Spaudos centras
Spaudos centras
Iki rugpjūčio 25 d. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje dar galima išvysti Dano Aleksos parodą „Pėda, kakta, gomurys ir raktas“. Joje menininkas kviečia į muziejaus pastatą pažvelgti tarsi į gyvą organizmą ir patyrinėti daugiasluoksnę jo biografiją. Rugpjūčio 20 d., ketvirtadienį, 18.30 val. vyks paskutinė ekskursija su autoriumi, o rugpjūčio 25 d., antradienį, 18 val. parodą užbaigs performansas „Arsenalas – arkos pjūviai“, kurio muzikinę struktūrą ir garsovaizdžius kuria kompozitorė, smuikininkė Snieguolė Dikčiūtė.
Muziejus įsikūręs Vilniaus Žemutinės pilies Senojo arsenalo rytiniame korpuse. XVI a. viduryje ant gotikinių gynybinių mūrų iškilę renesansiniai rūmai ilgainiui sunyko, o 1986 m. atkurti pagal architekto Evaldo Purlio projektą ir pritaikyti muziejui. Ši pastato virsmo istorija – iš ginklų saugyklos į kultūros erdvę – įkvėpė ir parodą, ir ją užbaigsiantį performansą.
Vietoje patrankų – betono maišyklės
„Šiandien, kai geopolitinė situacija labiau siejasi su griovimu nei statymu, man buvo svarbi priešinga transformacija – kaip ginklų sandėlis tampa muziejumi. Mes ne griauname, o statome, todėl statybos įrankiai virsta tarsi mūsų ginklais“, – pasakoja D. Aleksa. Gilindamasis į arsenalo istoriją jis sužinojo, kad dabartinėje parodos salėje kadaise buvo saugomos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) patrankos. „Lauke eksponuojamą betonvežį pavadinome Vitoldu – lenkiška Vytauto vardo forma ir didžiausios LDK patrankos vardu. Pastebėjome, kad betono maišyklės į patrankas panašios ir savo forma“, – sako menininkas. Maišyklių jis ieškojo socialiniuose tinkluose, dalį pasiskolino iš žinomų Lietuvos skulptorių.
Ekspozicijos pradžioje lankytojus pasitinka statybininkų vagonėlis, kuriame brigada įprastai pradeda darbo dieną. Toliau rodomas D. Aleksos ir parodos kuratorės Aistės Kisarauskaitės interviu su muziejaus pastato atkūrimo projektą parengusiu architektu E. Purliu. Jis prisiminė panašiame vagonėlyje su kolegomis sklaidęs brėžinius, kai Senasis arsenalas buvo rekonstruojamas ir pritaikomas muziejaus reikmėms.
Pastato „plaučiams“ gyvybės įkvėps performansas
Rengdamas parodą D. Aleksa išnarstė visą muziejaus pastatą – nuo lankytojams atvirų erdvių iki techninių patalpų ir ventiliacijos sistemų. „Pastatas yra tarsi apvalkalas, saugantis nuo lietaus, griaustinio, šalčio, galiausiai – nuo bombų. Tai lyg antras žmogaus kūnas. Jis taip pat nefunkcionuotų be vidinės infrastruktūros, pavyzdžiui, ventiliacijos sistema man asocijavosi su plaučiais“, – pasakoja menininkas.
Prieglobsčio idėją parodoje pratęsia kriauklių formos. Negalėdamas kitaip apsiginti, moliuskas nuo išorinio pasaulio slepiasi giliai kiaute, o kriauklės skerspjūvyje matomą aukso pjūvio spiralę menininkas sieja su harmonijos paieškomis architektūroje. Svarbiu motyvu tampa ir parodos pavadinime minimi struktūriniai arkos elementai – pėda, kakta, gomurys ir raktas, jie susieja architektūrą su žmogaus kūnu. Šis ryšys rugpjūčio 25 d. gyvą pavidalą įgis kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės interaktyviame muzikiniame performanse „Arsenalas – arkos pjūviai“. Pirmą kartą parodytas per parodos atidarymą, dabar jis sugrįš jos užbaigti, sujungdamas teatrą, muziką, garso meną, architektūrą ir vizualiuosius menus.
D. Aleksos sukurti meniniai objektai taps organiška performanso scenografijos dalimi. Arsenalo istoriją liudijantys kūriniai „atgyja“ – jų skleidžiami garsai įsilieja į muzikinį audinį, diktuoja veiksmo eigą, erdvinę kompoziciją ir kuria nuolat kintantį arkos statymo ir griovimo garsovaizdį. Taip atsiveria erdvės, laiko ir žmogaus santykio pjūviai – architektūra virsta muzika, o muzika tampa gyvu skliautu.
Arka, jungianti skirtingas patirtis
Performansas kuriamas atsižvelgiant į įvairius žiūrovų poreikius. Erdvė pritaikyta judėjimo negalią turintiems žmonėms, o garsinė ir vizualinė dramaturgija formuojama taip, kad būtų suprantama, paveiki ir įtrauki skirtingais būdais aplinką suvokiančioms auditorijoms. Neįgalieji į performansą įsitraukia kaip aktyvūs kūrybinio proceso dalyviai. Jų patirtys, trapumo ir atsparumo suvokimas tampa autentiška, neatsiejama kūrinio dalimi – gyvu priminimu apie realias, destruktyvias pasekmes, kai kolektyviniai pasirinkimai nukreipiami griovimo linkme.
Performanso dramaturgija grindžiama arkos konstrukcijos metafora, atsiskleidžiančia per keturis architektūrinius elementus. Arkos pagrindas, vadinamas „pėda“, žymi pradinę būseną, stabilumą ir kolektyvinę atmintį. Vidinis arkos paviršius – „gomurys“ – įkūnija transformaciją ir statybos bei griovimo pusiausvyrą. Vertikali atrama, vadinama „kakta“, perteikia įtampą, augimą ir kolektyvines pastangas. Konstrukciją laikantis centrinis elementas „raktas“ žymi kritinį pasirinkimą ir atsakomybės akimirką.
Muzikinę struktūrą ir garsovaizdžius kuria kompozitorė, smuikininkė Snieguolė Dikčiūtė, garso menininkas Valdas Narkevičius, saksofonininkas Kornelijus Pukinskis, aktorė ir dainininkė Rasa Kulytė-Polini, perkusininkas Dominykas Snarskis.
Veikėjų įvaizdžius ir stygos bei griovimo procesus atspindinčią materiją kuria parodos autorius Danas Aleksa, Lietuvos žmonių su negalia muzikinio teatro MTT trupė: režisierius, aktorius Saulius Čėpla, Inga Filipovič, Danielius Jurevič, Daugirdas Jurevič, Anžej Matusevič, Yousef Nouraie, Vaida Butautaitė-Srankovska, taip pat kostiumų dailininkės Vilma Aleksienė ir Dorotėja Žiburkutė-Pukinskienė.
