susirinkimą gali turėti įtakos susitikimo sėkmei. „Neformalaus pokalbio metu užsimezga draugystė ir ryšys, o tai dažnai turi daug reikšmės vėlesniam sprendimų priėmimui. Pavyzdžiui, politikoje formalių posėdžių metu visada dalyvauja vertėjai. Atrodytų, kam gi mūsų atstovui ta anglų kalba? Aukšto lygio susitikimuose dirba aukšto lygio vertėjai. Tačiau pabandykite vertėjo pagalba pabendrauti prie pietų stalo. Tuomet vertėjas tampa viso pokalbio centru ir ryšys užsimezga su juo, o vertėjas nėra sprendimų priėmėjas. Sakysite, nei Prancūzijos prezidentas E. Makronas, nei Vokietijos kancleris O. Scholzas nekalba angliškai (bent jau viešumoje), ir nieko. Taip, bet mūsų šalies atveju, kol esame daugiau naudos gavėjai nei teikėjai, reikia taikytis prie daugumos. Kitaip tariant, kas pinigus moka, tas ir muziką užsako“, – mano ekspertė.

Profesionalūs tylėtojai

Ilgametę anglų kalbos mokymo patirtį sukaupusi L. Fedorčenkienė perspėja, kad stereotipas, neva Lietuvoje visi kalba angliškai, nėra teisingas: daug vyresnio amžiaus žmonių negeba arba menkai geba kalbėti angliškai. Net tarp jaunuolių esama sunkiai kalbančiųjų, o ši nuostata dar labiau augina jų baimę kalbėti. „Kaip tik dažniau mokosi tie, kurie savimi nepasitiki. Tokiais atvejais dėstytojui tenka tapti psichologu, padėti žmogui peržengti psichologinį barjerą ir įveikti baimes“, – sako ji ir pabrėžia, kad mokėti kalbą nepakanka, reikia drąsos ja kalbėti. Dėstytoja pasakoja mačiusi atvejų, kai moterys taip bijo kalbėti angliškai, kad net sugalvojusios, ką pasakyti, susilaiko, o kai kolega išsako tą pačią mintį primityvia anglų kalba ir idėja sulaukia dėmesio, dar labiau savimi nusivilia. „Be abejo, kuo aukštesnis kalbos lygis, tuo drąsiau žmogus jaučiasi. Tačiau dažnai ypač moterys, jei nėra tikros, kad pasakys mintį gramatiškai taisyklingai, vietoj kalbėjimo klystant renkasi taisyklingai tylėti. Tokiems tylėtojams norisi priminti, kad jie yra savo srities profesionalai, todėl klaidos skaudžios tik jų srityje. O viena kita klaidelė kalbant angliškai pasaulio nesugriaus. Gimtakalbiai taip pat klysta kalbėdami savo kalba. Argi mes lietuviškai kalbame be klaidų? Aš tikrai ne. Bet vis tiek kalbame“, – sako ji.

Kalbos mokytis verta bet kokiame amžiuje

Kitas nepatogumas – akcentas. Mokslinių tyrimų duomenimis, be akcento užsienio kalba kalbėti gali išmokti vaikai, jei kalbos pagrindus įgyja dar iki lytinės brandos. Jei pradedama mokytis organizmui fiziologiškai jau susiformavus, tikėtina, kad akcentas išliks. Nors, žinoma, yra visokių išimčių, teigiamos įtakos mokymuisi turi muzikinė klausa, kitų kalbų mokėjimas, o kartais – tiesiog talentas. „Liūdina, kad Lietuvoje gaji patyčių kultūra, kai šaipomasi iš angliškų viešų asmenų nusikalbėjimų ar netobulo tarimo, tarsi pamiršus, kad užsienio kalba nėra gimtoji, o to netobulo tarimo beveik neįmanoma pakeisti“, – stebisi dėstytoja. Tačiau ji įsitikinusi, kad kalbos mokytis ir žinias tobulinti niekada nevėlu. „Žinoma, metams bėgant visi procesai kiek sulėtėja. Brandaus žmogaus smegenys yra kaip daugelį metų naudotas kompiuteris – kai jame daug duomenų, jis veikia kiek lėčiau“, – sako L. Fedorčenkienė, tačiau skatina nepasiduoti ir būtent vyresniame amžiuje imti mokytis užsienio kalbos. Moksliniai tyrimai teigia, kad užsienio kalbos mokymasis gerina atmintį, proto aštrumą ir sumažina riziką susirgti demencija ar Alzheimerio liga.

Anglų kalbos vertėjų poreikis rinkoje nemažėja

„Ne kartą teko girdėti, kad netrukus „Google“ vertėjo programa ar kitas vertimo įrankis nukonkuruos vertėjo specialybę. Taip pat žadėta, kad dirbtinio intelekto įrankiai pakeis mokytojus. Visgi, kad ir kaip sparčiai tobulėja dirbtinio intelekto įrankiai, mokytojai dirba kaip dirbę, jų netgi trūksta. Panašiai ir su vertėjais“, – patirtimi dalijasi Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto dėstytoja. Pasak jos, internetiniai vertimo įrankiai labai patobulėjo, sukurta daug vertimo programų, bet jos visos naudingos tik gerai mokant kalbą. „Biurokratinę „šaltąją“ kalbą dirbtinio intelekto įrankiai gali išversti, bet tikrai neįsivaizduoju, kaip jie galėtų įveikti grožinę literatūrą ar filmų vertimus. Kaip dirbtinis intelektas žinotų, ar knygos pavadinimas „Beloved“ yra „Mylimoji“, „Mylimasis“, „Mylimieji“ ar „Mylimosios“, jei jis nėra išanalizavęs romano turinio? Ar dirbtinis intelektas suprastų, kad pikto paauglio žodžiai: „Go die under the tree“, iš tiesų siunčia nueiti visai kitur, o ne po medžiu? Trumpai tariant, bent jau kol kas neįsivaizduoju, kad dirbtinis intelektas gebėtų išversti jausmų, simbolių, gilesnės prasmės ar žodžių žaismo niuansus. O vertėjas gali, todėl vis dar laimi“, – svarsto L. Fedorčenkienė. Ji įsitikinusi, kad anglų kalbos mokytojai ir dėstytojai turi darbo (ir daug), ir artimiausioje ateityje dar turės, o gausėjant virtuliai vartojamo turinio vertėjų poreikis tik didės dėl skaitmeninio turinio prieinamumo ir lokalizavimo.