Estetiniai mokymo procesai mokyklose. Marija Griniuk, performanso menininkė ir tyrėja, Vilniaus dailės akademija.

Prasidėjus naujiems mokslo metams vėl apmąstome mokymo strategijas ir procesus  mokyklose. Kaip sukurti palankias salygas kūrybiškumui ir bendruomenės klestėjimui mokyklose? Kaip motyvuoti mokinius domėtis menu, muzika bei performansu, ir kaip šios priemonės gali būti integruojamos į bendrąsias ugdymo programas Lietuvoje?

Neseniai atkreipiau dėmesį į Pietryčių Norvegijos universitete Marie Moller-Skau (Marie Møller-Skau) 2025 m. parengtą disertaciją apie estetinius mokymo procesus Norvegijos mokyklose. Visi Norvegijos pradinių ir pagrindinių mokyklų mokytojai turėtų gebėti taikyti estetinius mokymo procesus mokyklose. Anot Nacionalinės švietimo agentūros (2018), mokytojais besiruošiantys tapti studentai turi kurti, bendrauti, reflektuoti ir komunikuoti pasitelkdami estetinius elementus bei įrankius ir gebėti skatinti kūrybišką mokymąsi per estetines išraiškas, komunikaciją ir performansus, o profesionalūs menininkai kviečiami į mokyklas pravesti kūrybines dirbtuves ar meno renginius, skirtus vaikams ir jaunimui. 

Lietuvoje dažnai pasitaiko, kad menininkai, baigę Vilniaus dailės akademijos studijas ir įgiję pedagogo kvalifikaciją, dirba mokyklose. Mano pirmasis darbas, 2008 m. baigus studijas Vilniaus dailės akademijoje, buvo dailės mokytojos darbas Šalčininkų rajono mokykloje. Tad, lyginant su Norvegija, meno ir pedagogikos disciplinų jungimo tendencija yra panaši. Tačiau išlieka klausimas: ar Lietuvos mokyklose yra pakankamai laiko ir dėmesio skiriama estetiniams mokymo procesams? 

Pirmiausia norėčiau aptarti terminą „estetiniai mokymosi procesai“. Tai terminas, kuris Skandinavijoje atsirado 1990-ųjų pradžioje ir nuo to laiko tapo svarbia sąvoka Skandinavijos mokytojų rengimo programose (Illeris, 2012). Šiandien, pasak Helenės Illeris, estetinių mokymosi procesų sąvoka yra išplėtota ir apima daugiau nei žmonių tarpusavio santykius (Illeris, 2023). Ji rašo: „Estetiniai mokymosi procesai vyksta ekokritine ir naujojo materializmo kryptimi, kur gamta suvokiama kaip partneris, o ne kaip medžiaga“ (Illeris, 2023, p. 40).

Estetiniai procesai gali būti apibūdinami kaip eksperimentiniai, jutiminiai ir simboliniai procesai, neturintys vienareikšmių atsakymų (Illeris, 2012). Šiuose procesuose meninės raiškos formos veikia kaip katalizatoriai kūrybiškumui lavinti ir mokymuisi gerinti. Vėlgi, kūrybiškumą čia suprantu remdamasi kūrybiškumo teorijomis, kaip kolektyvinį kūrybiškumą klasėje. 

Sąvoka „estetika“ laikui bėgant keitėsi: iš pradžių ji buvo vartojama grožiui nusakyti, o dabar reiškia procesą, kai kažkas (daiktas ar reiškinys) transformuojasi iš nepageidaujamo į pageidaujamą. Toks transformacijos procesas gali būti vadinamas estetizacija. Estetinis poreikis yra siekis patirti pasitenkinimą ir malonumą, kuris sudaro estetinės vertės pagrindą. Estetiniai santykiai apibūdina sąveiką tarp subjekto ir objekto, kurią sužadina estetinis poreikis. Estetiniai procesai gali išmokyti vaikus ir jaunimą tausoti gamtą, rūšiuoti atliekas arba atsakingai žiūrėti į vartojimą. Kaip estetinio proceso pavyzdys gali būti kūrybinės dirbtuvės, kur vaikai panaudoja savo sugedusius žaislus arba nenaudojamus drabužius naujam veikėjui arba performanso scenografijai sukurti. Šie kūrybiniai procesai gali inicijuoti platesnes diskusijas apie darnaus vystymosi tikslus (https://sdgs.un.org/goals), ypač akcentuojant kokybišką švietimą (SDG4) ir tvarių bendruomenių kūrimą (SDG11). 

Estetiniai mokymo procesai, įtraukdami kūrybiškumą, refleksiją ir tarpusavio bendravimą, prisideda prie mokinių gebėjimo kritiškai mąstyti, bendradarbiauti bei suvokti kultūrinę įvairovę. Tokiu būdu jie tampa socialinės atsakomybės bei darnios visuomenės ugdymo priemone.