Elektromobiliai vis dar yra turtingesnių regionų pasirinkimas? Skaičiai rodo aiškią tendenciją

Nuvažiavus nuo Neringos iki Visagino, elektromobilių dalis vietiniame automobilių parke sumažėja beveik dvidešimt kartų – nuo 5,15 iki 0,27 proc. Pažvelgus į savivaldybių statistiką, matyti aiški tendencija: elektromobiliai gerokai dažnesni ten, kur gyventojų pajamos didesnės.

Tai išryškina vieną pagrindinių barjerų: kol elektromobilio įsigijimas reikalauja nemažos pradinės investicijos, perėjimas prie elektrinio transporto nėra vienodai lengvas visiems šalies gyventojams.

Pagal 2026 m. birželio „Sodros“ atviruosius duomenis sudarytame savivaldybių reitinge didžiausios vidutinės apdraustųjų pajamos buvo Neringoje – 3 587 Eur prieš mokesčius. Toliau rikiavosi Vilniaus miestas – 2 970 Eur, Vilniaus rajonas – 2 619 Eur, Kauno miestas – 2 600 Eur ir Kauno rajonas – 2 566 Eur.

Automobilių prekybininkų „Wheelstreet“ surinkti duomenys rodo, kad šios penkios didžiausias vidutines pajamas turinčios Lietuvos savivaldybės išsiskiria ir gerokai didesne elektromobilių dalimi. Visose jose ši dalis viršija 1,82 proc. šalies vidurkį, o Neringoje siekia net 5,15 procento.

1,6 karto didesnės pajamos – beveik septynis kartus daugiau elektromobilių

Dar ryškesnis skirtumas matomas palyginus Vilnių ir Kalvariją. 2026 m. birželį vidutinės apdraustųjų pajamos Vilniaus mieste siekė 2 970 Eur, o Kalvarijoje jos mažiausios iš visų savivaldybių – 1 871 Eur. Taigi, sostinėje jos buvo maždaug 59 proc. didesnės, tačiau elektromobilių dalis skiriasi beveik septynis kartus: Vilniuje ji siekia 3,48 proc., Kalvarijoje – vos 0,52 procento.

„Žmogus, turintis didesnes pajamas, gali vertinti ne tik automobilio kainą šiandien, bet ir tai, kiek kainuos tokią transporto priemonę krauti ir eksploatuoti per penkerius ar dešimt metų. Mažesnes pajamas gaunančiam pirkėjui kelių tūkstančių eurų skirtumas pirkimo metu dažnai nusveria būsimą sutaupymą dėl mažesnių elektros energijos ar priežiūros išlaidų“, – sako krovimo sprendimų įmonės „Evioni“ vadovas Ignas Petrikonis.

Tai leidžia manyti, kad vien elektromobilių kainų mažėjimas regioninio atotrūkio greitai nepanaikins. Kita vertus, finansinės paskatos turi būti sukurtos taip, kad jomis realiai galėtų pasinaudoti tie gyventojai, kuriems kainos skirtumas yra didžiausia kliūtis.

Nuo 2027 m. daliai mažesnes pajamas gaunančių regionų gyventojų planuojama kompensuoti iki 90 proc. elektromobilio kainos: iki 20 tūkst. eurų perkant naują ir iki 12 tūkst. eurų perkant naudotą automobilį. Tačiau verslininkas ir investuotojas Mindaugas Busila atkreipia dėmesį, kad, net ir gavus tokią paramą, žmogui gali prireikti nuosavų lėšų automobiliui įsigyti ir išlaikyti.

„Padėti regionų šeimoms reikia. Tačiau valstybė ieško žmogaus, kuris būtų pakankamai neturtingas, kad gautų paramą, pakankamai pasiturintis primokėti, pakankamai mokus lizingui ir pajėgus penkerius metus išlaikyti elektromobilį“, – teigia M. Busila.

Įmonių automobilių parkuose elektromobilių dalis – keturis kartus didesnė

Kad elektromobilių pasirinkimą stipriai lemia ne tik technologinės, bet ir finansinės sąlygos, parodo ir įmonių automobilių parkai. Įmonės valdo tik apie 12 proc. visų Lietuvos lengvųjų automobilių, tačiau joms priklauso net 37 proc. elektromobilių.

Tokį skirtumą lemia ir įmonėms taikomos finansinės paskatos, galimybė tam tikrais atvejais pasinaudoti PVM atskaita, taip pat didesnės galimybės investuoti į nuosavą įkrovimo infrastruktūrą.

Tai svarbu ir vertinant regioninius skirtumus: 55 proc. įmonėms priklausančių elektromobilių registruoti Vilniaus apskrityje. Taigi elektromobiliai koncentruojasi ne tik ten, kur daugiau uždirba gyventojai, bet ir ten, kur sutelkta daugiau ekonomiškai stiprių įmonių.

Vis dėlto pajamos nėra vienintelis veiksnys. Tai gerai parodo Visaginas, kuriame elektromobilių dalis yra mažiausia Lietuvoje – vos 0,27 proc., nors pagal pajamas savivaldybė nėra paskutinė. Pasirinkimui įtakos turi ir automobilių parko amžius, būsto tipas, galimybė įsirengti nuosavą įkrovimo prieigą, įmonių koncentracija bei vietos gyventojų poreikiai.

„Jeigu norime, kad elektromobiliai nebesikoncentruotų tik didžiausias pajamas turinčiuose regionuose, reikia mažinti pradinį kainos barjerą. Tam gali padėti ir tikslinės paramos priemonės, tačiau ilgainiui svarbiausias lūžis įvyks tuomet, kai gerokai išaugs 10–15 tūkst. eurų kainuojančių naudotų elektromobilių pasiūla“, – apibendrina I. Petrikonis.