Fetišai: laikas kalbėti drąsiai ir atvirai

Tyrimų duomenimis, maždaug kas ketvirtas vyras ir kas dešimta moteris nurodo bent kartą gyvenime patyrę susijaudinimą dėl fetišinio objekto – pėdų, batų ar odos. „Fetišai yra dažnas, normalus seksualinės įvairovės reiškinys. Tai nėra liga, nuo kurios reikėtų gydytis“, – tvirtina psichologė-seksologė Nikol Švaistienė. Jos teigimu, sąmoningai į seksualinį gyvenimą integruotas fetišas gali tapti kūrybišku ir saugiu saviraiškos įrankiu.

Dažnai nutylima tema

„Tabu kyla iš kultūrinių ir religinių įsitikinimų, susijusių su kūno kontrolės ir moralės principais. Fetišas, būdamas „nefunkcionalus“ reprodukcine prasme, kelia nerimą normatyviai mąstančiai visuomenei“, – aiškina seksologė N.Švaistienė.

Anot pašnekovės, stigma formavosi šimtmečiais. Tradicinė, religinių vertybių veikiama visuomenė pripažino tik įprastą seksą – tokį, kuris vyksta tarp vyro ir moters siekiant susilaukti vaikų. Bet kokie nuo įprasto lytinio akto dėmesį nukreipiantys skirtumai buvo laikomi netinkamais ar ligotais. Į draudžiamų, gėdingų dalykų kategoriją, apie kurią nebuvo kalbama net artimiausių žmonių rate, pateko ir fetišai. Ilgą laiką fetišai laikyti iškrypimu ar net psichikos sutrikimu.

Šiandien daugiau kalbėti apie fetišus trukdo gilūs vidiniai psichologiniai mechanizmai. Pasak seksologės, fetišai dažnai susiję su ankstyvais jutiminiais, emociniais ar simboliniais įspaudais, kuriuos žmogaus psichika įrašo kaip susijaudinimą sukeliančius stimulus. Tai gali būti prisilietimas, tekstūra, kvapas, tam tikras objektas ar situacija, susijusi su saugumo, gėdos ar kontrolės jausmais.

„Dėl to fetišai dažnai jungia priešingybes – malonumą ir gėdą, kontrolę ir pasidavimą, pažeidžiamumą ir galią“, – aiškina N.Švaistienė. Tokie potyriai pažeidžia aiškias ribas tarp normalaus ir keisto, tad žmogus, turintis fetišinį potraukį, dažnai išgyvena dvilypius jausmus: viena jo dalis trokšta, kita – baudžia už troškimą.

Paradoksalu, bet gėda ir slaptumas potraukį dar labiau stiprina – draudimas, anot psichologės-seksologės Nikol Švaistienės, suteikia papildomą erotinį krūvį. „Tad kalbėjimas apie fetišus nėra vien apie „seksualinius pomėgius“, bet ir apie žmogaus tapatybę, kūno žemėlapį, ankstyvą patirtį, emocinį saugumą“, – dėsto ekspertė.

Kur brėžiama riba?

Psichologiniu požiūriu fetišizmas apibrėžiamas kaip seksualinis elgesys, kai susijaudinimas kyla reaguojant į negyvą objektą arba negenitalinę žmogaus kūno dalį, aiškina seksologė. Dažniausi fetišo objektai – moteriški apatiniai, batai su aukštakulniais, odos gaminiai, šilkas, guma, korsetai. Iš kūno dalių dažniausiai fetišizuojamos pėdos, kojos, sėdmenys, šlaunys, plaukai. Taip pat paplitę vaidmenų elementai ir simbolika – uniformos, medicinos apranga, dominavimo ir pasidavimo vaidmenys.

„Fetišas skiriasi nuo įprastų seksualinių pomėgių keliais aspektais: jis yra labiau koncentruotas ir ritualizuotas, dažnai turi simbolinį ar kompensacinį komponentą, gali būti kontrolės, saugumo ar pasidavimo įkūnijimas“, – aiškina N.Švaistienė.

Psichologė pabrėžia, kad svarbu skirti fetišinius pomėgius, kurie yra natūralūs ir nekenksmingi seksualinio elgesio variantai, nuo fetišinio sutrikimo – kai poreikis fetišo objektui tampa toks stiprus, kad be jo žmogus negali susijaudinti ar patirti orgazmo. „Tai trikdo santykius ar kasdienį funkcionavimą, žmogus patiria distresą, gėdą ar kaltę dėl savo potraukio arba elgesys pažeidžia kitų asmenų sąmoningo sutikimo ribas“, – komentuoja specialistė. Ji priduria, kad fetišistinis sutrikimas yra itin retas – pasitaiko mažiau nei vienam procentui populiacijos.

Požiūris kinta

N.Švaistienės teigimu, pastaraisiais dešimtmečiais požiūris į fetišizmą akivaizdžiai keičiasi, plečiasi seksualumo samprata, mažėja stigmos.

„Įdomu tai, kad seksas pradedamas suvokti ne tik kaip reprodukcijos priemonė, bet ir kaip būdas kurti ryšį, patirti malonumą, tyrinėti savo kūną. O fetišas tampa dar viena kalba, kuria žmogus išreiškia save“, – sako seksologė.

Nors fetišai tapo labiau matomi ir priimami visuomenėje, daugelis žmonių vis dar susiduria su vidiniu pasipriešinimu: „Tarsi „leidžiama“, bet vis tiek „ne visai priimtina“. Tai rodo, kad išorinė tolerancija dar ne visuomet reiškia vidinę laisvę. Tikrasis išsilaisvinimas vyksta tada, kai žmogus leidžia sau jausti be gėdos, o ne tada, kai visuomenė sako, kad „dabar jau galima“.“

Kalbėti be gėdos

Pasisakyti partneriui apie fetišą nėra paprasta, įspėja ekspertė, tačiau tokie pokalbiai stiprina intymumą, pasitikėjimą ir autentiškumą santykiuose.

Ji rekomenduoja pasitelkti neutralų toną: „Yra dalykų, kurie mane labiau jaudina – norėčiau pasidalinti, bet noriu, kad jaustumeisi saugiai.“

Taip pat svarbu pasirinkti tinkamą laiką ir vietą – tai turėtų būti ramus pokalbis namuose, ne sekso metu. Geriausia, anot N.Švaistienės, kalbėti iš „aš“ perspektyvos: „Man patinka, kai...“, „Man kelia susidomėjimą...“, vengiant spaudimo, galinčio sukelti partnerio gynybinę reakciją.

„Būtina normalizuoti situaciją – priminti, kad seksualinės fantazijos ir polinkiai yra individualūs ir natūralūs. Taip pat svarbu gerbti ribas – fetišas neturi būti primetamas, abipusis sutikimas yra esminis. Jei fetišo praktikos įtraukia BDSM (angl. bondage & discipline – aut. past.) ar kitus vaidmenų elementus, būtina nustatyti saugumo ir sutarimo principus“, – sako seksologė.

„Atviras, sąmoningas pokalbis apie fetišus ne tik mažina gėdos jausmą, bet ir didina seksualinę savivertę, nes leidžia partneriams patirti autentišką malonumą bei intymumą be slėpimosi ar kaltės. Gydančiai veikia tai, jog asmuo, turintis fetišinį pomėgį, yra priimamas – be siekio pakeisti, kontroliuoti, gėdinti, atstumti“, – pabrėžia N.Švaistienė. Ji priduria, kad kylant baimei, emociniam diskomfortui, gali pagelbėti konsultacija su psichoseksologu.

Tai įdomu

Nė viena teorija holistiškai nepaaiškina, kodėl tam tikri objektai ar situacijos tampa seksualinio susijaudinimo šaltiniu. Mokslininkai išskiria keturias pagrindines teorijas.

Atsitiktinis susiejimas. Paauglystėje koks nors daiktas ar situacija atsitiktinai sutampa su seksualiniu susijaudinimu ir tampa ilgalaikiu stimulu.

Psichologinė gynyba. Pasąmonė nukreipia seksualinį troškimą į saugesnį objektą, vengdama realių santykių baimių.

Smegenų anatomija. Kai kurių kūno dalių (pavyzdžiui, pėdų) ir genitalijų zonos smegenyse yra greta, todėl nerviniai signalai gali persidengti.

Stiprūs ankstyvieji potyriai. Vaikystėje ar paauglystėje patirta stipri emocija – gėda, baimė ar susižavėjimas – susijungia su seksualiniu jausmu ir formuoja fetišą.

Autorė: Rasa Kasperavičiūtė-Martusevičienė