Dr. Virginija Jurėnienė: kultūra – civilizacijos pagrindas, galintis sustiprinti socialinį atsparumą

Kas, jei mus užklups katastrofa? Ar gebame atpažinti dirbtinio intelekto ar priešiškos valstybės apgaulę? Kodėl svarbu priklausyti bendruomenei? Šiuos ir dar daugiau klausimų galėtų apibendrinti vienas: kiek socialiai atsparūs esame? Apie mūsų visuomenės socialinį atsparumą, jo sąsajas su kultūra, demokratinėmis vertybėmis, įvairiais asmeniniais žmonių gebėjimais, bendruomenių svarba ir valstybės žingsnius, kurie prisidėtų prie socialinio atsparumo didinimo, kalbamės su Valstybės pažangos tarybos nare, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Socialinių mokslų ir taikomosios informatikos instituto profesore Dr. Virginija Jurėniene.

Kaip apibūdintumėte socialinį atsparumą?

Socialinis atsparumas – tai gebėjimas atsilaikyti ir prisitaikyti prie susidariusių nepalankių aplinkybių, susidoroti su iškilusiais iššūkiais ir išeiti iš jų su įgauta patirtimi, žiniomis ir gebėjimu susitvarkyti su naujai kylančiais iššūkiais atsiradus neapibrėžtoms, netikėtoms aplinkybėms.

Kaip pavyzdį norėčiau pateikti 2006 m. Kuršių Nerijos gaisrą. Jis spaudoje buvo pavadintas „Kuršių nerijos miškų katastrofa“. Ištikus didžiuliai nelaimei, gaisrui, į jį greitai sureagavo visos valstybės ir savivaldybės institucijos, vietos ir dauguma Lietuvos gyventojų. Tinkamas veiksmų koordinavimas leido suvaldyti kilusį gaisrą, o vėliau likviduoti jo padarinius. Aš manau, kad po jo žmonės Kuršių Nerijoje, jos miškuose elgiasi labai atsakingai, nes nuvykę į šį UNESCO pasaulinio kultūros paveldo objektą dažnai prisimena gaisrą, ypač pamatę jo padarinius. Teigčiau, kad yra padidėjęs gyventojų socialinis atsparumas gamtai ir jos taršai.

Kitas pavyzdys būtų 2022 m. vasario 24 d. Rusijos ginkluotųjų pajėgų karinė invazija į Ukrainą. Lietuvos gyventojai buvo sukrėsti taikios Ukrainos užpuolimo ir dauguma įsijungė į įvairias paramos akcijas, pavyzdžiui, atvykusių ukrainiečių šeimų globą nesiekiant jokio atlygio. Šioje situacijoje visuomenė tapo žymiai labiau atspari Rusijos valdžios skelbiamai propagandai, įvairioms platinamoms melagienoms ir skleidžiamai dezinformacijai. Dalis visuomenės įstojo į Šaulių sąjungą ar į kuriamas komendantūras. Aš tikiu, kad didžioji dalis visuomenės tikrai tapo socialiai atsparesnė.

Galima pateikti ir daugiau pavyzdžių. Visuomenės atsparumą didina ir stiprios bendruomenės. Vykdant LMT projektą teko bendrauti su bendruomenių atstovais Švedijoje ir Suomijoje. Šiose valstybėse visi pagyvenę žmonės privalo priklausyti bendruomenėms.

Bendruomenių nariai rūpinasi vieni kitais ir teikia pagalbą. Pasvarstykime: o kodėl neskiepyti tokios praktikos Lietuvos visuomenėse? Juk yra tiek daug vienišų pagyvenusių žmonių, kurie nedrįsta ateiti į bažnyčią, kaimo ar miestų bendruomenes ir tapti jų nariais. Gal reikėtų į tai atkreipti dėmesį? Šiuo metu valstybė ir visuomenė daugiau dėmesio skiria senjorų finansinei ir socialinei apsaugai, tačiau psichologinė pagalba nėra iki galo išvystyta.

Kaip rašoma Europos Komisijos Jungtinio tyrimų centro 2020 m. ataskaitoje: „Nors atsparumas daugiausiai priklauso nuo individų, tačiau taip pat apima institucijas plačiąja prasme – vyriausybes, teisinę ir politinę infrastruktūrą, rinkas ir įmones. Institucijos negali eliminuoti visų šokų, bet gali stiprinti visuomenės gebėjimus juos atlaikyti su kuo mažesne žala.“ Kaip Lietuva jau prisideda arba gali prisidėti prie socialinio atsparumo didinimo?

Valstybė prie gyventojų socialinio atsparumo prisideda vykdydama nacionalinį saugumą ir kultūrinę diplomatiją, užsienio politiką, siekdama proveržių, siūlydama savo iniciatyvas sprendžiant tarptautinės politikos problemas ir vykdydama visas kitas valstybės funkcijas, garantuojančias jiems švietimo, socialinės ar sveikatos apsaugas, besirūpindama nacionaline kultūra ir paveldu, demokratijos, pilietinės visuomenės vystymusi ir t. t.

Valstybės indėlis didinant piliečių socialinį atsparumą yra didelis, kadangi šiam tikslui įgyvendinti veikia didžiulis valstybės aparatas ir įvairių sričių ekspertai. Manau, jog tinkamai šiuo metu dirba Vidaus reikalų, Krašto apsaugos misterijos su įvairiais struktūriniais padaliniais kurdamos priedangas, komendantūras ir pan. Gerai dirba Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Manau, jog Kultūros ministerijai taip pat reikėtų padirbėti, nes kultūrinis visuomenės atsparumas nėra aukštas.

Kaip apibūdintumėte: socialinis atsparumas labiau asmeninis kiekvieno žmogaus gebėjimas ar valstybės atsakomybė? 

Kartais žmonės mano, kad valstybė yra institucija arba kažkoks greta stovintis objektas, kuris turi užtikrinti ir garantuoti gerą sociokultūrinę, ekonominę ir finansinę aplinką, saugią ir patogią gyvenamą aplinką, sveikatos ir krašto apsaugą, aukštą kokybišką infrastruktūrą ir t. t.

Tačiau valstybę sudaro žmonės, kurie savo veikla yra atsakingi už jos ateitį. Todėl ir socialinis atsparumas, mano požiūriu, yra asmeninis kiekvieno žmogaus gebėjimas.

Teigčiau, kad socialinis atsparumas yra susietas su asmens savojo tapatumo suvokimu, kuris lemia didesnį įsipareigojimo jausmą, prasmės pajautimą ir geresnį emocijų valdymą, kuris savo ruožtu palengvina susidorojimą su sunkumais, sušvelnina psichologinį stresą ir didina atsparumą.

Kiekvienas žmogus priimdamas papildomas pareigas, savanoriaudamas ar aktyviai įsijungęs į Šaulių sąjungą yra ne tik aktyvus pilietis, bet ir sąmoningas pilietis, kuriam svarbu ne tik kaip gyvena jis pats, bet kaip gyvena aplinkiniai žmonės, jo aplinka, ir kaip jis gali prisidėti prie tos aplinkos geresnio būvio. Nesvarbu, ar kalbėsime apie senolius, žmones su negalia ar vaikus, kuriems reikalinga bet kokios formos parama. Visur reikalinga empatija, kritinis mąstymas ir supratimas, kad valstybės stiprumas ir jos gerovė priklauso tik nuo pačių piliečių sąmoningumo ir aktyvumo.

Neseniai įvyko Valstybės ateities vizijos „Lietuva 2050“ komandos organizuotos dirbtuvės, kuriose viešojo ir nevyriausybinio sektoriaus atstovai dalinosi įžvalgomis apie socialinį atsparumą, lyderystės, autoritetingų gerųjų pavyzdžių įtaką šiam reiškiniui. Kokie rodikliai, veiksniai, Jūsų manymu, turėtų būti įtraukti vertinant visuomenės socialinį atsparumą? Koks jis dabar ir kokį jį matote ateityje?

Manau, kad būtina kalbėti apie dirbtinį intelektą ir jo naudojimo ypatumus. Juk naudojimasis DI greitu metu taps kasdienybės įrankiu, tad turime daug dirbti su DI įrankiais ir apie juos kalbėti visuomenei ne tik kaip apie pažangos priemones, bet ir parodyti, kaip naudojantis šiais įrankiais galima išlikti kūrybiškomis ir kritiškomis asmenybėmis.

Kita problema, mano požiūriu, yra kultūrinis paveldas ir tinkamas jo taikymas valstybės reprezentavime, keliant pasididžiavimą pačia valstybe ir naudojant kultūrinei diplomatijai arba minkštajai galiai.

Dažnai dar nesuvokiama kultūros svarba socialiniam atsparumui arba atvirkščiai – nacionaliniam nesaugumui – įskaitant visą gaunamą ir naudojamą informaciją. Būtina kelti gyventojų raštingumą ir šioje srityje.

Pastebiu, kad dažnai žiniasklaidoje ar politikų pasisakymuose kalbama apie valstybės infrastruktūros, sveikatos, ekonomikos, socialinės sistemos būklę ar daromas veiklas, tačiau labai retai pasisakoma apie kultūrą. Apie jos reikšmę kalbama dažniausiai tik per kokią nors kultūros laidą ar informacinės laidos pabaigoje. Kultūra yra labai svarbus valstybės dėmuo: nebus kultūros, nebus valstybės ir nereikės kalbėti apie socialinį atsparumą. Kultūra siaurąja ir plačiąja prasme yra mūsų civilizacijos pagrindas. Tai fiksuota ir Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2050“.

Manau, kad būtina stiprinti Lietuvos kultūros kaip minkštosios galios priemonės reikšmę užsienio politikoje. Didinant visuomenės supratimą apie kultūrą kaip minkštosios galios priemonę laimės ir valstybė, ir piliečiai. Tada socialinis atsparumas, mano įsitikinimu, tikrai stiprės.

Čia atkreipiau dėmesį tik į dvi problemas, susijusias su socialiniu atsparumu, bet Valstybės ateities vizijos „Lietuva 2050“ komandos organizuotose dirbtuvėse buvo iškelta ir daugiau problemų, pavyzdžiui, lyderystės, nevyriausybinio sektoriaus, verslo turimų rinkų diversifikavimo, lyčių lygybės, socialinio ir dvasinio skurdo ir kt.

Pakalbėkime ir apie kitus aspektus. Pavyzdžiui, kaip valstybės ir gyventojų tarpusavio pasitikėjimas didina mūsų atsparumą? Kuo lygių galimybių užtikrinimas prisideda prie socialinio atsparumo didinimo? Koks valstybės veikimas reikalingas (ir ką kiekvienas valstybės aparate dirbantis žmogus turėtų daryti), kad reformų ir naujų sprendimų įgyvendinimo sąlygomis būtų užtikrinamas lygybės principas?

Norint, kad valstybėje didėtų pasitikėjimas tarp gyventojų, piliečių ir valstybės, būtinas bendradarbiavimo modelis. Tai reiškia, kad sprendžiant svarbiausias problemas būtina apie tai komunikuoti visuomenei, skirti laiko siūlymus aptarti su nevyriausybinėmis organizacijomis, mažesnėse neparlamentinėse partijose, su verslo atstovais ir pan. Reikėtų susirinkti pasiūlymus ir tik juos apibendrinus teikti visuomenei kaip galutinai sutartus. Tokiu atveju priimtas susitarimas turėtų įgauti įstatymo formą ir visi turėtų jo laikytis. Nes taip buvo susitarta. Man trūksta visuomenės įtraukties į opių visuomenei klausimų svarstymą.

O dėl nelygybės ar diskriminacijos... Pavyzdžiui, lyčių lygybės klausimais reikia daugiau iniciatyvos iš įtakingų Lietuvos atstovų, kurie aiškiai ir drąsiai dėstytų savo pozicijas. Visuomenė seka įtakingų, žinomų žmonių pavyzdžiu. Juk jie daliai visuomenės yra autoritetas, o medijos ar socialiniai tinklai šiandien yra galingas įrankis, galintis tų autoritetus elgesio pavyzdžiu „užkrėsti“ juos sekančius visuomenės narius. Kitaip sakant, reikia daugiau socialinės reklamos medijose, socialiniuose tinkluose. Juk XXI a. visuomenė – vaizdo visuomenė.