Spaudos centras
Spaudos centras
2022 m. Rusijai pradėjus plataus masto karinę invaziją į Ukrainą, Europos Sąjunga pradėjo kelionę link energetinės nepriklausomybės. Būtent tuomet Europos Komisija pristatė naują energetinės nepriklausomybės strategiją – „REPowerEU“. Šis planas iškėlė tikslą iki 2027 m. visiškai nutraukti priklausomybę nuo rusiškų dujų, naftos ir anglies. Ir iš tiesų, 2024 m. pabaigoje ES jau ženkliai sumažino savo priklausomybę nuo rusiško iškastinio kuro. Kita vertus, ne viskas buvo padaryta. Pavyzdžiui, „Rosatom“ (Rusijos valstybinė atominės energetikos korporacija) iki šiol nėra įtraukta į jokį plataus masto sankcijų paketą ES lygmeniu. Tačiau tai nereiškia, kad nieko nedaroma. 2025 gegužės 6 d. pristatytas atnaujintas „REPowerEU“ veiksmų planas numato apriboti naujas sutartis su Rusija dėl praturtinto urano ir kitų branduolinių medžiagų tiekimo bei iškelia naujus tikslus dėl rusiško iškastinio kuro atsisakymo.
Neišspręstos problemos
Nors ES buvo ryžtinga atsisakant rusiškos naftos ir dujų, branduolinės energetikos srityje dar vis trūksta vieningos pozicijos. Kai kurios narės vis dar bendradarbiauja su „Rosatom“, ypač ten, kur rusiški reaktoriai jau eksploatuojami ar statomi – kaip Vengrijos Paks II projektas. „Rosatom“ vis dar veikia ES rinkoje – tiek per esamas partnerystes, tiek per savo dukterines įmones. Ji yra tiesioginis Kremliaus geopolitinio spaudimo įrankis, o jų veikla – tiek technologinė, tiek finansinė – yra nukreipta prieš ES interesus. Juk „Rosatom“ vaidino ypač svarbų vaidmenį okupuojant Zaporožės AE. Europos Parlamente praeitos kadencijos metu ne kartą pasisakiau dėl būtinybės griežtinti sankcijas energetikos srityje, įskaitant ir juridiniams subjektams, tokiems kaip „Rosatom“. Dėl nuolatinių Rusijos karinių pajėgų provokacijų ir branduolinės saugos ir saugumo reikalavimų nesilaikymo Zaporižios atominėje elektrinėje (AE) laišku teko kreiptis į Europos Komisiją. Ši įmonė vis dar dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose branduolinės saugos komitetuose, pavyzdžiui Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) veikloje, kas kelia klausimų dėl objektyvumo ir pasitikėjimo. Esu raginęs Komisiją ir Tarybą kuo skubiau parengti veiksmų planą dėl visiško bendradarbiavimo su „Rosatom“ nutraukimo, įskaitant jos dukterinių įmonių veiklą Europos rinkose. Turi būti peržiūrėti sertifikavimo, draudimo, priežiūros standartai ir ieškoma alternatyvų technologinei paramai ten, kur reaktoriai sukurti pagal rusišką modelį. Sankcijų blokavimas ES Taryboje vis dar išlieka reikšmingiausia kliūtimi, nes kai kurios šalys, dažniausiai Vengrija, blokuoja bet kokius bandymus įtraukti „Rosatom“ į bendrijos sankcijų sąrašus, motyvuodamos ekonominiais ir technologiniais ryšiais. Europiniu lygiu branduolinė energetika vis dar išlieka kontraversiška, tačiau strategiškai svarbi Europos Sąjungos energetikos sistemos dalis. Kai kurios valstybės narės tokios kaip Prancūzija, Suomija, Vengrija, mato branduolinę energiją kaip būtinybę siekiant klimato neutralumo ir energetinio saugumo, o Europos Komisija yra pripažinusi branduolinę energiją kaip „tvarų pereinamojo laikotarpio“ šaltinį pagal Taksonomijos reglamentą pristatytą dar 2022 m.
Kalbant apie gamtines dujas, nors importas iš Rusijos sumažėjo, tačiau nenutrūko, ypač per rusiškas suskystintų gamtinių dujų (SGD) siuntas, kurias kai kurios šalys vis dar perka rinkoje. 2024 m. Europos Sąjunga už Rusijos iškastinį kurą sumokėjo apie 23 milijardus eurų, o tai viršijo tais metais teiktą finansinę pagalbą Ukrainai, kuri siekė apie 19 milijardų eurų. Tokia situacija praėjus daugiau nei 3 metams nuo karo pradžios yra tiesiog gėdinga. Nepaisant išorinio spaudimo, kai kurios valstybės narės vis dar, link visiško embargo visiems rusiškiems energetikos produktams, juda lėtai. Vengrija ir Slovakija, ir toliau priklauso nuo rusiškų energijos išteklių dėl ilgalaikių sutarčių ir geografinės padėties. Dėl šios priežasties Europos Komisija parengė planą visiškai nutraukti rusiškų energijos išteklių importą iki 2027 m., įskaitant draudimą sudaryti naujas sutartis.
Pasiekimai ir perspektyvos
Po Rusijos invazijos į Ukrainą kai kurios valstybės narės – tokios kaip Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija – nutraukė bet kokį bendradarbiavimą su „Rosatom“. Baltijos šalys įvedė tikslines sankcijas, „Rosatom“ vadovams ir kitiems pareigūnams dėl jų vaidmens okupuojant Zaporižios AE. Tad Baltijos šalių regioninis solidarumas, kaip visada, išlieka pavyzdingas. Žinoma, nereikėtų nurašyti ir Bendrijos pastangų. Pirmiausia – Europos Sąjunga jau padarė istorinį lūžį energetinės nepriklausomybės srityje. Iki karo pradžios daugiau nei 40 proc. ES dujų importo sudarė rusiškos dujos, tačiau iki 2024 m. pabaigos ES ženkliai sumažino savo priklausomybę nuo Rusijos naftos, dujų ir anglių. Dujų importas iš Rusijos, kuris 2021 m. sudarė 45 proc. viso ES dujų importo, iki 2024 m. buvo sumažintas iki maždaug 19 proc. ES intensyviai diversifikavo savo energetikos šaltinius, pavyzdžiui, įsigydama daugiau SGD ir užmezgusi naujas tiekimo sutartis su kitais tiekėjais, įskaitant Norvegiją, JAV ir Katarą. Naftos importas iš Rusijos buvo sumažintas nuo 27 proc. 2021 m. iki 3 proc. 2024 m., o tai rodo beveik visišką naftos importo nutraukimą iš šios šalies. Vienas iš ryškiausių laimėjimų – tai, kad ES ne tik išsivadavo iš „Nord Stream“ priklausomybės (vienas dujotiekis susprogdintas, kitas taip ir nepradėjo veikti), bet ir sugebėjo sustiprinti energetinį bendradarbiavimą su naujais partneriais. O kalbant apie atnaujintą ir suaktualintą „REPowerEU“ veiksmų planą, iki 2025 metų pabaigos numatoma uždrausti naujas ir galiojančias sutartis dėl rusiškų dujų, o ilgalaikes sutartis numatoma visiškai panaikinti iki 2027 metų. Šiuo tikslu Europos šalys turi pateikti nacionalinius planus, kaip tai įgyvendinti. Be gamtinių dujų, „REPowerEU“ planas taip pat numato, kaip pakeisti rusiškos naftos tiekimą, ypač Slovakijoje ir Vengrijoje, bei naikinti Rusijos „šešėlinį laivyną“, kuris apeina sankcijas. Be to, planuojama apriboti sutartis dėl praturtinto urano tiekimo iš Rusijos ir skatinti alternatyvų branduolinio kuro vystymą. Plano tikslai taip pat apima pagalbą alternatyvių branduolinių kuro rūšių vystymui, ypač atsižvelgiant į VVER tipo reaktorius, kurie naudojami penkiose ES šalyse. Iš esmes, „REPowerEU“ plane numatoma investuoti į naujas technologijas bei skatinti naujas energetines partnerystes, kad būtų galutinai sumažinta priklausomybė nuo Rusiško iškastinio kuro. Bet mano manymu, yra reikalinga dar griežtesnė retorika. Jau buvo tam skirtas laikas sumažinti priklausomybę nuo Rusiško iškastinio kuro, todėl dabar reikia ne sumažinti, o galutinai nutraukti – kartą ir visiems laikams.
O ilguoju laikotarpiu Europa turi plėtoti savo energetinius ir nepriklausomus technologinius pajėgumus, kad daugiau niekada nepakliūtų į autoritarinių režimų įtakos tinklą. Kad Europos energetinė nepriklausomybė būtų visiška, būtina perkelti diskusijas į veiksmų lygmenį: įtraukti „Rosatom“ į sektorių sankcijas, nustatyti laipsniško pasitraukimo mechanizmus ir padidinti paramą valstybėms, turinčioms rusiškos kilmės branduolinius reaktorius.