Deividas Jacka: ateities miestas turi būti ne tik išmanus, bet ir išmintingas

Deividas Jacka, „Civinity“ įkūrėjas ir valdybos pirmininkas, „PropTech Lithuania“ bendraįkūrėjas, miestų inovacijų platformos „CityShift HUB“ mecenatas

Apie išmanius miestus (angl. smart cities) dažniausiai kalbame minėdami technologijas – išmaniuosius pastatus, automatizuotas valdymo sistemas, duomenimis paremtą eismą ar skaitmenizuotas paslaugas. Tačiau ateities miestui vien išmanumo nebepakanka. Jis turi būti ir išmintingas (angl. wise city) – gebantis ne tik naudoti technologijas, bet ir telkti žmones, bendruomenes, verslą bei institucijas bendram atsparumui ir pasirengimui krizėms.

Vilnius kyla išmanių miestų reitinguose, bet ar to pakanka?

Vilnius vis dažniau minimas kaip sparčiausiai augantis išmanusis miestas Baltijos regione. Naujausiame „IMD Smart City Index 2026“ reitinge Lietuvos sostinė pakilo į 32-ąją vietą tarp 148 pasaulio miestų ir jau ne pirmus metus nuosekliai gerina savo pozicijas. Tai rodo augantį miesto konkurencingumą ir patrauklumą investuotojams, talentams bei žmonėms, kurie renkasi, kur gyventi ir dirbti.

Vilniaus rezultatas leidžia pasidžiaugti, tačiau bet kuris reitingas parodo tik dalį paveikslo. Minėtame indekse viešasis saugumas Vilniuje įvertintas aukštai – 77,2 balo iš 100. Tai atitinka kasdienę daugelio vilniečių patirtį: dažnas yra girdėjęs istorijų apie mieste paliktus daiktus, kurie po kelių valandų ar net dienų randami ten pat.

Tačiau kasdienis saugumo jausmas dar nereiškia, kad miestas yra pasirengęs krizėms. Toks pasirengimas negali prasidėti tada, kai telefone pasirodo perspėjimas apie pavojų. 

Jis turi būti kuriamas iš anksto – aiškiai informuojant gyventojus, užtikrinant veikiančią infrastruktūrą, koordinuojant institucijų veiksmus, įtraukiant bendruomenes ir verslą bei kuriant praktinius scenarijus, kuriuos supranta ne tik specialistai, bet ir patys miesto gyventojai.

Kiek šiandien krizėms pasirengę daugiabučių gyventojai

Kalbant apie miesto atsparumą, dažnai galvojame apie valstybės institucijas, savivaldybes ar kritinę infrastruktūrą. Tačiau didelė jo dalis prasideda daug arčiau žmogaus – jo name, laiptinėje, rūsyje ir santykyje su kaimynais.

Oficialios statistikos portalo duomenimis, apie 59 proc. visų Lietuvos gyventojų gyvena daugiabučiuose namuose, miestuose ši dalis dar didesnė – pavyzdžiui, Vilniuje daugiabučiuose gyvena per 80 proc. visų gyventojų. 

Nedaugelis susimąsto, kad didžioji dalis daugiabučių priklauso nuo elektros ir centralizuotų sistemų, o elektros generatorių ar kitą atsarginį energijos šaltinį turi tik pavieniai gyvenamieji namai. Dingus elektrai, daugelyje pastatų gali nebeveikti šilumos punktai, vandens padavimas į aukštesnius aukštus, liftai, dalis apsaugos ar priešgaisrinių sistemų.

Kiek daugiabučių ir jų gyventojų šiandien yra pasirengę ilgesniam elektros energijos sutrikimui? Kaip būtų elgiamasi dingus elektrai visame mieste ar rajone, ypač žiemą? Tai klausimai, į kuriuos atsakymus turi turėti ne tik savivaldybės, bet ir daugiabučių butų savininkai.

Pastarieji oro pavojaus atvejai parodė ir kitą problemą – dalis gyventojų nežino, kur yra artimiausios priedangos ir kaip jomis naudotis. Apie 70 proc. priedangų Vilniuje yra daugiabučių rūsiai, tačiau praktika parodė, kad ne visos jos realiai prieinamos: dalis buvo užrakintos, užkrautos daiktais, o žmonės iš gatvės ne visada buvo įleidžiami.

Norint miestui geriau pasiruošti krizėms, kurios paliestų daugelį gyventojų, vienas reikalingiausių darbų galėtų būti paprastas „pastato 72 valandų atsparumo“ testas. 

Tai turėtų būti ne formalus dokumentas, o praktinės pratybos: kas name veiks dingus elektrai, kas sustos iš karto, kaip bus atidarytos priedangos, ar neužkrauti praėjimai, ar yra atsarginis ryšio kanalas, kas turi raktus, ar žinoma, kuriems gyventojams reikės pagalbos, kaip elgsimės, jei neveiks liftas, vandens siurbliai, šilumos punktas, vartų automatika ar dalis priešgaisrinės sistemos.

Tokiose pratybose turėtų dalyvauti ne tik techniniai pastato priežiūros specialistai, bet ir patys gyventojai. Tik taip galima įsitikinti, ar iš anksto sutarti veiksmai veikia realybėje – ar žmonės žino, kur eiti, kaip gauti informaciją, kam padėti ir kaip elgtis sutrikus įprastoms pastato sistemoms.

Pastatų administratoriai: svarbi, bet pamiršta miestų atsparumo grandis

Kalbant apie daugiabučių pasirengimą krizėms, dažnai pamirštama, kad pastatų administratoriai gali būti viena svarbiausių jungčių tarp gyventojų, savivaldybių ir techninių tarnybų. Jie žino ne teorinę, o realią pastatų būklę: kur rūsiai užkrauti daiktais, kur silpna elektros infrastruktūra, kur trūksta aiškumo dėl evakuacijos ar patekimo į priedangas, kur gyvena daugiau senjorų, o kur techninės sistemos priklauso nuo vieno sprendimo ar tiekėjo.

Ši informacija krizės metu gali būti labai svarbi savivaldybėms, bendruomenėms ir gelbėjimo tarnyboms, tačiau šiandien ji dažnai lieka tik administratorių vidinėse sistemose. Jeigu norime, kad miestai būtų atsparesni, pastatų administratoriai ir inžinerinės komandos turi būti rimčiau įtraukiami į civilinės saugos planavimą, bendrus pasirengimo scenarijus ir praktines pratybas.

Jų vaidmuo neturėtų apsiriboti kasdiene pastatų priežiūra ar gedimų šalinimu. Krizės metu būtent jie gali padėti greičiau įvertinti pastato technines rizikas, užtikrinti prieigą prie bendrų patalpų, koordinuoti būtinus veiksmus su paslaugų teikėjais ir perduoti svarbią informaciją gyventojams bei institucijoms.

Nuo išmanaus prie išmintingo miesto

Gyvenant šiandienos kontekste – pašonėje vykstant karui, keičiantis klimatui, daugėjant ekstremalių situacijų ir augant visuomenės įtampoms – apie miestus turime kalbėti ne tik per patogumą, efektyvumą ar technologijas. Turime grįžti ir prie fundamentalaus klausimo: ar miestas yra saugus savo žmonėms?

Daugelį metų pasirengimas krizėms atrodė kaip tolima ar teorinė tema. Tačiau laikai keičiasi. Šiandien miestams nebeužtenka tik diegti skaitmenines paslaugas, automatizuoti sistemas ar gerinti kasdienį patogumą. Jie turi tapti išmintingi – gebantys numatyti rizikas, pasiruošti sutrikimams ir į atsparumo kūrimą įtraukti pačius gyventojus.

Čia verta remtis kitų šalių patirtimi. Japonijoje dėl nuolatinės stichinių nelaimių rizikos pasirengimas nėra vien infrastruktūros klausimas – daug dėmesio skiriama aiškiems gidams, pratyboms ir gyventojų veiksmams pirmosiomis krizės valandomis. Rugsėjo 1-oji ten minima kaip nacionalinė pasirengimo nelaimėms diena, kai pratybos vyksta mokyklose, savivaldybėse ir valstybės institucijose. Lietuvai būtų svarbu perimti tokį principą: pasirengimas turi būti ne informacinė kampanija, bet reguliari praktika, kurioje dalyvauja institucijos, bendruomenės ir gyventojai. 

Panašią pamoką duoda ir Šiaurės šalys, kur pasirengimas yra ne vien institucijų atsakomybė, o nuosekliai kuriama kultūra. Suomijoje gyventojams rekomenduojama būti pasirengusiems savarankiškai išsilaikyti bent 72 valandas, o naujausia Suomijos nacionalinės gelbėjimo asociacijos apklausa rodo, kad 54 proc. gyventojų savo pasirengimą jau vertina kaip atitinkantį šią rekomendaciją. Švedijoje ir Norvegijoje kartelė keliama dar aukščiau – gyventojams rekomenduojama turėti atsargų bent savaitei. 

Tai rodo, kad pasirengimas turi būti labai konkretus: gyventojai turi žinoti, kaip pasirūpinti savimi, savivalda – kaip užtikrinti būtinąsias paslaugas, verslas – kaip tęsti veiklą, o pastatai – kokias funkcijas gali išlaikyti sutrikus įprastai infrastruktūrai.

Išmanus miestas padeda patogiau gyventi tada, kai viskas veikia įprastai. Išmintingas miestas yra pasiruošęs ir toms dienoms, kai įprasta tvarka sutrinka. Tokio požiūrio šiandien reikia visiems Lietuvos miestams – nuo reitinguose kylančio Vilniaus iki mažesnių miestų ir miestelių. Išmanumas turi virsti realiu atsparumu, kuris krizės metu gali apsaugoti žmones, pastatus ir svarbiausias miesto sistemas.