Daugės dviratininkams skirtų takų: pasirašytas memorandumas dėl dviračių transporto skatinimo

Iki 2035 m. Lietuvoje ketinama nutiesti ar rekonstruoti ne mažiau kaip 2 000 km dviračių takų. Tai numatyta Aplinkos ministerijos inicijuotame memorandume dėl dviračių transporto skatinimo ir plėtros veiksmų, prie kurio prisijungė Švietimo, mokslo ir sporto, Susisiekimo, Ekonomikos ir inovacijų ministerijos,  savivaldybės ir kitos institucijos.

Pusė naujai planuojamų dviratininkų takų būtų įrengta šalia valstybinės reikšmės kelių, o likę – šalia vietinės reikšmės kelių ir miestų gatvių.

Šiuo metu Lietuvoje yra apie 3 000 km dviračių eismui tinkamos infrastruktūros: 2 000 km – prie valstybinės reikšmės kelių, o 1 000 km prie vietinės reikšmės kelių ir miestų gatvių.

Vien tik Vilniuje šiuo metu yra daugiau nei 150 km dviračių takų, o iki 2030 m. planuojama įrengti pagrindinį dviračių tinklą, kuris sudarys apie 190 km. Sostinėje taip pat yra apie 3 000 dviračių stovų, kasmet ketinama įrengti dar po 1 000.

Miestuose gyventojų skaičius didėja, plečiamos susisiekimo erdvės, o kartu mažėja ir visuomenei patrauklių viešųjų erdvių. Dviračių eismui reikalinga daug mažesnė infrastruktūros erdvė nei automobilių, todėl planuojant dviračių infrastruktūrą būtų galima atlaisvinti daugiau miesto erdvių poilsio zonoms ir kitoms patrauklioms vietoms įrengti.

Prieš kelerius metus Aplinkos ministerija patvirtino Tvarių miestų gaires ir jų įgyvendinimo rekomendacijas, kurios padės pagerinti gyvenamosios aplinkos kokybę, skatinti darnų judumą, atsakingą vartojimą, mažinti taršą ir didinti atsparumą klimato kaitai. Jose daug dėmesio skirta ir dviračių infrastruktūrai plėtoti. Taip pat  patvirtinta ir Architektūros kokybės vertinimo metodika, padedanti įvertinti dviračių infrastruktūros projektų architektūros kokybę ir užtikrinti kokybiškesnę aplinką.

Dviračių takai – ir nacionaliniuose parkuose

Lietuvos nacionaliniai parkai kviečia laisvalaikį praleisti gamtoje keliaujant dviračiais. Čia aktyvų ir ekologišką poilsį mėgstantys keliautojai gali rinktis net 5 maršrutus.  

Aukštaitijos nacionaliniame parke galima keliauti dviračiu Šiliniškių kraštovaizdžio draustinio trasa. Visas tako ilgis yra apie 16 km, tačiau galima rinktis ir trumpesnes – 6 arba 10 kilometrų žiedines atkarpas.

Dzūkijos nacionaliniame parke dviratininkai gali rinktis Zackagirio taką. Tai vaizdingas žiedinis dviračių maršrutas, vedantis per vieną gražiausių Dzūkijos nacionalinio parko vietovių.

Kuršių nerijos nacionalinis parkas laikomas dviratininkų rojumi, nes ten yra daugybė dviračių takų,  kai kurie jų – neseniai atnaujinti. Dviračių takas jungia visas Kuršių nerijos gyvenvietes: Nidą, Preilą, Pervalką, Juodkrantę ir Smiltynę. Jis driekiasi miškingomis vietovėmis, čia nėra labai didelių įkalnių ir pakalnių. Įrengtose poilsiavietėse su laužavietėmis yra galimybė surengti pikniką.

Trakų istoriniame nacionaliniame parke galima  keliauti dviračiais Užutrakio maršrutu. Šį maršrutą pasirinkę keliautojai aplankyti skulptūrų parką, Angelų kalvą, Budos ir Bražuolės tipinius Trakų regiono kaimus, Bražuolės piliakalnį ir Akmenos ežero apylinkes.

Žemaitijos nacionaliniame parke dviračiu galima apvažiuoti Platelių ežerą. Tai vienas populiariausių šio parko turistinių maršrutų, kuriame gausu įdomių turistinių objektų, gamtos ir kultūros vertybių, vaizdingų panoramų, čia įrengta turizmo infrastruktūra. Maršruto ilgis – 24 km ir tai yra žiedinė trasa.

Keičiami teisės aktai gerinant dviračių transporto infrastruktūrą

Kad kelionės dviračiais būtų patogios, būtų pakankamai dviračių saugojimo vietų, šiuolaikiškų poilsio aikštelių, būtina peržiūrėti ir atnaujinti teisės aktus.

Vienas svarbiausių Aplinkos ministerijos uždavinių šioje srityje – statybos techninių reglamentų rengimas, jų atnaujinimas įteisinant patogesnius dviračių takus ar reglamentuojant dviračių parkavimo bei saugojimo vietas.

Net 6 statybos techniniuose reglamentuose (STR) kalbama  apie dviračių transporto infrastruktūrą.

Aplinkos ministerija patvirtino STR „Statinių ir patalpų klasifikavimas“ pataisas, kurios užtikrina paprastesnį judėjimui dviračiais reikalingos infrastruktūros įrengimą: dviračių saugyklos priskiriamos kitos paskirties sporto inžineriniams statiniams, o tai leis šias saugyklas statyti kaip laikinus nesudėtingus statinius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, gavus valstybinės žemės patikėtinio sutikimą.

Kito STR „Gyvenamieji pastatai” pataisose pernai buvo įteisintas pastato sklypo priklausinys – dviračių saugykla.

Šiandien galiojantis STR  „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ numato, kad prie kiekvieno naujai statomo ar rekonstruojamo statinio turi būti įrengtos dviračių stovėjimo vietos, o atstumas  nuo jų iki įėjimo į statinį neturi viršyti 50 m. Taip pat šiame reglamente nurodyta, kad dviračių takai gali būti dvipusio arba vienpusio eismo. Vienpusio eismo dviračių takai rengiami abiejuose gatvės pusėse, o jų eismas numatomas ta pačia kryptimi kaip ir transporto priemonių eismas. Rūpinantis dviratininkų saugumu, nurodyta, kad dviračių takuose dviratininko matymo lauke negali būti želdinių ar statinių, kurių aukštis didesnis nei 0,50 m.

Šis reglamentas taip pat reglamentuoja, kad dviračių tako danga turi būti lygi, užtikrinti sklandų važiavimą ir projektinį greitį. Dviračių takams įrengti naudojamos asfalto, betono dangos ir kitos alternatyvios dangos užtikrinančios važiavimo kokybę, o trinkelių danga gali būti naudojama tik senamiesčiuose, teritorijose, kurioms taikomi specialūs estetiniai reikalavimai. Siekiant išskirti dviračių taką iš aplinkos, rekomenduojama naudoti raudonų plytų spalvą.

Prieš kelerius metus buvo patvirtinti statybos techninių reglamentų „Statinių prieinamumas“ ir „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ pakeitimai, supaprastinę dviračių takų įrengimo tvarką saugomose teritorijose.

Minėti statybos techniniai reglamentai papildyti nuostatomis, kad kai takai įrengiami kultūros paveldo objektuose, saugomose teritorijose, kuriose saugotina vertybė yra kraštovaizdis, ar esamuose statiniuose dėl kultūros paveldo objekto vertingųjų savybių turinčių elementų, saugotinų kraštovaizdžio ypatybių ar dėl esamo statinio konstrukcinių savybių neįmanoma išlaikyti ISO standarto reikalavimų, maksimalus išilginis tako nuolydis gali būti padidinamas iki 12,5 proc.

Taip pat pėsčiųjų ir dviračių takus bus galima projektuoti platesnius, parinkti didesnio šiurkštumo, atsparesnes slydimui dangas, atskirti pėsčiųjų ir dviratininkų srautus bendruose pėsčiųjų ir dviračių takuose.