Spaudos centras
Spaudos centras
Nevyriausybinė organizacija „Pet Rescue Finland“, padedanti rasti namus Suomijoje prieglaudų
šunims iš Lietuvos, mini veiklos dešimtmetį. Per šį laikotarpį suomių organizacija rado namus
Suomijoje daugiau nei 2300 niekam nereikalingų šunų iš Lietuvos ir nežada sustoti: „Mūsų tikslas –
tuščios gyvūnų prieglaudos Lietuvoje“, – teigia „Pet Rescue Finland“ įkūrėjai, dešimtmečio proga
apsilankę Vilniaus prieglaudoje „Lesė“.
Nevyriausybinės organizacijos „Pet Rescue Finland“ istorija prasidėjo vienai suomių šeimai ryžusis susiburti į organizaciją ir padėti perpildytose Lietuvos prieglaudose priglaustiems gyvūnams. Prieš dešimt metų organizaciją įkūrė Lietuvoje gyvenanti suomė Liisa Leitzinger, jos mama Marjatta bei brolis Jorma su žmona Heidi.
Gyvūnus mylinčios suomių šeimos veikla per dešimtmetį išaugo į aktyvią organizaciją, kuri šiuo metu Suomijoje turi 45 savanorius. Savanoriai suomiai keletą kartų per metus aplanko Lietuvos prieglaudas, prisideda prie įvairių organizacijos iniciatyvų bei organizuoja renginius Suomijoje.
Vilniaus rajone, Buivydiškėse, įsikūrusi „Lesė“ buvo viena pirmųjų prieglaudų, su kuria pradėjo bendradarbiauti „Pet Rescue Finland“ organizacija, pradėjusi veiklą Lietuvoje. „Esame dėkingi, kad „Lesė“ pasitikėjo mumis ir palaikė mūsų veiklą, kuri tuo metu buvo visiškai nauja Lietuvoje – padėti šunims iš prieglaudų Lietuvoje rasti namus kitoje šalyje“, – sako „Pet Rescue Finland“ atstovė Lietuvoje L. Leitzinger.
Pasak Vilniaus prieglaudos „Lesė“ vadovės Vestos Auškalnienės, organizacijos dėka namai Suomijoje buvo rasti keliasdešimčiai šunų, kurie buvo patekę į prieglaudą daugiausia iš aplinkinių kaimiškų vietovių Vilniaus rajone.
„Suomių kvietimu taip pat lankėmės Suomijoje, kur gyvai susipažinome su šunų globėjais bei kitų prieglaudų atstovais“, – sako V. Auškalnienė.
Šiuo metu „Lesės“ prieglaudoje globojama apie penkiasdešimt kačių ir dvidešimt šunų. Kai kurie šunys šioje prieglaudoje gyvena jau arti dešimtmečio, nes namų jiems rasti vis nepavyksta.
„Nepasakyčiau, kad mažėtų gyvūnų mūsų prieglaudoje, ypač – kačių. Kaip pilna, taip pilna. Lietuviai kitaip žiūri į prieglaudų gyvūnus nei suomiai. Pastarieji mielai priglaudžia ir vyresnius šunis, ir su sveikatos bėdomis. O pas mus norima jaunų, gražių ir sveikų. Mieste kiek geresnė situacija, o kaime problemų dar labai daug“, – priduria „Lesės“ prieglaudos vadovė V. Auškalnienė.
Pokyčius tarp didžiųjų miestų ir regionų pastebi ir suomiai, todėl pastaruoju metu „Pet Rescue Finland“ organizacija savo veiklą koncentruoja mažesniuose miestuose bei regionuose.
„Ir toliau bendradarbiaujame su įvairiomis Lietuvos prieglaudomis ir kas mėnesį į naujus namus suomių šeimose išvežame apie dvidešimt šunų. Taip pat finansuojame gyvūnų kastracijos programas regionuose, o Panevėžyje kartu su savo savanoriais baigiame pastatyti naujus prieglaudos namus šeimininkų apleistiems augintiniams. Ilgalaikis mūsų išsikeltas tikslas – tuščios gyvūnų prieglaudos Lietuvoje. Organizuosime dar daugiau gyvūnų kastracijos akcijų Lietuvos kaimuose bei įgyvendinsime naujas programas, kuriomis sieksime pagerinti gyvenimą prieglaudose gyvenantiems gyvūnams. Taip pat norime daugiau padėti tiems gyvūnams, kurie dėl įvairių sveikatos ir elgesio problemų turi mažai galimybių rasti namus net Suomijoje“, – pažymi „Pet Rescue Finland“ įkūrėja L. Leitzinger.
„Esame turėję ir tokių šunų, į kuriuos, atrodo, buvo šaudyta“
Jaunų ir senų, šeimininkų ilgą laiką luošintų ir apleistų, visiškai nesocializuotų, o neretai – ir sunkiai sergančių šunų iš prieglaudų „įvaikinimas“ globėjams Suomijoje yra pagrindinė „Pet Rescue Finland“ veikla.
Suomiai suranda mylinčius šeimininkus Suomijoje net tiems keturkojams, kurių Lietuvoje jau niekas nenori. Dažnai tai būna prie grandinės kaimuose visą gyvenimą praleidę mišrūnai, su kuriais šeimininkai ne tik nebendraudavo, bet juos dar ir mušdavo ar laikydavo pusbadžiu. Kai kuriuos šunis prieš išvežant į Suomiją tenka ilgai ir sunkiai gydyti, praeiti reabilitacijos kursą. „Dažnas šuo neturi net vardo, o jei turi, dažniausiai juos vadina Reksais. Labai daug Reksų per mus pereina. Esame turėję ir tokių šunų, į kuriuos, atrodo, šeimininkų buvo šaudyta“, – pasakoja L. Leitzinger.
Kol šuo paruošiamas kelionei į Suomiją pas naujus šeimininkus, glaudžiai bendradarbiaujant su prieglaudomis yra praeinamas ilgas ir sudėtingas kelias. Šunys gydomi, paskiepijami, kastruojami, sutvarkomi dokumentai, atliekama pradinė šuns socializacija – naujam gyvenimui suomių šeimose šuo paruošiamas ir psichologiškai. Visa tai finansuoja patys suomiai – naujieji šunų globėjai. Be to, šunų globėjai skirdami paramą organizacijai taip pat prisideda prie „Pet Rescue Finland“ Lietuvos regionuose vykdomų kastracijos programų finansavimo.
Lietuvoje veikiančių prieglaudų atstovai sako, kad analogo tokiai veiklai, kokią sistemingai jau dešimtmetį vykdo suomiai, mūsų šalyje nėra.
Pasak L. Leitzinger, suomiai labai myli šunis, dažna šeima laiko po du ar net daugiau keturkojų, ypač gyvenantys nuosavuose namuose. Tačiau net jei gyvena kaime ar užmiestyje, suomiai nelaiko šunų lauko būdose, voljeruose ar pririštų prie grandinės. Todėl į Suomiją pas naujus globėjus patekusių Lietuvos „Reksų“ gyvenimas pasikeičia kardinaliai.
„Net kaime ar užmiestyje šunys gyvena namuose su savo šeimininkais, eina su jais pasivaikščioti ir gauna reikiamą fizinį ir protinįkrūvį, o namuose guli ant sofų. Šunys Suomijoje gyvena visavertį gyvenimą.
Toks šuo, kuris visą gyvenimą praleido lauke pririštas ir net buvo mušamas savo šeimininkų, patekęs į tokią aplinką iš pradžių negali susigaudyti, kas vyksta. Gyvenimas jam staiga tampa kone pasaka. Atvykęs į naujus namus šuo pirmomis dienomis dažnai būna labai kuklus, bijo net atsistoti ant grindų, nemoka lipti laiptais, jam viskas nauja. O tada šuo staiga atsigauna, pagyvėja, pradeda šokinėti, lakstyti iš džiaugsmo, voliotis ant sofos ir žaisti su pagalvėlėmis. Tai suteikia daug džiaugsmo ir naujiesiems globėjams. Manau, kad būtent tai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl suomiai ryžtasi paimti šunis iš prieglaudos – jie mato visą šuns kelionę iš labai prastų sąlygų į laimingą gyvenimą. Žmonėms mums pasakoja, kad jie mato šuns dėkingumą...“, – pasakoja „Pet Rescue Finland“ atstovė L. Leitzinger.
Pačios Liisos namuose visuomet gyvena trys šeimos šunys ir bent vienas globotinis iš prieglaudos. Moteris paskaičiavo, kad per visą „Pet Rescue Finland“ gyvavimo istoriją ji savo namuose buvo priglaudusi apie šimtą prieglaudų šunų. Vien per koronaviruso pandemiją tokių globotinių jos namuose gyveno net dešimt. „Žinoma, jie taip pat ne tik gulėdavo ant sofos, bet ir įsiropšdavo ir į mūsų lovą“, – šypsosi L. Leitzinger.
Prieglaudos šunis globoja ir kiti organizacijos steigėjai bei savanoriai Suomijoje,dažniausiai laikinai priglaudžiantys kuklius, baikščius arba jau garbaus amžiaus sulaukusius šunis: tokius, kuriems dar reikia socializuotis ir kuriems buvimas prieglaudoje kelia didžiulį stresą.
„Tada ieškome šuniui namų. Tokia globa namuose yra labai geras būdas geriau pažinti šunį ir surasti jam tinkamus šeimininkus pagal jo charakterį ir temperamentą. Be to, kartais užtenka pasiimti šunį iš prieglaudos namo, jį išmaudyti, nuvesti į kirpyklą, padaryti keletą jo nuotraukų namų aplinkoje ir jam iškart randame naujus šeimininkus, nors prieš tai prieglaudoje į jį niekas net nežiūrėdavo“, – pastebi L. Leitzinger.
Tikrasis atlygis – matyti šunį, kuris pagaliau gali būti savimi
Vienas iš organizacijos įkūrėjų Jorma Leitzinger papildo, kad didžiausias organizacijos pasiekimas per dešimt veiklos metų – laipsniškas, bet tikras pokytis Lietuvoje.
„Norėjome pradėti nuo mažų dalykų – nuo vieno laimingo šuns, vienos laimingos istorijos. Veiklos pradžioje turėjome labai mažai žinių ir patirties, tačiau labai didelę širdį“, – sako J. Leitzinger.
„Tikrasis pokytis ateina keičiant sistemą. Vilniuje nebeliko benamių šunų, o kaimuose žmonės jau nebesipriešina gyvūnų kastracijai. Tai yra įkvepianti pažanga ir mes didžiuojamės galėdami prie to prisidėti“, – priduria jis.
Pasak vyro, suomiai aktyviai ieško galimybių padėti beglobiams gyvūnams kitose šalyse, nes Suomijoje benamių šunų tiesiog nėra.
„Mūsų organizacija turi labai aiškų ir informatyvų šunų „įvaikinimo“ procesą bei gerą reputaciją – tai viena priežasčių, kodėl žmonės pasirenka priimti į savo namus šunį būtent iš Lietuvos. Mes visada atvirai kalbame ir apie iššūkius, kurių tikrai netrūksta pradėjus laikyti šunį iš prieglaudos“, – teigia Jorma.
Suomis taip pat pasidalino jam ypač įsiminusia dviejų kaimo šunų išgelbėjimo istorija.
„Labiausiai mane palietė Pupos ir Mopsio istorija. Tai buvo du nedideli šunys iš Lietuvos kaimo – vienas buvo laikomas pririštas, o kitas bėgiojo laisvas, bet jie visada buvo kartu. Žinojome, kad negalime jų išskirti – ir Suomijoje jie turi gyventi kartu. Taip ir nutiko. Įdomu tai, kad už grandinės pririštas šuo pasirodė esąs drąsesnis nei jo bičiulis, kuris buvo laikomas laisvai. Man tai buvo pamoka, kad kiekvienas šuo yra unikalus“, – dalijasi J. Leitzinger.
Jis pabrėžia, kad patekę į mylinčius namus šunys savo naujaisiais šeimininkais pradeda pasitikėti pamažu – tai gali užtrukti ir kelis mėnesius, ir net metus.
„Tai ir yra tikrasis atlygis – matyti šunį, kuris pagaliau gali būti savimi“, – priduria vienas „Pet Rescue Finland“ įkūrėjų J. Leitzinger.