Dar dėl tų nelaimingų moterų pavardžių

Jei kilo klausimas, kas čia nelaimingas – moterys ar jų pavardės – gerai, ir turėtų kilti. Atsakymas – galimas kiekvienas variantas atskirai ir abu drauge. Apskritai kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad prieš pusantrų metų kilusi moterų pavardžių reformos iniciatyva, pati savaime būdama nelaimė, vis daugiau atskleidžia, jog mes sergam kaip visuomenė. Nebeatsirinkdami, kas yra teisės, kas pareigos, kas yra laisvė, o kas prievarta, kas privatu, o kas yra neliečiamà visos tautos vertybė. Atrodo, kad kalbos prievaizdai ir jos turbintojai stovi ragus surėmę kaip tie ožiai ant lieptelio, dialogu čia net nekvepia. Jau nebeaišku, kurie iš tiesų kalbą reguliuoja.

Mintis dar sykį viešai pasisakyti šovė trumpai pasisvečiavus Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdyje, 2024 m. rugsėjo 25 d. vėl atidėjusiame moterų pavardžių reformos svarstymą. Kamuoliukas vėl atmuštas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pusėn, „kad jie pateiktų, jų manymu, tinkamą formuluotę, leidžiančią įteisinti […] lietuviškas moteriškas pavardes su galūne ‑a“. VLKK ką tik pateikus išvadą, kad „lietuvių kalbos pavardžių savitumas, kartu ir moterų pavardžių darybos dėsningumai turėtų būti stabilizuoti ir išlaikyti“, o toks įteisinimas „sudarytų ryškiai diskriminacines sąlygas ir šiurkščiai laužytų vardyno dėsningumus“. Iš viso dėl dviejų skirtingų – Ievos Pakarklytės ir Artūro Žukausko iš Seimo Laisvės frakcijos – siūlymų gautos keturios neigiamos dviejų ekspertinių institucijų išvados. Keturios, Karlai, ke-tu-rios! Kas čia dar kam neaišku? Kaip dar ką reikėtų performuluoti? Nuo kada (arba kur dar) patiriant spaudimą atvirkščiai išversta nuomonė vadinama tinkamai suformuluota?

Lietuvių kalbos instituto mokslininkai, į šį posėdį pakviesti kaip dar vienos ekspertinės išvados teikėjai, pastebėjo, kad jų rengtas dokumentas Komitetui pateiktas kupiūruotas, išleidžiant neigiamą išvadą grindžiančius argumentus. Reformos iniciatoriams tie argumentai jau turėtų būti puikiai žinomi, nors kartais atrodo, kad kalbos mokslo žinios ir logika nuo jų atšoka kaip žirniai nuo sienos. Anksčiau kilo įtarimų, kad kai kurie valdžios žmonės neprigirdi ar / ir neprimato, ar turi teksto suvokimo sunkumų. Ko gero, viskas yra dar paprasčiau – jie tiesiog neklauso ir neskaito, ko nenori girdėti ar matyti.

Š. m. birželio 16, 17 ir 19 d. šis projektas svarstytas papildomame Teisės ir teisėtvarkos komitete ir prastumtas tik iš trečio karto. Trys komiteto nariai, tokį svarstymą pavadinę cirku, balsavime nedalyvavo (ačiū jiems už sąžiningumą). Pirmąkart prastumti nepavyko, nes žodį gavę kalbininkai atrėmė ne vieną reformininkų, švelniai tariant, nusišnekėjimą. Teko „stiprinti“ svarstymui teiktą komiteto sprendimą, kuriame iš pradžių tiesiog siūlyta projektą tobulinti, atsižvelgiant į pastabas ir pasiūlymus. Tad pasviestuotas sviestas – pridėta, kad projektui pritariama iš esmės. O galimas variantas, kai siūloma tobulinti projektą jam iš esmės nepritariant? Ar gal pritariant ne iš esmės? Regis, seimūnai pamiršta, kad jų darbas viešas, kiekvienas gali susirasti ir pažiūrėti posėdžio įrašą. Antraip kaip paaiškinti tokį atvirumą, kai ateini į posėdį pavaduodama jo narį ministrą, savo partietį, ir svarstant klausimą pareiški, kad, žinot, „aš nesu taip labai įsigilinus į šitą visą reikalą, bet man atrodo, įrašyti žodį „pritaria“ nėr taip sudėtinga. Jeigu mes jo neįrašom, aš turėsiu susilaikyt“. O tai nereikia suprast / susipažint / kaip minimum paskaityt, ką gauni prieš posėdį? Pasakyta, kaip reikia pabalsuot, ir kvit? Savo nuomonės turėjimas, susidarymas ar keitimas, girdint kolegų ir specialistų argumentus, metodičkoj nenumatytas? Ir tai Teisės ir teisėtvarkos komitetas, jeigu ką.

Tai dabar jau prie esmės. Prieš pusantrų metų Seime priimtas svarstyti įstatymo projektas, siekiant įteisinti moterų pavardes su galūne ‑(i)a (pvz., Šarka). Iš pradžių dar bandyta sumanymą kažkaip sieti su kalba, minėta tokių pavardžių daryba iš vyrų analogiškų pavardžių. Bet galiausiai susipainiojus lingvistiniuose savo pačių suraizgytuose tinkluose ir nebegalint atremti kalbotyros specialistų argumentų, pareikšta, kad tai grynai žmogaus teisių klausimas (neva pavardė yra privatus dalykas ir kiekvienas su ja gali elgtis kaip tinkamas). Kalbininkų nuomonė šiuo klausimu nesanti įdomi, svarbi ar ką nors lemianti. Vis dėlto, ir ačiū Dievui, pagal įstatymus tos kompetentingų institucijų nuomonės atsiklausti būtina. Ir VLKK (įpareigota), ir LKI (savo iniciatyva), kaip ekspertinės įstaigos, pateikė neigiamas išvadas. Jose argumentuotai įrodyta, kad sumanyta pavardžių sistemos inovacija, ypač turint galvoje neslepiamą reformos plėtrą, ardytų ne tik pavardžių, bet ir visos lietuvių kalbos, pirmiausia morfologinę, sistemą, trikdytų sklandų bendravimą ir daug kt. Kaip projektas svarstytas papildomame komitete, tik ką minėta. Pradėjus svarstyti pagrindiniame, Švietimo ir mokslo, komitete, gautas kitas siūlymas, dar labiau išplečiantis reformos veikimą. Iš jo formuluotės  jau net neaišku, apie kokias pavardes kalbama. Trumpiau tariant, šia reforma akivaizdžiai siekiama įteisinti vadinamąjį anglosaksišką pavardžių modelį, pagal kurį visa šeima turi vieną pavardę, taigi niveliuojamas ir žmogaus lyties aspektas, visada buvęs esminis lietuvių pavardžių sistemoje. Dabar moterų pavardės yra žodžių darybos (iš vyrų pavardžių) rezultatas, o siūloma naujovė yra vyro pavardės perėmimas. Tai invazinis, jėga primetamas, ne iš pačios kalbos vidinės raidos kilęs, gyvąja kalba neparemtas modelis, lietuvių kalbai netinkantis dėl visai kitokios nei anglų kalba struktūros. Nesvarbu, kad naujovė būtų tik viena iš galimybių, laisvai pasirenkama. Dėl antrojo siūlymo vėl, dar griežčiau, pasisakė VLKK ir LKI. Ir štai minėtame posėdyje pasiūlyta klausimą vėl atidėti iki kito posėdžio. Tikėtasi, kad VLKK per savaitę ras mokslinių argumentų visiškai priešingai, nei pati dukart pateikė, išvadai? Ūmai praregės, kad lietuvių kalba, palaipsniui nuodijama, tik dar skaisčiau pražys? Ir iš to džiaugsmo Komisija už iniciatorius sugalvos naują jų pasiūlymo formuluotę? Jūs rimtai?

Diskriminacija. Kai kam, matyt, atrodo, kad šis burtažodis (jau tiek nuvalkiotas ir prarandantis tikrąją savo reikšmę, kad primena keiksmažodį) gali apsaugoti nuo  mokslo faktų, argumentų ir logikos. Ypač kai dar situacija apverčiama aukštyn kojomis. Šiuo atveju, diskriminacija yra abiejų siūlymų idee fixe. Atseit ne visos moterys gali turėti pavardes, sutampančias su vyrų pavardėmis  – tokios yra nepriesaginės moterų pavardės su galūne -ė: Kiaunė, Gaulė ir kt. (Pabrėžtina, kad šis sutapimas tėra formalus, vyrų ir moterų pavardės nėra tapačios.) Ir dėl to (galimai) tos moterys yra diskriminuojamos. Iš tiesų tai būtent tokios iniciatyvos sukuria prielaidas nelygioms galimybėms, nes tiek siūlant įteisinti moterų pavardes su galūne -(i)a, tiek bandant siūlymą išplėsti įtraukiant ir kitas (neaišku, kokias) galūnes, išskiriamos tik tam tikros pavardžių (moterų) grupės. Dabar galiojanti reglamentacija – galimybė visoms moterims turėti pavardes su galūne -ė – neapriboja nė vienos grupės teisių, yra visuotinė. Bandant įteisinti išimtis, vienoms visuomenės grupėms sukuriamos privilegijos, o kitos gali pagrįstai jausti, kad jų teisės dėl to yra varžomos.

Privatus interesas, žmogaus teisės ir pan. Lietuvių kalba, kaip ir bet kuri kita, nėra kieno nors privati nuosavybė. Privatumo ir laisvės sveikoje visuomenėje kiekvienas turi tiek, kiek tai nežeidžia kitų laisvės ir nesibrauna į kitų privatumą. Nedidelė dalis moterų, kuri „komfortiškai jaučiasi“ anglakalbėje aplinkoje, bando tą aplinką aplink save plėsti, kad „komforto“ daugėtų ir nesusipratusiems tėvynainiams (tarkim, savo paskaitose nesivargina išsiversti angliškų skaidrių ir citatų, nes visiems gi ir taip aišku). Láisvos, atsakomybės savo tautai ir jos vertybėms nevaržomos lietuvės nori pasivyti viso normalaus pasaulio moteris turėdamos tokias pavardes kaip vyrai. Tada civilizacija neišvengiamai pasieks ir šitą Dievo pamiršą užkampį, sako jos. Ne paslaptis, kad visas civilizuotas pasaulis tą, aną ir dar kažką, o mes čia pelėsiais ir kerpėm... Ne lygis.

Įsigijęs ar paveldėjęs dvarą, koks modernus bebūtum, turi juo rūpintis kaip paveldu, o ne „puošti“ ir „tobulinti“ plastikiniais langais ar asfaltuotom alėjom. Net sveiko medžio savo sklype negali nupjauti be leidimo. Ir tai teisinga, nes gamta ir paveldas yra visų, ir jais reikia rūpintis, kad išliktų.

Privatus reikalas yra slapyvardžiai, sceniniai vardai ir kt. savivardžiai (pvz., Urmana, Kazlaus ir pan.). Tai ne pavardės, niekas jų nereglamentuoja ir nesiruošia. Vaisieta, Giniota, Selena ir pan. dabar besivadinančioms moterims reikėtų rūpintis dėl kitko – kad asmens dokumentuose atsirastų atskira eilutė savivardžiams, o ne bandyti įsibrukti į lietuviškų pavardžių sistemą.

Kalba kinta. Dabar tai vienas svariausių argumentų (po žmogaus teisių ir privačių interesų, žinoma) norint pateisinti bet kokią motyvuotą ar šiaip galvon stuktelėjusią kalbos naujovę. Tarsi kas dėl to kitimo ginčytųsi. Tik kisti ir keisti (per prievartą, beje) nėra tas pats. Sovietiniuose pasuose pagal rusų kalbos pavyzdį lietuviai turėjo tėvavardžius. Kurie, ačiū Dievui, išnyko kartu su sovietiniais pasais. Kalba kinta, kai nebegali įprastom priemonėm išreikšti naujų visuomenės poreikių. Kiekvienas noras dar toli gražu nėra visuomenės poreikis. Ir nereikia manipuliuoti, paryškinant vienus skaičius ir nutylint kitus, neva reprezentatyvia 2023 m. atlikta gyventojų apklausa, kurios net klausimas buvo suformuluotas nemokšiškai: „Kaip jūs manote, ar Lietuvoje reikėtų leisti naudoti moteriškas pavardes su „a“ raide pabaigoje?“. O manipuliuojama ne tik skaičiais, bet ir, pvz., iškeliant jaunimo nuomonę, tarsi tai būtų ne visų reikalas. Kad automatiškai (siekiant reprezentatyvumo, matyt) apie lietuviškų pavardžių reglamentavimą klausinėta ir nelietuvių, turbūt irgi normalu. Ne iš smalsumo, o norint sužinoti visuomenės poreikį šiuo klausimu keisti įstatymą. Civilizuotai taip, juk visas likęs pasaulis lietuvių tokiais kitoms tautoms svarbiais klausimas, taišku, atsiklausia.

Seimo nariams apsispręsti turėtų padėti „liaudies balsai“, vieni pasisakantys prieš reformą, kiti energingai ją remiantys. Pastarieji pažeria tokių iš koto verčiančių „argumentų“ ar šiaip išminties viražų, kad tiesiog nuodėmė leisti jiems paskęsti užmaršty. Antai (kalba autentiška – aut. past.): „[…] kaip būsima žmona esu įpareigota rinktis savo būsimo vyro pavardės iškreiptą trumpinį su -ė galūne arba dar įdomiau- savo būsimo vyro motinos pavardę (‑ienė). Pagal loginę seką, sukūrus šeimą - šeima gauna bendrą pavardę. Tačiau dėl dabartinių nuostatų aš esu priversta šeimą kurti pavardės atžvilgiu su vyro motina, bet ne su vyru“. Sėdit, tikiuosi. Kitai, kuri yra „kalbėjusi su nemaža dalimi Vilniaus gyventojų, vyrų ir moterų, kurie palaiko šią iniciatyvą ir skatina laisvę rinktis“, „atsiranda klausimas, kodėl pavardė su moteriškąja galūne -a negali būti suteikta moteriai?“. Pasivarginta į laišką net įkelti ekranvaizdį iš kažkokio neįvardyto veikalo, rodančio, kad moteriškos giminės daiktavardžiai turi galūnę -a. Bet nepavartytos pagrindinės gramatikos keliomis pastraipomis toliau, kur sakoma, kad vyrų pavardės su tokia galūne yra vyriškosios giminės.

Parankiojus dar perlų iš „diskusijų“ socialiniuose burbuluose, nesąmonių muziejuje būtų galima atidaryti atskirą salę šios iniciatyvos diskursui, ar naratyvui, įamžinti. O „Dviračio žinios“ turėtų neišemiamą šaltinį savo laidoms. Mažiausiai vieną laidą būtų galima sukurti iš Seimo narės FB įrašo, kuriame ji atranda tokią neįtikėtiną realiją kaip nepriesaginė galūnė (maždaug kaip besmegenis pilvas ar įliemenuotos kojinės). Anksčiau komiteto posėdyje yra viešai pareiškusi, kad pavardės Hasse ir Nicholson kaip buvo, kaip ir liko linksniuojamos (gaila, nesusipratom paprašyti to pademonstruoti praktiškai). Dar ji ironizuodama domisi, kaip gi dabar „institucijos susigaudo ar Lapė arba Vėgėlė yra vyras ar moteris“ (skyryba autentiška – aut. past.). Rūpestis šiaip jau pagrįstas, nes institucijoms reikia bent jau žmogaus vardo ar kokio  kito su pavarde susijusio žodžio, kad galėtų tai nustatyti (dėl visų kitų pavardžių kol kas galva rami, nes pati pavardė rodo, vyro ji ar moters). Galima būtų už tą rūpestį padėkoti, betgi besidominčioji siekia, kad su tokiomis problemomis būtų susiduriama kur kas plačiau ir dažniau, ne tik Lapės, Vėgėlės, bet ir Šarkos, Dausos, o perspektyvoje – ir Simutis, Kazlauskas ir pan. atvejais. Nes, jau minėta,  šviesi lietuvių moterų ateitis įmanoma tik turint tokią pačią pavardę kaip vyro. Kaip visame normaliame, civilizuotame, t. y. anglakalbiame, pasaulyje.  Lietuvių pavardės kol kas yra savitos, net unikalios, vadinasi, tai nenormalu ir necivilizuota. Juk tai, kas ne globalu, yra fe.

Toks nenugesinamas entuziazyzmas prilygsta lėkimui dviese vienu elektriniu paspirtuku per didžiulę drumzliną balą.  Perspėta, kad nematydami dugno, labai tikėtina, išsikalsit dantis ir praeivius mažų mažiausiai iki ausų aptaškysit. Bet vis tiek labai norisi ar žūtbūt reikia, labai prispyrė. Ai, varom. Palaikyk mano alų.

Nuolat girdėdamas minėtus ir panašius paistalus ir imi svarstyti, kas tai – neužlopomos išsilavinimo spragos, regos / klausos sutrikimas, asmenybės susidvejinimas, ar elementarus bukas buldozerizmas, „turint nebaigtų reikalų“? Be to, kalbos prievaizdai, žiniasklaidos švelniau pašiepiant dar vadinami sargais, nuolat paspardomi į sėdimąją greičiau suktis ir nevilkinti šios nuostabios iniciatyvos ilgais savo svarstymais ir išvadų rengimais. Turima prievaizdavimo patirtis liudija, kad ką nors sukliedėt ar neatsakingai leptelt, ypač geros kompanijos palaikomam, ilgai netrunka. O suprast, kur tai gali nuvest, įvertinti, kokia vienos ar kitos perspektyvos tikimybė, paremti savo argumentaciją kitų kalbų faktais, pasigilinti į savo kalbos istoriją, išdėstyti visa tai taip, kad ir užsispyrusiam nežiniukui būtų aišku – užtrunka. Metus į šalį tiesioginius darbus.

Tad kas iš surėmusių ragus turėtų nusileisti? Ramia sąžine, nors su apmaudu, galima būtų duoti kelią privatininkams, jei kas moksliškai įrodytų, kad pavardės nėra žodžiai. Jei tai su lietuvių kalbos sistema niekaip nesusijusios etiketės, formulės, prekių ženklai,  tebūnie pavardės kokios tik šauna į galvą jų turėtojams. Ir vardai, ko čia smulkintis. Pasvarstykit, kaip šaunu būtų turėti anūkę vardu H2SO4. Meiliai vadintum Sierute, Rūgštele, o kai subiesintų parduotuvėje reikalaudama savo teisių į nioliktąjį kinderį, galėtum sudrausminti oficialiai – Hašduesoketuri! Ne faktas, kad nurimtų, bet kad pusė parduotuvės išgirdusi pamirštų, ko atėjo, tai tikrai. Štai kur inovatyvu, funkcionalu ir yra kuo pasigirti civilizuotam pasauliui! Maskas, sūnų pavadinęs viso labo X Æ A-Xii, nagus nusigraužtų iki alkūnių.

Jei vis dėlto lietuvių pavardės yra žodžiai – skaitykit LKI ir VLKK mokslininkų argumentus ir gal jau imkitės ko nors prasmingo.

Daiva Murmulaitytė

Lietuvių kalbos institutas